Trys dienos Butuane (papildyta vaizdo įrašu)

Jūsų dėmesiui siūlome pirmuosius įspūdžius iš misijų kelionės į Filipinus.
Ankstyvą penktadienio rytą Manilos oro uoste susitikome 14 „Vilties centrų“ savanorių: mes, lietuviai, ir po kelis savanorius iš JAV ir Japonijos.
Apsikrovę gydymo įranga bei vaistais, visi komandos nariai vietinių oro linijų lėktuvu skridome į Butuaną, kuris yra Mindanao saloje. Vidurdienį pasiekėme nedidelį oro uostą, kuriame pasitiko tvanki kaitra. Trumpam stabtelėję viešbutyje, tuoj pat išskubėjome į misijos vietą. Tai buvo vienas „Vilties centrų“ įsikūręs gyvenamajame rajone. Čia susirinko daug vaikų ir suaugusiųjų, kuriems reikėjo medikų konsultacijos, gydymo ar vaistų. Kadangi filipiniečių šeimos yra gausios, centro teritorijoje knibždėte knibždėjo mažų vaikų. Kol vieni savanoriai teikė medicininę pagalbą, kiti stengėsi pasirūpinti vaikais: žaidė, dovanojo jiems smulkias dovanėles ir kitaip rodė dėmesį. Į šį centrą atėjo žmonės slegiami ne tik fizinių, bet ir socialinių bei psichologinių problemų, tad misijos atstovai skyrė laiko ir maldai, konsultavimui.

Tos pačios dienos vakarą jaunimui iš skirtingų bažnyčių Ričardas Pagojus skaitė paskaitą apie meilės rūšis. Jaunuoliai kartu su medikų misijos nariais įdėmiai klausėsi bei aktyviai reagavo: vis pasigirsdavo emocingų šūksnių, replikų, o kartais visi pratrūkdavo juoku.

Antrąją dieną, iš pat ankstyvo ryto, iškeliavome į atokesnę vietą Sumilihon. Misijos pagalbos centras įsikūrė krepšinio aikštelėje ir viename valstybiniame pastate (čia darbavosi dantų gydytoja Aida su pagalbininkais). Šįkart žmonių susirinko dar gausiau. Kartu su tėvais, laukiančiais eilėje pas gydytojus, nuolat zujo ir daugybė vaikų. Gydytojams teko darbuotis ir krepšinio aikštelėje, virš kurios buvo stogas, bet ji buvo be sienų, tad lietui užklupus teko trauktis į aikštelės vidurį.

Tą popietę mes su Tadu pakvietėme vaikus žaisti krepšinį. Kadangi filipiniečiai yra drovūs žmonės, žaisti su mumis išdrįso jaunesni paaugliai. Šioje šalyje krepšinis yra tiesiog dievinamas. Apie futbolą ar ką nors kitą negali būti nė kalbos - čia karaliauja krepšinis! Vaikai, kurie visą dieną praleido medikų misijos centre, į pavakarę įsidrąsino ir demonstravo mums akrobatinius triukus, mokėsi jiems sunkiai ištariamus lietuviškus vardus, fotografavosi su mumis ir nuolat klausinėjo, ar mes turim feisbuko paskyras (Facebookas jiems - lyg viso interneto simbolis). Buvo sunku ištrūkti iš vaikų būrio ir pabėgti nuo jų dėmesio.

Gydytojams ši diena buvo ypatingai sunki, nes reikėjo pasirūpinti daugybe pacientų, o mūsų, vos prieš kelias dienas atvykusiųjų į Filipinus, organizmai dėl laiko skirtumo (laikas Filipinuose ir Lietuvoje skiriasi 6 val.) dar nebuvo visiškai prisitaikę. Nors įprastai po darbo dienos visa komanda vykdavo vakarieniauti, šeštadienio vakarą ne visi tam rado jėgų.

Sekmadienis savanoriams prasidėjo skirtingai: medikai ir jiems padedantys komandos nariai vyko į trečiąjį medicininės misijos centrą, kuris įsikūrė mokyklos pastatų komplekse Abilan mieste, netoli Butuano oro uosto. O aš su pastoriumi Andriumi vykome į „Nuostabios žinios“ bažnyčią, kuri itin daug dėmesio skiria vaikams, juos maitina. Šią bažnyčią lankantys žmonės reguliariai lanko ir kalėjimus, kur tarnauja kalintiems. Šioje bažnyčioje turėjau progą pasidalyti Dievo žodžiu apie Kristaus sekimą ir asmeninio kryžiaus nešimą.

Kadangi šis sekmadienis buvo ir mirusiųjų pagerbimo diena, mūsų klinikoje apsilankė mažiau pacientų, nes daug žmonių vyko aplankyti artimųjų kapų. Ši diena Filipinuose - didelė šventė, tad sekmadienį darbus baigėme kiek anksčiau. Aplankėme ir vieną šeimą, kurioje trylikametis berniukas serga kaulų vėžiu. Berniukas jau negalėjo judinti kojų, o po chemoterapijos kurso ir komplikacijų jam buvo amputuota ranka. Tačiau po ilgo laiko berniukas visgi pradėjo judinti kojas! Tad mūsų komanda tegalėjo emociškai palaikyti šeimą, melstis bei drąsinti šį ligoniuką slaugančią motiną.

Aplankę šią šeimą, žingsniavome į centrą, kur mūsų jau laukė autobusiukai. Parvykome į viešbutį, kuriame po trijų tarnystės dienų visi komandos nariai bandė atgauti jėgas, o tie, kurie šioje šalyje lankosi pirmą kartą, bandė „susidėlioti“ patirtus įspūdžius.

Nuotraukoje - beveik visi Butuane dirbantys savanoriai. Vaizdo įraše įspūdžiais dalijasi Ričardas Pagojus: