Tikėjimo pamokos Marijos ir Mortos namuose (I)

Kodėl jūs tokie bailūs, mažatikiai? (Mt 8, 26). Kur jūsų tikėjimas? (Lk 8, 25). … kokios nerangios jūsų širdys tikėti… (Lk 24, 25). O netikinti karta! Kiek dar man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? (Mk 9, 19)


Būtent šie Viešpaties priekaištai dėl mažatikystės ypatingai jaudina mano širdį paskutiniu metu. Svarstau, ar mano tikėjimas auga, o gal auga netikėjimas? Ir jei aptinku, jog esu mažatikė, klausiu savęs Dievo akivaizdoje: kur mano tikėjimas? Gyvenu akistatoje su šiuo klausimu ne todėl, kad būčiau praradusi tikėjimą Juo, kaip Dievo Sūnum, o todėl, kad kai mano gyvenime iškyla tam tikros situacijos, „audringos“ aplinkybės, pasigendu savyje pasitikėjimo Juo. Lyg ir tikiu Juo, bet tuo pačiu nesunkiai apčiuopiu savo pačios mažatikystę… Žvelgdama į šimtininko tikėjimą (Lk 7 sk.), kuriuo nusistebėjo net pats Jėzus, stebiuosi ir aš… O kai skaitau, jog pakanka garstyčios grūdelio dydžio tikėjimo, kad vyktų neįmanomi dalykai, atrodo, kad Viešpats apnuogintų mano patirtį bei turimą pažinimą. Regis, darau viską, kad neįsileisčiau šio grūdelio savo širdin, bet uoliai susirenku visas abejonių „bulves“. Visa tai, ką galima logiškai paaiškinti ir išvengti netikėjimo apšvietimo mano pačios sieloje.

Tad kaip ateina tikėjimas? Kaip tas garstyčios grūdelis „įsmunka“ širdin, kad vėliau neštų stulbinamą vaisių? Kokią paslaptį įminė tie, kuriems Jėzus sakydavo: Eik, tavo tikėjimas išgydė tave…? Šie klausimai man neduoda ramybės jau daugelį metų.

Pasistengiau kurį laiką praleisti Marijos ir Mortos „namuose“ tuo metu, kai Lozorius susirgo ir mirė, o Viešpats atėjo jo „pažadinti“ (Jn 11 sk.). Regis, čia gavau didžiausią pamoką - tikėjimas glaudžiai susijęs su tuo, kiek mes įsiklausome į Jėzaus žodžius.

Kai liga ar kitos sunkios aplinkybės „ne mirčiai, bet Dievo šlovei“

Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo ta pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė savo plaukais Jo kojas. Jos brolis Lozorius sirgo. Todėl seserys nusiuntė Jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį Tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad per ją būtų pašlovintas Dievo Sūnus“. Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Taigi išgirdęs, kad tasai serga, Jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvo (Lk 11, 1-6)

Ir Marija, ir Morta pažinojo Viešpatį ir Jį mylėjo, o Viešpats mylėjo visą šią šeimą - Jonas tai užrašo, kad nė vienas skaitytojas nesuabejotų Dievo meile šiems bendratikiams (o taip pat ir kiekvienam iš mūsų). Dar daugiau, Marija jau buvo patarnavusi Jėzui be galo taikliai bei jautriai. Ir vis dėlto į mylinčiųjų Jėzų ir Jam atsidavusių žmonių šeimą įsėlino bėda - susirgo brolis.

Jėzus, mylėdamas šiuos žmones ir žinodamas apie juos ištikusią nelaimę, užtrunka dar dvi dienas ten, kur buvo.

Kodėl?

Regis, atsakymas slypi Jėzaus žodžiuose: Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad per ją būtų pašlovintas Dievo Sūnus. Ne mirčiai, bet Lozorius mirė, kol seserys laukė Jėzaus. Tačiau dabar reikėjo sulaukti Jo.

Laukti Dievo

Ko taip nusiminusi, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą! (Ps 43, 5)

Visi Dievo žmonės žinojo, kaip kartais yra skausminga laukti Jo. Neretai laukimą lydi sumaištis, dvejonės - ar Dievas išpildys, ką pažadėjo? Ar Jo žodis yra patikimas, kad galėčiau į jį atsiremti? Štai Abraomas 25-erius metus laukė pažadėto sūnaus… Jam suabejojus, gimė Izmaelis, tačiau „nusipurtęs netikėjimo dulkes“ jis toliau laukė pažado išsipildymo ir sulaukė.

Mozės gyvenimas, regis, taip pat buvo persmelktas laukimo: kada Viešpats „imsis darbo“ ir pagaliau išves izraelitus iš vergovės? Kada bus pakeistos „kietasprandžių“ tautiečių širdys ir jie nustos klaidžioti po dykumą, bus įvesti į pažadėtąją žemę?..

