.jpg)
Esu Tomas, man 24-eri. Augau su mama ir patėviu – be manęs šeimoje dar augo sesė ir du broliukai. Mano paauglystė buvo sunki. Kai man buvo 14 metų, jau žinojau, ką reiškia nenakvoti namie, šlaistytis gatvėmis, vogti ir t. t. Mama su patėviu – alkoholikai, todėl namie nuolatos trūko maisto, vykdavo barniai, muštynės, tad daug naktų praleista be miego, o policija atvažiuodavo dažniau nei giminaičiai... Nebuvau patyręs jokio švelnumo, meilės, šilumos – mano vidus buvo sužalotas.
Prisimenu skaudų nutikimą žiemą, kai išgėrusi mama mane basą ir pusnuogį išvarė į lauką. Stovėjau vienas pamiškėje ir meldžiau Dievą, kad akimirksniu viskas pasikeistų į gera, bet, deja, atsakymo iškart nesulaukiau. Po dvejų metų mes persikraustėme arčiau miesto. Tėvai gerdavo dar daugiau, jų nesustabdydavo niekas – nei vaikų maldavimai, nei ašaros, nei visuomenės įspėjimai. Namie niekas manęs nedžiugino, tad būdavau kieme su naujais draugais, prieš kuriuos vaidindavau, kad esu stiprus.
Kiemo draugai man atstojo tėvus. Po truputį pradėjau vartoti alkoholį – tai buvo naujas pasilinksminimo būdas. Išgėręs užsimiršdavau, pamiršdamas ir kompleksus bei neigiamus jausmus. Dažnai išgertuvės vykdavo neplanuotai ir nenormuotai – iki sąmonės netekimo. Pradėjau plėšikauti, įsiveldavau į muštynes tarp skirtingų rajonų gyventojų, tapau žinomas ir pelniau „pagarbą“ – jei reikėdavo atlikti ką nors bloga, be kalbų siųsdavo mane.
Vėliau pradėjau vartoti ir stimuliuojančius narkotikus, „žolę“, amfetaminą, kitas toksines medžiagas. Dar labiau panirau į alkoholį – narkotikai ne taip stipriai mane traukė, nes pastebėjau, kad po jų labiau išsenku. Mano gyvenimas smuko labai žemai. Tačiau po kurio laiko mano viduje, labai giliai, ėmė kažkas prieštarauti – nenorėjau daugiau taip gyventi. Begalė žmonių apgauta, nuskriausta, buvau praradęs artimiausių žmonių pasitikėjimą...
Kai pagaliau įsidarbinau, darbovietėje mane šiltai priėmė. Liūdna, kad jau pirmą dieną pradėjau meluoti... Nors direktorius atstojo man tėvą, kurio neturėjau, to aš tuo metu neįvertinau. Supratau, kad negerai elgiuosi, bet buvau per silpnas tam blogiui pasipriešinti. Kiekvieną dieną smukau vis giliau, už nusikaltimus buvau nubaustas laisvės apribojimu – nuo 22 val. privalėjau būti namie.
Buvau teisiamas tris kartus. Tai, kad išvengiau kalėjimo, yra Dievo malonė. Labai nenorėjau pakliūti į kalėjimą ir prieš teismus tikrai nuoširdžiai melsdavausi, nors draugams sakydavau, jog gerai pašnekėdavau, išsisukinėdavau ir t. t.
Kai kartą buvau nuteistas, turėjau atsižymėti probacijos tarnyboje, nes pažeidžiau visus 3 nurodymus. Mano bylą norėjo siųsti į teismą, kad byla būtų persvarstyta ir bausmę atlikčiau kalėjime, bet inspektorė pasigailėjo ir suteikė man paskutinę progą – teismo nuosprendį vykdyti Amatų centre, nes jau buvau pakeitęs 4 mokyklas ir neturėjau, kur kitur atlikti nuosprendį. Šiaip ne taip priėmė į tą centrą bandomajam laikotarpiui – trims mėnesiams. Mokykloje vykdavo psichologinės grupelės, kur susipažinau su tokiais kaip aš, bet pakeitus vietą, aplinką, draugus, veiklą, mano blogybės, kaip tikėjausi, nesibaigė... Buvau „sugedęs“ ir mano nedorybės atsiskleidė dar labiau. Tai matydami, darbuotojai įvairiais būdais bandė man padėti: siūlė programas alkoholikams, įvairių savanorysčių jaunimui, rodydavo mano praeities klaidas. Bet aš atkirsdavau, kad esu jaunas ir noriu pasilinksminti, nesu priklausomas, nes man dar tiek nedaug metų.
Lygiai po metų mane iš ten pašalino. Susiradau darbą, 3 mėnesius negėriau. Kol negerdavau, viskas tvarkydavosi į gera, bet tai truko neilgai. Kai baigėsi mano lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės laikas, vakare taip atšvenčiau, kad ryte pabudęs namuose sužinojau, jog dalyvavau muštynėse, buvo pavogta mašina, ir vienas įtariamasis sulaikytas. Mano išgertuvės tęsėsi. Pragėriau visus pinigus, šalia nebuvo jokio artimo žmogaus. Pavogiau darbovietės automobilį, mane sulaikė policija. Eilinį kartą aš apgavau artimą žmogų, kuris manimi tikėjo ir turėjo vilčių. Tai suvokus, apėmė didelis sielvartas – likau vienas ir be jėgų gulėjau. Mintys ir vėl nukrypo į Dievą – meldžiausi: „Dieve, padėk! Suprantu, kad manęs laukia mirtis arba kalėjimas...“ Staiga toptelėjo mintis paskambinti socialiniam darbuotojui, kuris daug kartų bandė man padėti. Jis man pasiūlė važiuoti į reabilitacijos centrą. Sutikau po dviejų savaičių nuvykti ir pabandyti.
Mane priėmė į reabilitacijos centrą, tačiau buvo nelengva – ne kartą norėjau viską mesti ir grįžti atgal, į pažįstamą liūną. Buvo sunku, bet po truputį pradėjau suvokti, kad ne tik pats patyriau daug skausmo, bet daug skausmo, kančios ir aš sukėliau aplinkiniams, tad ši mintis mane sulaikydavo. Reabilitacijos centre gydžiausi metus. Susipažinau su kitais paklydusiais žmonėmis, sužinojau daug naujų dalykų, o svarbiausia – išgirdau Gerąją Naujieną apie Dievą ir atgimimą.
Šiandien esu blaivus jau 3 metus ir 6 mėnesius. Dirbu legalų darbą, už kurį gaunu atlygį. Sumokėjau skolas, ruošiuosi kurti šeimą. Savanoriauju tarnaudamas sudėtingą praeitį turintiems jaunuoliams. Pakilti tikrai nelengva ir, jei ne Dievas, pats nebūčiau sugebėjęs... Džiaugiuosi, kad dabar suprantu gyvenimo prasmę...
