Tikėjimo pamokos Marijos ir Mortos namuose (III)

Skaitydami apie išgydymus ar prikėlimo iš numirusių atvejus, šias vietas aiškiname dvejopai: pavyzdžiui, kai Petras su Jonu pakėlė ir išgydė luošį (Apd 3 sk.), sakome: „Taip Dievas prikelia luošas sielas naujam gyvenimui.“
Arba: „Kaip Dievas prikėlė Lozorių, taip prikelia ir žmones iš nevilties, depresijos, dovanodamas gyvenimo džiaugsmą, viltį, prasmę.“ Manoma, kad taip aiškinti įmanoma, priimtina, nes išties fizinis atstatymas gali pasitarnauti kaip puiki iliustracija, kaip Dievas (lygiai taip pat) atstato ir žmogaus sielą, dvasią... Aš ir pati dažnai būtent taip aiškinu ir interpretuoju tokius pavyzdžius. Tačiau, manau, tai - tik dalis tiesos. Mums, kaip ir Mortai, žymiai lengviau matyti šią pusę, nors ir ji išties reikalauja tikėjimo. Vis tik, jei aprašytas stebuklas kalba apie fizinio kūno išgydymą, tai užrašyta tam, kad ir mes tikėtume, kad neabejotume, jog Viešpats ir šiandien gali gydyti ligonius ar daryti kitus neįmanomus dalykus. Nes Jėzus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius. Jis gydė ligonius „vakar“ ir, tikiu, tą patį nori daryti ir šiandien. Nors šiandien Jis įpareigojo tai daryti mus (Mk 16, 17; Jok 5, 14-15; Mt 10, 8; Lk 10, 9).

Džiaugiuosi, kad bažnyčioje meldžiamės už ligonius. Nepaliaukime to daryti - melstis ne tik vieni už kitus, bet taip pat ir už netikinčius, skelbdami jiems Evangeliją. Pasaulyje plinta įvairios nepagydomos ligos, virusai, ir būtent krikščionys gali būti tie, kurie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks. Tokiu būdu ligos bus ne mirčiai, bet Dievo garbei. O ir krikščionys, būdami sveiki, daugiau nuveiks Viešpaties šlovei.

Kodėl nėra paprasta apie tai kalbėti, net kai išgydymų tema nėra svarbiausia

Kalbėti apie išgydymus nėra paprasta. Skaudi šio pasaulio realybė, įvairios ligos ir suluošinti gyvenimai taip pat tarytum neša žinią: „Tai kas, kad Jėzus gydė žmones, šiandien tiek daug sergančiųjų ir net tikintieji miršta nuo ligų.“ Šiandien ir aš turiu daugiau klausimų nei atsakymų. Kodėl ne visi ligoniai pasveiksta? Kodėl ne tiek daug išgydymo stebuklų šiandien regime? Kodėl žmonės miršta pačiame jėgų žydėjime?

Paprastų, greitų atsakymų nėra. Vis dėl to, pažvelgusi į savo gyvenimą, skaičiuoju ne vieną išgydymo stebuklą, ir kai kuriais atvejais, pastebėjau, buvo itin svarbus mano tikėjimas, pasirinkimas tikėti, pasirinkimas išpažinti Jo žodį, kuris drąsino nenuleisti rankų. Tuomet pagalvojau: „Tikėti ar ne - tai mūsų pasirinkimas, ne tik aplinkybių „padiktuotos sąlygos“. Mes galime žvelgti į realybę savo fizinėmis akimis ir sakyti, kad išgydymai - išimtis, bet galime žvelgti į evangelijas ir matyti, kad Jėzus norėjo išgydyti žmones ir daugybę jų gydė. Mes, kaip ir Morta, galime žvelgti į „juodą realybę“ arba žvelgti į Jėzų ir žvelgti pakankamai ilgai, kol pamatysime koks Jis, kas Jis ir ką Jis gali per mane nuveikti šioje žemėje - mano ir kitų gyvenime, o taip pat konkrečiose situacijose. Ir jei šiandien nematau Jėzaus veikiant būtent taip (kaip Jo tarnavimo žemėje laiku), užduodu klausimą: kodėl? Šis klausimas skamba ne Dievui „į ausį“, o mums į širdį.