Ne vienai tikinčiai moteriai teko skausmingai laukti, kada Viešpats paguos išgydydamas nevaisingas įsčias ar atstatys sugriuvusį gyvenimą… Žinoma, tokių pavyzdžių Biblijoje daugybė, visų neišvardinsim. Tačiau absoliučiai visi, kuriems teko laukti Dievo, susidūrė su tikėjimo iššūkiu - galbūt todėl Laiško hebrajams autorius, pabrėždamas tikėjimo didybę bei būtinybę, teigia: Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad Jo ieškantiems atsilygina (Hbr 11, 6).

Būtina tikėti, kad Jis yra

Anksčiau niekaip nesuprasdavau šios eilutės: Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti… Galvodavau: „Jei žmogus artinasi prie Dievo, vadinasi, jis jau tiki Juo.“ Juk Dievas yra nematomas, tad žinojimą, jog Jis yra, lemia vienintelis dalykas - tikėjimas. Ir vis tik būtina tikėti, kad Jis yra. Kodėl?

Veikiausiai atsakymas slypi žodžiuose „Jis yra“. Jis yra Dievas, kurio vardas „Aš Esu“, Jis yra tas, kuris valdo mano gyvenimą, o ne aš - Jo. Jis yra nuolat veikiantis, kalbantis. Aš galiu veikti Jame, per Jį, paklusdama Jam, arba galiu daryti tai, kas patinka man, bet ne Jam. Galiu daryti ir tai, kas Jam patinka, pavyzdžiui, užsiimti konkrečia, kaip sakome, „krikščioniška veikla“, nors ne tai konkrečiai veiklai Jis mane pašaukė, o kitai. Būtinas tikėjimas yra ta grandis, kuri jungia mane su Jo valia, ir, tam tikra prasme, Jo valią - su manąja, tačiau tiek, kiek gali manąją valią pakreipti pagal Jo valią, o ne atvirkščiai. Tikėjimas pripažįsta, jog Jis yra, ir Jis yra Viešpats, o mano užduotis - įsiklausyti į Jį ir Jam paklusti. Tikėti, kad Jis yra, reiškia pripažinti, kad kiekvienoje situacijoje, kiekvieną mano gyvenimo dieną ir akimirką Jis yra Dievas „Aš Esu“, į kurį man būtina įsiklausyti, Jį pažinti ir Jam paklusti. Tai reiškia gyventi Jo akivaizdoje ne abstrakčiai, o konkrečiai, „apčiuopiamai“.

Laiško hebrajams 11-as skyrius parodo, kad Dievo žmonės gyveno ir veikė tikėjimu, paklusdami Dievui, ir būtent per jų klusnumą išryškėjo Dievo pašaukimas jų gyvenime. Galime ieškoti savo pašaukimo, užuot ieškoję paklusnumo Jam. Kantriai ir ištikimai paklusdami Jam mes ir išpildome tai, kam esame pašaukti. Todėl Laiške hebrajams skaitome tokius raginimus: Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis! (Hbr 10, 35), Mano teisusis gyvens tikėjimu, ir jeigu jis bailiai pasitrauktų, mano siela juo nebesigėrės (Hbr 10, 38); todėl ateikime su tyra širdimi ir giliu tikėjimu (Hbr 10, 22). Šie raginimai kviečia mus būti sekėjais tų, kurie tikėjimu ir kantrumu paveldi pažadus… Nes tikėti Dievo žmonėms reiškė išpildyti Jo valią. Tai reiškė paklusti Tam, kuris yra, paklusti diena iš dienos. Ir Tas, kuris nuolat yra, kuris niekuomet nesibaigia, kuris veikia mūsų gyvenime čia ir nuolat dabar, viskuo pasirūpina, atlygina tiems, kurie Jo ieško.

