Apibendrindamas ankstesniuose straipsniuose išdėstytas mintis šioje baigiamojoje dalyje pateiksiu keturias įžvalgas, kurios padėtų atsakyti į klausimą: „Kaip mums derėtų elgtis išgyvenant kančią?“ Rašydamas straipsnių ciklą „Tarnavimas ir kančia“ naudojausi dr. Ricko Reedo pateiktomis mintimis ir sukaupta medžiaga.
Pirmoji įžvalga. Tarnavimas yra ištikimos evangelinės tarnystės dalis netgi tuomet, kai mes patys išgyvename kančią. Šis teiginys gali skambėti drastiškai, nes patiriantiems skausmą žmonėms būdinga susigūžti, užsidaryti ir skausmą ištverti atsitraukus nuo aktyvesnės veiklos. Tačiau Šventojo Rašto pavyzdžiai mums kalba apie kitokius pasirinkimus ir tai, kad galima įveikti instinktus.
Apaštalo Pauliaus kelionė Filipuose yra akivaizdžiausia Šventajame Rašte pateikta šio teiginio iliustracija (Apd 16 sk.). Paulius atvyko skelbti Evangelijos į vieną pirmųjų Europos miestų. Dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių, miesto valdžia suėmė Paulių, nuplakė jį, įtverė į šiekštą (visai kaip pranašą Jeremiją prieš kelis šimtus metų) ir įgrūdo į kalėjimą. Stebėtina, kad Paulius tuomet nesiskundė, bet kartu su likimo broliu Silu giedojo himnus Dievui. Kilus žemės drebėjimui sugriuvo kalėjimo sienos, tačiau kaliniai išliko gyvi. Kalėjimo prižiūrėtojas įvertinęs situaciją nusprendė nusižudyti, nes pagal romėnų teisę, kalinius praradęs prižiūrėtojas neišvengiamai bus nubaustas mirties bausme. Tad vengdamas viešo pažeminimo, jis ryžosi pats iš savęs atimti gyvybę. Tačiau Paulius jį sustabdė, pasakydamas, kad kaliniai nepabėgo. Šis faktas taip įtikinamai paveikė prižiūrėtoją, kad jis atvėrė savo širdį apaštalo skelbiamai Evangelijai. Ne tik jis, bet ir visa jo šeima. Visi jie dar tą pačią naktį buvo pakrikštyti, nes priėmė tikėjimą. Štai tokia apaštalo narsa ir pasiaukojimas liudija, kad nepaisant asmeninės kančios, mes galime tarnauti Dievui ir būti naudingi Jo karalystei. Paulius mokydamas savo sūnų tikėjime Timotiejų, teigė, kad jis veiktų laiku ir ne laiku (2 Tim 4,2). Tad mūsų apsisprendimas gyventi ir tarnauti Kristui neturi būti ribojamas mūsų asmeninės savijautos ar gerovės.
Antroji įžvalga. Mes galime tarnauti Dievui netgi tuomet kai išgyvename emocines audras ar pyktį. Kai apaštalas Paulius atvyko į Korintą skelbti Evangelijos, jis jautėsi silpnas, išsigandęs ir kaip jis sako: labai drebėjau (1 Kor 2,3). Kiekvienas suprantame, kad pirmasis įspūdis nepaprastai svarbus, kai siekiame bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Todėl Kristaus mokymą skelbiantis Paulius (pagal savo aprašytą būseną) nebuvo tinkamiausias, kad padarytų įspūdį korintiečiams. Nepamirškime, kad jie buvo graikai, kurie vertino iškalbą ir kitas retorines savybes. Nors Paulius tai aiškiai suvokė, tačiau jis nepamiršo, kokią esminę žinią turėjo atnešti šiems žmonėms. Kaip pamokslininkas, jis neturėjo kalbėti apie save ar rodyti savo ypatingųjų gabumų. Jis buvo pašauktas kalbėti apie Kristų, rodyti į Jį, o ne į save (1 Kor 2,2). Tokiu atveju nebėra taip svarbu kaip tarnautojas jaučiasi, daug svarbiau, ką tarnautojas daro.
Be abejo, brandus tarnautojas neturėtų neigti savo išgyvenimų ir patiriamų neigiamų emocijų. Atvirkščiai, jis turėtų savo skausmingus jausmus ir patirtis išsakyti asmeninėje maldoje Dievui (Ps 62,8). Kartais mums būna sunku patiems susivokti tame, ką išgyvename ar patiriame, tad galime prašyti kito brandesnio krikščionio maldos ir patarimo. Ir ši Dievo pagalba iš tiesų veikia. Tačiau niekada neturėtume supainioti, jog vieša tarnystė tikintiems ar netikintiems neturi tapti mūsų asmeninių problemų sprendimo priemone. Mes pašaukti liudyti Kristų ir tarnauti žmonėms netgi nepaisant to, kaip kartais galime jaustis.