Būdamas šioje žemėje Jėzus gydė, o palikdamas žemę įgalino tai daryti savo mokinius ir visus, kas Juo patikės (Mk 16 sk.). Tad jei aš neišpildau Jėzaus paliepimo, turiu ieškoti atsakymo: kodėl? Ar aš netikiu, kad Jėzus ir šiandien nori daryti tą patį, ką darė prieš daugiau nei 2 000 metų? O gal aš savo gyvenime skaudžiai „nusvilau“, tuomet atsirėmiau į savo patirtį ir tariau sau: „Dievas šiandien ligonių negydo. Išgydymai - labiau išimtis“? Visgi pasakyčiau kiek kitaip: tvirtas tikėjimas Dievo žodžiu, Viešpaties visagalybe bei meile, Jo gerumu žmogui, o taip pat tikinčiajam suteikta valdžia dažnai tampa išimtimi, o ne kasdienybe. Kai mokiniai paklausė, kodėl nepajėgė iš vieno žmogaus išvaryti piktos dvasios, Jėzus atsakė tiesiai: Dėl jūsų netikėjimo (Mt 17, 19-20).

Sakytume, išgydymai tikrai nėra svarbiausias krikščionio gyvenimo aspektas. Vis dėlto, Kristaus tarnavimas buvo persunktas šio „nesvarbiausio reiškinio“, ir daryti tą patį - dėti rankas ant ligonių, melstis už juos - Jis įgalino tiek savo mokinius, tiek visus, kas Jį įtikės.

Tiesa, tikrai neteigiu, kad šventumas, kurio siekti visi esame pašaukti, ar kitos krikščionims deramos dorybės yra mažesnis stebuklas... Iššūkių Dievo žmonių gyvenime yra daug, tačiau vienas jų, esu tikra, yra tas didysis paliepimas, kad mes ne tik padarytume mokiniais visų tautų žmones, bet ir gydytume ligonius, išvarinėtume demonus. Toks Jėzaus paliepimas nuskambėjo, ir be galo svarbu į jį įsiklausyti, jei noriu girdėti Viešpatį ne vien sau patogiais klausimais.

Mes renkamės: tikėti, abejoti ar neigti stebuklus

Niekada nenorėčiau atsidurti tarp tų, kurie sako nepasveikusiam žmogui: „Pats kaltas, kad nepasveiksti, tau trūksta tikėjimo.“ Nenorėčiau, kad kada nors tokie kaltinimai skambėtų iš mano lūpų... Tačiau, kad ir kokie geranoriški būtume, negalime paneigti, jog dažnai ir mums, ir kitiems išties trūksta tikėjimo. Taip pat nenorėčiau, jei žmogus kovoja, ieško, beldžia, prašo, bet jam niekaip nepavyksta patirti stebuklo - kad pasakyčiau: na va, matai, tie išgydymai... jie nevyksta, tai labiau išimtis... Nors Morta ir nepakankamai įsiklausė ir ne iki galo pasitikėjo Jėzumi, Jis padarė stebuklą, tartum už rankos vedė ją savuoju - tikėjimo - keliu. Jis visuomet drąsino žmones ateiti pas Jį, net jei kas pavymui ir šaukdavo: „Nebevargink Mokytojo!“ Kristus užkirsdavo kelią abejonėms, už netikėjimą priekaištavo, o tikėti drąsino bei ragino.

Neretai mumyse grumiasi dvi jėgos - tikėjimas ir abejonės. Jei leisime Jėzui vesti mus, tikėjimas išstums abejones. Tačiau visuomet turėsime rinktis: abejoti ar priimti Dievo žodį ir mokytis juo tikėti.

