Tikėjimo pamokos Marijos ir Mortos namuose (II)

Ko negirdėjo Morta arba apie poreikį įsiklausyti pakankamai (Jn 11, 17-27)

Kai teko padirbėti plaukimo trenere, pamenu, kaip viena kolegė, pradirbusi pedagoginį darbą apie 30 metų, pasakė: šio laikmečio vaikai visai kitokie - jie nelinkę klausytis, juo labiau išgirsti, kas jiems sakoma.
Ir išties, nuolatinis skubėjimas, informacijos gausa bei aplinkos skleidžiamas triukšmas ir suaugusiems dažnai trukdo įsiklausyti ne tik į save, bet ir į savo artimą. Pamenu, kai ištekėjau, vyras man pasakė pastebėjimą, jog aš dažnokai jo negirdžiu. Susimąsčiau tuomet, kaip tai gali būti - ausis turiu, klausą turiu, o štai mylimojo nesugebu išgirsti. Teko suvokti, jog klausyti ir girdėti nėra tapatūs dalykai. Galima klausyti, bet negirdėti. O štai pradėjus girdėti dar svarbu ir suprasti…

Kas lemia mūsų gebėjimą girdėti? Tai ir mūsų širdies nusiteikimas. Ar esame vien tik egocentriški, įpratę girdėti vien save, ar vis tik lavinam įprotį išgirsti ir kitą žmogų. Jokūbas ragina: Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti (Jok 1, 19).

Taipogi neseniai teko skaityti vieno poligloto knygą apie tai, kaip mokytis užsienio kalbos. Užsienio kalbų žinovas „sukerta“ visus kursus, žadančius greitai ir lengvai išmokyti kitos kalbos. Jis iškart eina prie reikalo ir ragina neturėti tuščių iliuzijų, kad nereikės paprakaituoti ir…skirti bent tris (privalomas) valandas per dieną. Jis pataria, kaip tas valandas skirti: einant į darbą, iš darbo klausytis per ausines tekstų užsienio kalba. Tai yra jis ragina pratintis prie kitos kalbos fonetikos, tarytum ją prisijaukinti. Taip pat ragina daug skaityti (būtinai garsiai) užsienio kalba,net jos nesuprantant, atsistojus ar net vaikštant, kad išliktume budrūs ir neužmigtume. Šiuose pavyzdžiuose ir patarimuose, sakyčiau, daug tiesos… Ir aš susimąsčiau, kad dažną kartą man lygiai taip pat būtina įsiklausyti į Viešpaties žodį, Jo „fonetiką“, nes tas žodis yra absoliučiai iš kito pasaulio, jis turi (bei teigia) savus dėsnius, principus, savus garsus bei neša tam tikrą žinią. Ir kaip galiu išgirsti užsienio kalba ne tą žodį ir ne taip jį išversti, lygiai taip ir Dievo žodį galiu suvokti bei suprasti „pagal save“, arba išvis galiu likti neišmokusi „Jo kalbos“ ir negebėti jo „išsiversti“. Taip, kiekvienas mes neišvengiame to suvokimo „pagal save“, tačiau mūsų siekiamybė išlieka suprasti Jo Žodį tokį, koks jis yra, kaip kad Viešpats kalbėjo Jozuei: Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis (Joz 1, 8).

