Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo, nei manęs, Jo kalinio, bet drauge su manimi kentėk dėl Evangelijos jėga Dievo, kuris išgelbėjo mus bei pašaukė šventu pašaukimu, ne pagal mūsų darbus, bet savo paties nutarimu bei malone, kuri buvo suteikta mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus, o dabar apreikšta, pasirodžius mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui, kuris sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija; jai aš esu paskirtas pamokslininku, apaštalu ir pagonių mokytoju (2 Tim 2, 8–11).
Krikščionybė išsiskiria iš visų kitų religijų. Jos skelbiamas išteisinimas prieš Dievą kyla ne dėl žmogaus pastangų, bet iš Dievo malonės. Ne žmogaus padaryti geri darbai, bet tai, ką padarė Kristus ant kryžiaus, išteisina žmogų Dievo akivaizdoje, nuplauna jo kaltes, jei tik žmogus tiki atperkančiąja Kristaus auka. Ne žmogiškosios pastangos būti doram ir pasiekti dangų atveria išganymo ir dangaus duris, bet pats Dangus atveria duris per Kristaus auką.
Šis sielos išganymo mokymas svarbus ir kalbant apie tarnavimą. Jei tarnautojas džiaugiasi vidine ramybe, jog Dievas jį jau išgelbėjo, jau priėmė, jau nuplovė jo ankstesnio gyvenimo kaltes, tuomet tarnautojas gali džiaugtis Dievo sūnaus ar dukros laisve. Jis gali tarnauti Dievui, vedinas meilės. Ir priešingai, jei tarnautojas siekia savo darbais, tarnystėmis patikti Dievui, pelnyti Jo malonę ir dangų, jis tarnauja kaip vergas ar samdinys, kuris siekia savo pastangomis užsidirbti dangaus dovaną. Tarnaudamas tokiu būdu tikintysis pakliūna į psichologinių ir teologinių problemų pinkles.
Tarnautojas, kuris savo pastangomis siekia patikti Dievui ir pelnyti Jo meilę, psichologine prasme niekada nesijaus saugus. Žmogiškų pastangų niekada neužteks sielos atpirkimui, kaip apie tai sako Šventasis Raštas: Didelė kaina už sielos išpirkimą – tiek niekad neturėsi (Ps 49, 8). Toks tarnautojas visada sieks daryti daugiau ir daugiau, sąžinė jam nuolat priekaištaus, kad jo pastangų nepakanka, kad jis nuolat veikia ir daro per mažai. Šie priekaištai jį privers jaustis siaubingai, kol galiausiai jis išseks. Bet tai dar ne viskas. Nes savo pastangomis pasikliaujantis tarnautojas panašiai žiūrės ir į kitus tarnautojus bei krikščionis. Jis nuolatos lygins save su kitais ir vertins, ar jo pastangos didesnės už kitų, ar mažesnės. Viena vertus, matydamas didesnį kitų pasiaukojimą, jis su pavydu grauš save, kad nepakankamai myli Dievą ir, pagal savo supratimą, manys, kad Dievas jį nepakankamai myli. Kita vertus, jis niekins mažiau tarnaujančių ir veikiančių krikščionių pastangas, vers juos nuolat jaustis kaltus ir nevertus Dievo meilės. Tai sukuria neįtikėtiną psichologinę įtampą, kuri atima džiaugsmą, pavergia žmogų, sunaikina bet kokį laisvės, malonumo pojūtį. Toks žmogus tampa tikru teisuoliškumo bei savęs išteisinimo religijos vergu.
Jei žmogus tarnauja norėdamas įtikti Dievui ir pelnyti Jo meilę sau, tai galiausiai išjudina ir teologinius Evangelijos pamatus. Apaštalas Paulius skelbė Kristaus Evangeliją, kuri dovanoja dangaus dovanas už dyką. Dovanai kiekvienas žmogus gali sulaukti atleidimo ir būti priimtas į dangaus šeimą. Tačiau žmogui, kuris pasitiki savo jėgomis ir savo darbais, sunku patikėti tokia paprasta Evangelija. Nepasikliaudamas vien tik tikėjimu, prideda dar ir darbus: turi tikėti ir darbuotis, kad būtum išgelbėtas. Tokio žmogaus gelbėtoju tampa ne tik Jėzus Kristus, bet iš dalies ir pats žmogus. Nors darbai yra svarbūs, ir Evangelija kviečia darbuotis bei aukotis, tačiau darbai niekada negali tapti mūsų santykių su Dievu pagrindu. Mūsų santykiai su Dievu grindžiami tikėjimu į Jėzų Kristų. Jis – mūsų teisumas ir išganymas, o darbai yra meilės atsakas į Jo meilę.
Tad teisinga evangelinė tarnystė yra statoma ant džiaugsmo, meilės Dievui ir laisvės pamato. Bet kokie norai įtikti Dievui bei pelnyti Jo pripažinimą tarnaujant pasotina mūsų savimeilę, tačiau yra neteisingi ir neša netikusius vaisius. Jie turi būti pakeisti. Tam padeda Dievo meilės per Kristų apmąstymas ir didesnis suvokimas, džiaugsmo ir ramybės atradimas Kristuje, bendraujant su Dievu per maldą, Rašto skaitymą ir bažnytinį gyvenimą. Dievas mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų. Jo mirtis už mus yra aukščiausias Dievo meilės įrodymas. Dievas nebegali mūsų mylėti daugiau, nei tai įrodė paaukodamas savo Sūnų Jėzų Kristų.
Bus daugiau
_64x64_9de.jpg)