Galbūt kas nors pasakys: „Iš kur man paimti tą tikėjimą, tą garstyčios grūdelį, kad man nieko nebūtų neįmanomo?“ Raštas sako, kad tikėjimas ateina iš klausymo, o klausymas - iš Dievo žodžio. Dažnai mūsų bėda ir nesėkmė yra tai, kad mes nepakankamai laiko skiriame Dievo žodžiui. Kartą kitą perskaitę Jėzaus žodžius ar kokį nors evangelijoje užrašytą išgydymo atvejį tikimės, kad jau būsime kupini tikėjimo. Kristus, pasakodamas apie kvailą ir išmintingą žmogų, kurie statėsi namus, sakė, kad tas, kuris statė ant gero pamato, ant uolos, giliai iškasė žemę. Sakyčiau, tai galima paaiškinti taip: tas, kuris stato savo gyvenimą ant Dievo žodžio pamato, yra Kristaus žodžio vykdytojas, ne vien klausytojas, kasa giliai. Tam reikia laiko, reikia ištvermės, atkaklumo...

Praeina laiko, kol Dievo žodis išties persmelkia mūsų protą bei širdį. Mes turime apmąstyti Dievo žodį, nuolat jame pasilikti, tiesiog „apsigyventi“ jame, ir melsti apreiškimo šviesos... Raštas ragina mus atnaujinti savo protą, nes, anot Saliamono, kokios žmogaus mintys, toks ir žmogus. Ir kai tikėjimas gimsta, jis tiesiog yra, jo nereikia nei „pritempinėti“, nei kaip nors iššaukti, lyg kokios dvasios spiritizmo seanse.

Tikėjimas liudija apie pakankamą įsiklausymą į Dievo žodį, jis liudija, kad žmogaus širdis buvo apšviesta apreiškimo šviesos, kad siela jau turi Kristaus protą, kad žmogus kantriai mokėsi iš Jėzaus. Jei tu eini gatve apsiavęs batais, tu žinai, kad esi su batais, kad nesi basas. O jei esi basas, gali kiek nori vaizduoti, kad kažkur kojos gale yra tas norimas daiktas, gali bandyti eiti ant rankų, gali ridentis kūliais arba mūvėti storas kojines, tačiau, kad ir ką darytum, bus akivaizdu - batų nėra. O jei esi su batais, jokio „cirko“ nereikia: tu tiesiog juos avi ir eini pasišvilpaudamas, apie juos nė negalvodamas. Tik priėjęs balą gali sakyti: „O, kaip gerai, kad turiu šiuos neperšlampamus batus“, ir netrunki įsitikinti jų nauda. Manyčiau, panašiai yra ir su tikėjimu: jam gimus, jis tiesiog yra, ir kai ateina bėdos, „aptinkame“ šio tikėjimo veiksnumą.

Pastebėjau, kad tie, kurie tiki, jog Dievas ir šiandien gydo ligonius, yra labai ramūs ir pasitiki Dievu. Jų tarnavimuose pagyja nemažai ligonių, bet žmonės to nesureikšmina, nedaro iš to nei cirko, nei reklamos, tik liudija štai ką: Kristus nepasikeitė! Jis - toks pats vakar, šiandien ir per amžius. Ir Jis įgalino tikinčiuosius daryti tą patį, ką darė Jis, nes tai yra Tėvo meilės bei gerumo išraiška.

Liudijimų nauda

Neseniai išgydymų tema kalbėjomės su draugėmis. Nejučia pradėjom traukti iš praeities neįtikėtinus liudijimus... Pavyzdžiui: draugės sesuo pasveiko nuo retos žarnyno ligos - gydytojai buvo daugiau nei nustebę, nes dėl jos ligai ištirti buvo sudaryta net speciali komisija. Visa komisija nesuprato, kas įvyko - žmogus ėmė ir tiesiog pasveiko! Visgi, kaip liudijo draugė, tai nebuvo vienos maldos rezultatas, tačiau visų metų kova - daug maldų, Dievo ieškojimas šiuo klausimu ir vėl maldos bei rėmimasis į Dievo žodį...