Apmąstyti ir išpildyti TIKSLIAI

Nemanau, kad Viešpats kalbėjo Jozuei metaforiškai. Užduotis Jozuei (o kartu ir iššūkis) buvo - pirmiausiai nuolat mąstyti Dievo žodį. Įstatymo knyga turėjo būti ne tik nuolat apmąstoma, bet visų pirma (tai gana įdomu), turėjo neatsitraukti nuo jo burnos. Vadinasi, Viešpats laukė, kad Jozuė kalbėtų Dievo žodį, išpažintų jį ir nuolat, dieną bei naktį, apie jį mąstytų. Žodžiu, tarsi įliptų į Dievo žodžio „vandenį“ ir jame pasiliktų, eitų gilyn ir galiausiai jame „plauktų“. … kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta. Tikslus vykdymas - tai jau labiau rezultatas to, kuo Jozuė turėjo save pripildyti. Tikriausiai tai panašu į situaciją, kai pabūni užsienyje, galbūt kokioje nors konferencijoje,  girdi vien užsienio kalba skaitomus pranešimus ir staiga aptinki, kad pradėjai net mąstyti ta kalba, nes būtent ji užpildė visą tavo esybę, nors galbūt tos kalbos  žinios ir skurdžios… Jozuės laukė daug kovų, jis turėjo įvesti tautą į pažado žemę. Manau, panašiai ir krikščionių laukia daug dvasinių kovų, o mūsų pažado žemė - tai regėti Jo šlovę, regėti, kaip Jo žodis išsipildo mūsų ir kitų gyvenimuose. Danguje mums nereikės tikėjimo, jo reikia čia, žemėje. Todėl ir mums be galo svarbu pasilikit Jo žodyje, nuolat jį apmąstyti, išpažinti, į jį remtis. Kai Jo žodis tampa mūsų savastimi, dalimi, tuomet tampame indais, per kuriuos šis žodis įkūnijamas. Manau, jog retsykiais mes padarome klaidą, kai renkamės ne Jo žodį, bet komentarus Jo žodžiui. Aš pati net labai mėgstu komentarus ir tikiu jų reikalingumu, nes tai „jau paruoštas“ maistas, galintis praturtinti mano suvokimą. Vis tik pasitaiko, kai aiškiai jaučiu, širdis liudija: stop, ne komentarų ieškok, o nurimk, įsiskaityk į Jo žodį, apmąstyk jį, neskubėk, melskis ir vėl apmąstyk… Ir štai tuomet išties ima vertis ištisas pasaulis… Tave tarsi įtraukia visiškai kita realybė, tikrovė, nes Šventoji Dvasia ima švelniai liudyti, „šildyti“ Dievo žodį tavo širdyje, kol, žiūrėk, „užverda“ ir „išverda“ tam tikri apreiškimai… Jie be galo pamaitina mano širdį, sustiprina tikėjimą. Be to, tokie apmąstymai ima vesti gilyn į „Dievo kalbos“ „fonetikos“ pasaulį, kuriame ima ryškėti tam tikri kontūrai, žodžiai bei jų prasmės. Imu girdėti ne „kažką apie kažką“, o konkrečius dalykus, imu matyti Dievo paveikslą, kurį taip godžiai norisi sugerti į save… Tokį Dievo žodžio apmąstymą galėčiau palyginti su malda: kaip kad maldą mums gali pakeisti pokalbiai su žmonėmis, ir staiga suvokiame iššvaistę maldai skirtą laiką, taip ir Dievo žodžio apmąstymą, įsiklausymą į jį gali pakeisti kokia nors literatūra, kuri reikalinga, tačiau neturi pakeisti slaptumos su Dievu per Jo žodį. Čia pat norėčiau pastebėti, kad Marija kaip tik ir išsirinko geriausiąją dalį, pasirinkdama tokį buvimą su Kristumi. Ir būtent ji subrandino tą tarnystę, kurios reikėjo Viešpačiui (Jn 11, 2), o jos seseriai įsiklausyti į Jėzų buvo nemenkas iššūkis net ir tuomet, kai ji artinosi prie Jo.

Ką girdėjo ir suprato Morta (bei jos sesuo)?

Iš Lozoriaus prikėlimo istorijos matyti (Jn 11 sk), kad Mortoje galbūt „virė“ tiek sumišimas dėl Viešpaties „pavėlavimo“, tiek pasitikėjimas Juo, ir ji išties demonstruoja ištikimybę Jėzui bei meilę Jam kančios akivaizdoje: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik prašysi Dievo, Dievas Tau duos“ (Jn 11, 20-21). Kadangi mes jau žinome šios istorijos eigą ir jos pabaigą, tenka konstatuoti: Morta kalba teisingus dalykus, ji vis dar tiki Jėzumi, kaip Tiesa, kaip Viešpačiu, tačiau ji netiki, kad Lozorius galėtų prisikelti čia ir dabar. Ji nemažai supranta, jau, sakytume, yra „pasikausčiusi“ ir kalba teisingus žodžius. Sakyčiau, Morta netgi stengiasi demonstruoti tikėjimą, ištikimybę Jėzui, ji tarsi skuba pasakyti: „Bet ir dabar žinau…“,skirtingai nei jos sesuo Marija, kuri vėliau parklups prie Viešpaties kojų ir pasakys tą patį kaip ir Morta: Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs (11, 32). Tačiau įdomu tai, jog skirtingai nei Morta Marija daugiau nieko neteigia - greičiausiai, jos abi iki tam tikro taško mąstė vienodai, panašiai, bet kažkurioj vietoj Marija sustojo, nebandė daugiau nieko pridurti, pasakyti. Tokiu būdu ji tarsi neleidžia mums suprasti, ką gi ji iš tikro galvojo, mąstė - ar tikėjo, kad Jėzus tuoj padarys tai, kas neįmanoma.Vis tik jos tyla toje vietoje, kur Morta gana daug kalba, nuteikia tam tikram laukimui… Viešpatie, ką Tu pasakysi? Koks Tavo žodis ir veiksmas bus dabar? Kaip Raštas sako, yra laikas kalbėti ir laikas tylėti. Sakyčiau, jei Marija suvokė, kad jai dabar stinga tikėjimo, ji pasirinko teisingą dalyką - tylėti ir (įsi)klausyti (Ekl 4, 17-5, 1). Išties geriau kalbėti tuomet, kai galime statydinti kitus ir kelti ne abejones Dievo žodžiu, bet stiprinti kitų tikėjimą. Tačiau jei to tikėjimo stinga, galbūt verčiau susilaikyti nuo kalbėjimo arba atverti savo abejones draugams, Dievui ir pasimelsti dėl to?