Trečioji įžvalga. Net jei išgyvename kančią, tai nesuteikia mums teisės toleruoti nuodėmingo požiūrio ar nuodėmingo elgesio. Juk mūsų skelbimas plaukia ne iš klaidos, nei iš netyro nusistatymo, nei iš klastingumo. Dievo pripažinti tinkami, kad mums būtų patikėta Evangelija, ją ir skelbiame taip, kad patiktume ne žmonėms, bet Dievui, kuris tiria mūsų širdis (1 Tes 2,3-4). Mums įprasta būti atlaidesniems kenčiančių žmonių atžvilgiu. Jei kuris iš mūsų serga, mes jį palepiname saldumynais ar kitais skanėstais, todėl pagiję ligoniai neretai pastebi, jog į kasdienybę grįžo su vienu kitu papildomu kilogramu antsvorio. Jei žmogus išgyvena emocines ar santykių problemas, mes labiau pakenčiame tokio žmogaus pykčio, nesivaldymo proveržius. Supraskite mane teisingai, aš noriu būti šalia žmogaus išgyvenančio skausmą, kančią ar netektį. Esu įsitikinęs, kad Dievas savo Dvasia taip pat žmogų atjaučia ir palaiko, kai šis kenčia. Tačiau mes turime nepamiršti, kad tuo pat metu nuodėmė slypi mūsų širdyse. Ir jei mes savo širdyse skiriame nuodėmei vietos, mes galime jos nebesuvaldyti.
Galiausiai paskutinė įžvalga. Ištikima tarnystė patiriant kančią mus labiau paskatina atsiremti į Dievo jėgą, o ne į save pačius (1 Kor 2,5). Žmonėms yra būdinga pasitikėti savo stipriosiomis pusėmis. Jei mes turime aiškiai išreikštus gebėjimus konkrečioje gyvenimo srityje, mums nereikia ieškoti išorinės pagalbos. Jei moteris puikiai gamina valgį, vyras patikimai vairuoja ar remontuoja automobilį, jei Evangelijos tarnas turi puikią iškalbos dovaną, ar gailestingumo tarnystę atliekančiam žmogui įgimtai būdinga atjausti ir padėti šalia savęs esančiam, tuomet darant visus šiuos darbus ir tarnaujant mums nereikia išorinės pagalbos. Mes patys puikiai susitvarkome. Mes nesijaudiname ir neprašome, kad Dievas padėtų mums kaip nors padaryti tai, ką mes patys esame įgudę lengvai atlikti. Tik ten, kur mes esame silpni, mes prašome Dievo pagalbos ir Jo išminties bei palaikymo. Šiose srityse mes jaučiamės nesaugūs, nes žinome savo ribas. Tačiau Evangelija mus moko, kad nuodėmė giliai pavergusi mus. Taip giliai, kad netgi stipriosios mūsų pusės yra tamsos veikiamos. Klaidinga būtų tvirtinti, kad Kristus atėjo tik pas nevisavertiškumo kompleksą turinčius žmones ar kad Jis atėjo sustiprinti mūsų silpnąsias puses ir savybes. Ne. Kristus yra viso žmogaus Atpirkėjas. Su visomis savo savybėmis žmogus yra nusidėjęs ir atitolęs nuo Dievo taip, kad tik per Jėzaus atperkančią auką, jis gali būti atstatytas ir Dievo priimtas.
Evangelijos tarnams reikia išmokti svarbią pamoką, kad tiek silpnosios, tiek stipriosios mūsų asmenybės savybės turi būti pašvęstos Kristui. Mes esame silpni, ir mums reikalingas Dievas, kad tame silpnume galėtume gyventi su Juo, tarnauti Jam ir galiausiai būti išganytais. Galbūt tai ir yra viena iš tų priežasčių, kodėl Dievas nepatraukia kančių iš mūsų gyvenimo. Nes tik sunkiose ir skausmingose situacijose mes pažįstame save, savo silpnumą ir dar aiškiau suvokiame kaip labai mums reikia atpirkėjo. Todėl teguodžia mus apaštalo Pauliaus žodžiai: Patenkintas tad silpnumu, paniekinimais, sunkumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas (2 Kor 12,10).
Straipsnių cikle „Tarnavimas ir kančia“ remiuosi Dr. Rick Reed pateiktomis įžvalgomis
_64x64_9de.jpg)