Kai pradėjome viena kitai pasakoti, suvokiau, kaip svarbu girdėti tokius liudijimus. Mane tikrai žavi, kai žmonės ir ligos patale sugeba pasitikėti Dievu, toliau skelbti Jo žodį, išlikti ištikimi Jam, tačiau ne mažiau žavi, kai žmonės tiesiog ima ir patiki gydančia Dievo jėga bei regi Jį pašlovinančius stebuklus. Ir, teisybę pasakius, man labiau norisi girdėti pasakojimus, liudijančius, kaip apsireiškė Dievo šlovė, nei pasakojimus apie nesėkmes. Ir ne todėl, kad užmerkčiau akis tikrovei, o todėl, kad tikroji tikrovė atsispindi Kristaus tarnavime.

Vieną dieną tiesiog pati sau pripažinau, jog man žymiai lengviau laikytis „Mortos supratimo“ ar „Mortos teologijos“ iki Lozoriaus prikėlimo stebuklo: sakyti, kad aną dieną viskas bus gerai, kad Dievas teikia vilties bei stiprybės kančios akivaizdoje, kad Jis yra mano Gelbėtojas ir širdies troškimas, nepaisant to, ar matysiu tokius stebuklus, ar ne. Ir tikiu, kad Viešpats priima ir laimina tokį nusistatymą... Bet... Vis tik Jis gali duoti daugiau nei tai. Ir mes tuo patikim arba ne.

Tikėjimas susilaukia atlygio

Išties gražu, kaip Habakukui sakyti: Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių ir alyvmedžių, nors laukai neduotų derliaus, garduose dingtų avys ir ožkos ir nebūtų gyvulių tvartuose, tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu! Viešpats Dievas yra mano stiprybė. Jis padarys mano kojas kaip elnių ir leis man pasiekti aukštumas (Hab 3, 17-19). (Juk panašiai kalbėjo ir Morta, norėdama pasakyti, kad vis tiek Juo tiki, net jei Jis ir pavėlavo...) Arba giedoti Dievui himnus, kai esi „nedėkingų aplinkybių“ kalėjime, kaip darė Paulius su Silu (Apd 16).

Visgi noriu atkreipti dėmesį, kad toks tikėjimas taip pat sulaukia atlygio: vieną dieną Habakukas pasieks aukštumas (19 eil.), o Paulius su Silu bus (ir buvo) išleisti iš kalėjimo, nes Dievas jiems atidarė visas duris, antgamtiškai sukeldamas žemės drebėjimą... Jokūbas, ragindamas būti ištvermingiems ir kantriai laukti Viešpaties, mena Jobą ir jam skirtą pabaigą: Štai mes laikome palaimintais ištvėrusius. Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte, kokia buvo jam Viešpaties skirta pabaiga, nes Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo (Jok 5, 11). Tikiu, kad Kristuje kiekvienam žmogui duota tiek nauja Viešpaties skirta pradžia, tiek nauja pabaiga - šlovinga pabaiga, nes tikėjimas Juo atveria duris regėti Jo šlovę: Nuėję praneškite Jonui, ką matėte ir girdėjote: aklieji regi, luošieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama Geroji naujiena (Lk 7, 22).

Šiandien skaitau liudijimus bei tekstus žmonių, kurie drąsiai meldžiasi dėl išgydymų. Matau, jog Jėzus realiai veikia, daro stebuklus, ir šiandien. Ir visgi skeptikai pasakys, kad pagyja ne visi. Deja, taip. Bet ir Dievu tiki ne visi. Tačiau Dievas visus kviečia tikėti. Išsigelbsti ne visi, bet Jis nuolat kviečia išsigelbėti kiekvieną ir Jėzus mirė už kiekvieną. Ne visi krikščionys siekia šventumo, bet Jis kviečia tai daryti visus tikinčiuosius. Ne visi krikščionys eina į slaptą maldos kambarėlį, tačiau Viešpats kviečia ateiti visus. Ne visi daro, kas Jam patinka, bet Jis kiekvieną kviečia daryti tai, kas Jam patinka. Ne visi pasveiksta, ne visi tiki išgydymais, tačiau Viešpaties žodis liudija, kad Jo žaizdomis esame išgydyti. Tuo tikėti, tai pamatyti bei suvokti - iššūkis? Taip. Kaip ir siekti šventumo bei kitų dorybių.

(Bus daugiau)

Čia rasite šio straipsnio 1 dalį ir 2 dalį.

Nuotrauka Daivos Baumilienės