Įdomus „sutapimas“ ir kitu aspektu - Morta, kuri „neturėjo kada“ sėdėti prie Viešpaties kojų ir dabar tarsi niekaip neišgirsta Jėzaus… Lyg ir girdi, bet „neprigirdi“. O Marija, linkusi klausytis Jėzaus, nutyla tuo metu, kai veikiausiai tai yra išmintingiausias žingsnis tokioje situacijoje.

Taigi Viešpats „spurdančiai Mortai“ atsako, jog jos brolis prisikels (23 eilutė), ir Morta toliau tarytum demonstruoja savo teologinį išprusimą: Aš žinau, jog jis prisikels prisikėlime, paskutinę dieną (Jn 11, 24). Šioje vietoje Morta mane žavi, nors ji nuolat „prašauna“.  Žavi tuo, kad ji nemažai žino, suvokia, ji laikosi ištikimybės Jėzui ir Jo žodžiui. Greičiausiai to žinojimo jos širdis prisipildė dar tuomet, kai Jėzus užsukdavo į jos namus, ir ji, nors ne visuomet kaip Marija sėdėjo prie Jo kojų, vis tik turėjo ryšį su Juo, bendrystę. Manau, abi seserys daug žinojo ir apmąstydavo Jėzaus žodžius, Jo pamokymus, išgirstus Jam būnant jų namuose, o gal jos klausydavosi Jo ir miniose, laukuose…

Tačiau kaip ir mūsų gyvenime tikėjimo kelionė niekuomet nepasiekia taško „jau viską žinau“, taip ir Mortos laukė naujos - tikėjimo - pamokos. Jėzus kaip tik ir užtruko tam, kad Jo mokiniai pamatytų stebuklą ir įtikėtų Juo (Jn 11, 15).

Morta ištikima Jėzui, bet… niekaip neišgirsta, ką Jis nori jai pasakyti

Jėzus dar kartą pakartoja, kad kas tiki Jį, kelsis, kas tiki Jį, neragaus mirties per amžius, ir perklausia Mortos: „Ar tai tiki?“. Ir Morta (galbūt džiugiai, užtikrintai) atsako: Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog Tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį (27eil.)

Nuostabus išpažinimas, nuostabus tikėjimas. Ir vis dėlto šioje vietoje matau Mortą, kuri manęs jau taip labai nežavi, nes tuomet, kai Jėzus jau ateina prikelti Lozoriaus, ji perspėja Jį: Viešpatie, jau dvokia…, į ką Viešpats atsako įžymiąja ir daugelio krikščionių mėgiama fraze: Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?! (Jn 11, 40).

Čia tarsi norėtųsi padėkoti Mortai už jos netikėjimą, nes būtent tai išprovokavo Jėzų pasakyti neįkainojamą mintį. Vis tik štai ši Jėzaus frazė leidžia manyti, kad iki tol (nors Morta kalbėjo iš pirmo žvilgsnio teisingus dalykus: ko prašysi, Dievas duos, brolis prisikels aną dieną, Tu esi Mesijas…) jos tikėjimas ir įsiklausymas į Jėzų buvo nepakankamas. Būtent, nepakankamas. Kristus laukė, kad ji tiesiogiai priimtų Jo žodžius čia ir dabar, tačiau ji nuolat stūmė galimą tikrovę nuo savęs, jos ausys tarsi negalėjo priimti tokio „svetimkūnio“, išgirsti „kitos kalbos“ „fonetinių garsų“, būtent išgirsti juos, suprasti ir perprasti, nes visa tai pernelyg stipriai skyrėsi nuo jos suvokimo, jos pačios „kalbos“. Kiekvieną Jėzaus žodį Morta tarytum „išsiversdavo“ savaip: brolis kelsis? Na taip, aną dieną; ko prašysi, Dievas duos? Žinoma, duos, tik, matyt, tai jau su Lozorium nesusiję… Ir taip toliau…  Paradoksalu, kad Morta kalbėjo teisingus dalykus, bet Jėzaus akivaizdoje ir akivaizdoje to, ką Jis norėjo padaryti - prikelti Lozorių čia ir dabar - šie teisingi žodžiai tapo neteisingais. Kitaip tariant - Morta buvo prasta „vertėja“ ir ne taip „išsivertė“ visa tai, ką jai kalbėjo Jėzus.  Teisingam „vertimui“ stigo ne žinių, o tikėjimo. Arba stigo įsiklausymo į Jėzų, kaip Asmenį, kuris stovėjo priešais ją čia ir dabar, turėdamas tam tikrus ketinimus, valią, ir trokšdamas tai apreikšti bei įgyvendinti. Morta (pa)žinojo Jį, bet Jam atėjus naujomis aplinkybėmis nesuvokė, ką iš tikrųjų Jis jai sako. Tam tikras jau susiformavęs jos mąstymas trukdė tiesiogiai priimti Jėzaus žodžius, kad „tavo brolis prisikels“ netrukus. Vis tik būtent Jėzaus dalyvavimas čia ir dabar, naujomis aplinkybėmis,  (jos) teoriją ėmė kreipti į praktiką, į įkūnijimą.

„Tikėti - tai pripažinti, kas yra Dievas, ir nei daugiau, nei mažiau“

Kristaus dalyvavimas keičia viską iš esmės (jei tik leidžiame Jam veikti ir mus vesti bei neapribojame Jo, kaip tai galbūt net nesąmoningai bandė padaryti Morta), nes Jo žodis ima tapti kūnu čia ir dabar, Jis daro tai, kas Jam patinka, Jis mus ima vesti, o ne mes Jį. Jis atėjo įkūnyti čia ir dabar  tai, ką Morta žinojo ir galvojo, kad Jis įkūnys ir išpildys kada nors. Jos prasilenkimas su Jėzumi greičiausiai buvo tame, kad jos žinojimas rėmėsi labiau viltimi, ateities perspektyvomis, nei tikėjimu, kad situacija keisis tiesiog dabar. Morta tarsi buvo per silpna matyti Kristaus tikrovę, ji rinkosi matyti tai, kas labiau apčiuopiama, labiau realu. Tačiau Jėzus parodė, kas iš tikrųjų yra „labiau realu“, arba kuri realybė yra tikresnė. Jo realybė ir tikrovė yra ta, kad Jam nėra negalimų dalykų, tačiau kad tai įvyktų, reikia Jo paties, kaip Asmens, taip pat pakankamo įsiklausymo į Jį vėl ir vėl. Manau, pakankamas įsiklausymas reiškia, kad visa savo esybe imu girdėti Jo žodį, priimti Jo žodį, suprasti, ką jis sako iš tikrųjų, ir priimti tiek, jog tai tampa mano dalimi, savastimi - kaip rezultatas tokio įsiklausymo many gimsta Kristaus žvilgsnis į skirtingas situacijas. Šitaip tarsi ir „įsijungia“ tas stebuklingasis tikėjimo mechanizmas - aš matau kaip Jis mato, todėl tikėti Juo tampa natūralu, netgi paprasta. Dievo realybė pranoksta manąją, nes tai „persunkė“ visą mane. Vienoje knygoje teko skaityti mintį, jog tikėjimas - tai pripažinimas to, kas yra Dievas, ir nei daugiau, nei mažiau.

Nepakankamas tikėjimas gali byloti apie nepakankamą įsiklausymą

Daugelio teisingų tiesų žinojimas be Jo dalyvavimo bei vedimo dažnai lieka neįkūnytu žinojimu. Tačiau krikščioniškas tikėjimas, mano nuomone, tuo ir yra unikalus, kad jis remiasi ne tik žinojimu, bet ir Asmens dalyvavimu mūsų gyvenime, taip pat mūsų nuolatiniu įsiklausymu į Jį. Juk Viešpats mūsų gyvenime ir dalyvauja (bei veda mus) per mūsų įsiklausymą arba - ir per mūsų įsiklausymą,nes Jo Apvaizda veikia ir nepriklausomai nuo mūsų. Visgi Jis būtinai „įtraukia“ ir mus, mokydamas sekti Juo, girdėti Jį ir pavesti save Jam, žodžiu, gyventi tikėjimu. Nepakankamas tikėjimas, arba mažatikystė, liudija apie mūsų nepakankamą įsižiūrėjimą ir įsiklausymą, o to rezultatas - nepakankamas supratimas, koks yra Dievas ir ką Jis gali. Nepakankamas įsiklausymas neretai liudija ir apie nepakankamą paklusnumą Jam, nes tik paklusdami tobuliname savo santykius su Juo, vis labiau į Jį įsiklausydami. Kalbant apie Mortą, galima būtų pasakyti, kad skirtingai nei Marija, ji, pasirinkdama nebūti prie Viešpaties kojų, nepakankamai įsiklausė į Jėzų, nesuvokė, ko Jis iš tiesų trokšta labiausiai. Tačiau Jėzus mylėjo Mortą.Visuomet, kai mes prasilenkiame su Dievu, su Jo tiesa, kai nepakankamai įsiklausome į Jį, mums svarbu matyti, kad Jis myli mus ir nuolat kviečia sekti Juo, vis dar kviečia įsiklausyti. Kas turi ausis, teklauso, - dažnokai kartojo Jėzus.