Jis gėrisi tais, kurie tiki

Taigi tiems, kas siekė išpildyti Dievo valią, tikėjimas buvo būtinybė. Būtent tikėjimas pakeitė jų gyvenimo kryptį - nuo savęs į Jį. Ir jei Laiško hebrajams autorius ragina nepamesti tikėjimo, ankstesnio uolumo, skatina būti kantrius ir tikėjimu paveldėti pažadus, taip pat pabrėžia, kad Dievas nesigėri tais, kurie atsitraukia, tampa akivaizdu - Jam nepatinka netikėjimas, Jis gėrisi tais, kurie tiki. Tarsi vainikuodamas 11-ame skyriuje išryškintą tikėjimą, autorius kitame skyriuje teigia: … ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų (Hbr 12, 2) ir parodo, kad Jėzus, nepaisydamas gėdos, palikdamas Jam priderančius džiaugsmus, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. Kiekvienam, ateinančiam pas Jį, Jėzus visuomet buvo (ir yra) tikėjimo pradininkas ir atbaigėjas. Žvelgdami į Jį, klausydami Jo, bendraudami su Juo žmonės gaudavo būtent tikėjimo pamokas. Ir praktiškai kiekvieną kartą, kai Jėzus padarydavo kokį stebuklą (pavyzdžiui, išgydydavo žmones), o evangelistai jį aprašydavo - VISUOMET būdavo pabrėžiamas tikėjimas: Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave (Mt 9, 22); „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip tu nori“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko“ (Mt 15, 28), „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave“ (Lk 17, 19); „Regėk! Tavo tikėjimas išgydė tave“ (Lk 18, 42). Kai apaštalai tęsė Jėzaus darbus ir Petras su Jonu sutiko nuo gimimo luošą žmogų, kalbėdamas susirinkusiai miniai apie šį išgydymą, (Petras) pasakė: Jėzaus vardas - dėl tikėjimo Jo vardu - tvirtą padarė tą, kurį jūs matote ir pažįstate. Iš Jėzaus kylantis tikėjimas suteikė jam visišką sveikatą jūsų visų akyse (Apd 3, 16). Taigi daugybė atvejų, kai ne tik neišsižadama tikėjimo būtinybės, bet ji išryškinama bei skatinama. Be to, Jėzus dažnai sakydavo - TAVO tikėjimas, taip tarytum pabrėždamas, kad tikėjimas yra asmeniškas. Veikiausiai Jo troškimas ir yra, kad kiekvienas iš mūsų turėtume tikėjimą (Mk 11, 22), nes būtent tikėjimas liudija išgyventą asmeninį santykį su Juo. Asmeniškas tikėjimas, tas MANO tikėjimas, liudija, kad aš išgyvenau Jo žodį, Jo prisilietimą, kad į Jį įsiklausiau ir įsiklausiau pakankamai, kad šis tikėjimas gimtų bei duotų vaisių.

Jėzus norėjo parodyti, kad Jam nėra negalimų dalykų (Jn 11, 5)

Skaitydama visa tai jaučiuosi stovinti kryžkelėje: arba klausti ne tik savęs, bet ir Dievo, kad padėtų suvokti, kaip ateina tikėjimas ir kas priklauso nuo manęs, kad Juo tikėčiau, arba užsimerkti prieš savo mažatikystę ir širdies nerangumą tikėti… Taip, tikiu, kad Jis yra Gelbėtojas, Atpirkėjas. Tai ir yra svarbiausia kiekvienam žmogui, tačiau būtent Mortai (ir visiems kitiems, tai yra ir mums), regis, Jėzus ir siekė parodyti, kad Jam nėra negalimų dalykų. Kad Jis ne tik gelbsti, bet ir gydo. Ne tik gydo, bet ir išlaisvina bei prikelia iš numirusių.

„Būtina tikėti, kad Jis yra…“ - tai yra iššūkis tikinčiajam, nes tai iššūkis pamatyti, koks Jis yra, kas Jis yra ir kaip Jis yra, tai yra kaip Jis veikia ar nori veikti mūsų gyvenime. Priėmę šį iššūkį mes pašloviname Viešpatį, nes bet kokios sunkios aplinkybės, kurios išsprendžiamos Dievui padedant, teikia Jam šlovę. Manau, kad Marijos ir Mortos laukė būtent šis iššūkis - pamatyti Kristuje Tą, kuris Yra. Kuris yra čia ir dabar, kalba ir veikia čia ir dabar, ir Jam nėra negalimų dalykų. Kita vertus, nuodėminga žmogiška prigimtis nesunkiai gali „prisitaikyti“ žinią apie tikėjimą savo kūniškiems įgeidžiams patenkinti ar savanaudiškam gyvenimui pateisinti, kai žmogus ko nors nori ir nusprendžia tai „pasiekti tikėjimu“, pasiekti tuoj pat, čia ir dabar, nors Dievas galbūt neveda tuo keliu. Mūsų tikslas yra visų pirma atrasti Jo Karalystę ir paklusti Jam, įsiklausant į Jo valią, žodį, Dvasią. Būtent įsiklausymas, tikiu, apsaugos nuo galimų kraštutinumų bei inercijos. Jokūbas savo laiške taip pat perspėja: Neturite, nes neprašote; prašote, bet negaunate, nes savo įgeidžiams patenkinti prašote (Jok 4, 2-3). Manau, galima pasakyti ir taip: Tikėjimo tikslas yra Dievo valia, jos pažinimas bei išpildymas - visa tai teiks Jam šlovę.