Net ir būdami mažatikiai galime demonstruoti ištikimybę Jam, kaip tai darė Morta. Tai pat suprantu, kad man nereikia bijoti pripažinti ir atverti Jam savo mažatikystės, nes tokiu būdu tampu mokine, kuri labai trokšta mokytis iš Jėzaus. Mokytis tikėti Juo. Kuriam iš mūsų nereikia mokytis gyventi tikėjimu?

Viešpats nori, kad Jo šlovę regėtume kiekvienas iš mūsų

Šlovinga šios istorijos pabaiga: Jėzus prikėlė Lozorių, ir visi ten buvę, taip pat ir Morta, regėjo Jo šlovę. Mortos netikėjimą nusvėrė Jėzaus tikėjimas. Sakyčiau, ši istorija unikali ir tuo, kad (kaip reta Evangelijose) Jėzus padaro stebuklą savo bičiulių, sekėjų gyvenime. Paprastai Evangelijose skaitome apie atsitiktinius žmones, tarytum praeivius, kurie patyrė Kristaus prisilietimą, patikėjo Juo ir buvo išgydyti, išlaisvinti.

Tad, kaip Mortai, taip ir mums svarbu patirti susitikimus su Jėzumi, siekiant įsiklausyti į Jį pakankamai, ir šie susitikimai, tikiu, apreikš Jo tikrovę, tiesą, tuo apšvies mūsų iliuziją ar nepakankamą tikėjimą, mūsų mažatikystę. Įsiklausyti gali padėti ir tie tikintys bičiuliai, kurie taip pat uoliai mokosi gyventi tikėjimu, girdėti Viešpatį, Jam paklusti. Pastebėjau, koks didelis palaiminimas turėti bičiulių, kurie tiki Jo žodžiu, yra kupini tikėjimo ir siekiantys nuolat, kiekvienoje situacijoje, įsiklausyti į Jėzų. Kai man sunku, tokie žmonės visuomet sustiprina, padrąsina, pasimeldžia ir kitaip patarnauja, kad eičiau į priekį. Kur kas sunkiau sutikti žmones, kurie dvejoja Jo žodžiu, kurie retai galėtų paraginti ieškoti ir išpildyti Dievo valią savo gyvenime ar, juo labiau, gyventi tikėjimu. Tačiau mes pašaukti gyventi būtent tikėjimu. Tik gyvendami tikėjimu išpildysime Jo valią ir matysime, kaip tobula Jo valia pildosi „kaip danguje, taip ir žemėje“. Ir, nors kaip minėjau mus neretai tikėjime sustiprina kiti tikintieji, visuomet išlieka poreikis įsiklausyti į savo Viešpatį, Kristų, kas sunkiose aplinkybėse dažną kartą tampa dideliu iššūkiu. Vis tik Viešpats pažadėjo niekuomet mūsų neapleisti ir nepalikti, tad audrų metu melskime Jo malonės, glauskimės prie Jo, ieškokime Jo veido nuolatos…

Buvo metas, kai Jo mokiniai buvo mažatikiai, bet  tokie neliko. Tiesa, net Jėzui prisikėlus ir pasirodžius mokiniams, kai kurie dar abejojo (Mt 28, 17), tačiau galiausiai visi mokiniai buvo sustiprinti ir išpildė Jo valią savo gyvenimuose, padedant Šventajai Dvasiai. Abejonių patyrė dauguma Dievo žmonių, tarnų. Tačiau jie jas įveikė, žiūrėdami į savo Viešpatį. Įveiksime ir mes, jei tik mokysimės įsiklausyti į Jėzų, ir įsiklausyti pakankamai. Juk Kristus yra mūsų tikėjimo Pradininkas ir Atbaigėjas, aleliuja!

 (Bus daugiau)

 Rolanos Kunskės nuotrauka

http://www.marijosirmortosnamai.lt