Artintis prie Dievo

Kai Jėzus atėjo į jau mirusio Lozoriaus namus, pirmoji Jį pasitiko Morta. Ji, sakytume, dėjo visas pastangas, kad artintųsi prie Dievo, ir čia parodė pasitikėjimo, ištikimybės Viešpačiui pavyzdį, grožį… Viešpats taip pat artinosi prie jos, jos supratimo, širdies - šis Jo artėjimas keitė ją, jos nuovoką, taip pat ir tikėjimą. Iš visos situacijos matyti, kad Mortai stigo tikėjimo, tačiau ji ištikimai laikėsi Jo žodžio ir tebetikėjo Jo gerumu, tačiau tuo pačiu buvo sutrikusi. Kaip tai žmogiška ir suprantama! Morta, sakyčiau, tobulai atspindi daugelį mūsų: mes žinome nemažai, tikime tuo, ką žinome, ir … dažnai tikime nepakankamai. Ar tai reiškia, kad dėl to esame verti pasmerkimo, paniekos? Jokiu būdu. Nepakankamas tikėjimas liudija visų mūsų žmogiškąjį faktorių, nuodėmingos prigimties padarytą įtaką mūsų mąstymui, o taip pat didelį poreikį įsiklausyti į Viešpatį, Jo žodį. Jo žodis nėra tik „į lentynas“ sudėliotos tam tikros žinios - tai yra susitikimas su Viešpačiu, vėl ir vėl naujas Susitikimas, tarsi iš naujo įsiklausant į Jį. Šios žinios gali būti įkūnytos tik paklūstant Jam ir pasiliekant Jame, įsiklausant į Jį pakankamai. Toks įsiklausymas, be abejonės, yra didelis iššūkis. Tam reikia skirti laiko, pastangų… Vien tik bėgdami, paskubomis, skęsdami gyvenimo rūpesčiuose ar būdami „praeiviais“ prabėgsime (kad ir šiek tiek) pro šalį… Morta, kaip ir anuomet, kai Marija sėdėjo prie Viešpaties kojų, vis dar „bėgo“. Jos sieloje nerimastingai blaškėsi žinios apie Jį, ir ji, atrodytų, negalėjo suvokti, kodėl Jis leido broliui mirti, kodėl neatėjo anksčiau ir jo neišgydė. Tačiau Mortos laukė labai didelis netikėtumas - ji akivaizdžiai nesuvokė, kad Jėzus prikels Lozorių. Ji kalbėjo Jėzui, o Jėzus - jai. Ir Morta, atrodytų, kalbėjo teisingus žodžius, ir iš Viešpaties lūpų, rodos, skambėjo vieni patvirtinimai jos žinojimui, tačiau būtent Lozoriaus prikėlimas liudija, kad Morta girdėjo ne visai tai, ką Jėzus jai norėjo pasakyti. Mortos ausis tarytum „dengė“ daug teisingų žodžių, tas teisingas žinojimas, kurį ji turėjo ir saugojo savo sieloje. Paradoksalu, tačiau net teisingas žinojimas gali padaryti „meškos paslaugą“, tai yra trukdyti išgirsti Viešpatį iš naujo - taip, kaip galbūt nesitikėjome.

Daugelis mūsų saugome savo širdyse nemažai tam tikro žinojimo apie Viešpatį… Ir ne visuomet įvertiname, kas gi bus, kai imsime artintis prie Jo: kaip keisis mūsų gyvenimas? Ką Viešpats kalbės į mūsų širdis ir kaip Jis veiks? Ar leisim Jam veikti mumyse, kalbėti mums ir mus pakreipti? Ar laikysimės savo (tegul ir teisingo) žinojimo, ar leisime Jam vesti (gal kartais) kiek netikėta linkme? Prisiminkime Petrą, kuriam nuleidus maršką su gyvūnais, jis priešinosi net pačiam Dievui, sakydamas: Jokiu būdu, Viešpatie! (Apd 10, 14; 11, 8).

Laiške hebrajams aprašomi tikintieji patyrė netikėčiausius įvykius savo gyvenime. Jie išgyveno Dievo veikimą ir regėjo Jo šlovę (nors jie patyrė daugybę išmėginimų) būtent dėl to, kad įsiklausė ir pakluso Viešpačiui. Esu tikra, kad artėdami prie Jo, iš tikrųjų artėdami visa savo širdimi, protu bei jėgomis, turėtume pasiruošti bet kam - tam, kas neįmanoma žmonėms, bet įmanoma Dievui. Ir tam, kas nebūtinai atėjo mums į galvą, ar ko tikėjomės, nes Dievas mylintiems Jį yra paruošęs tai, ko ausis negirdėjo, ko akis neregėjo, kas žmogui į galvą neatėjo…

(Bus daugiau)

Nuotrauka Rolanos Kunskės

www.marijosirmortosnamai.lt