Toliau apmąstome pirmos advento savaitės klausimą: „Kuo jūs mane laikote?“
Adventinis skaitinys
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neįeina pro vartus į avių gardą, bet įlipa pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus įeina, tas avių ganytojas. Tuomet Jėzus kalbėjo jiems toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Aš – avių vartai. Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras“ (Jn 10, 1-2, 7, 9).
Apmąstymas
Jėzus toliau kalbėjo aplink Jį susirinkusiems žmonėms ir iš karto sujungė dvi metaforas Aš esu vartai ir avių Ganytojas. Mums gali skambėti gana painiai Jo žodžiai, kai palyginimai pinasi vienas su kitu: tai vartai, tai ganytojas. Tačiau Jėzus paima pavyzdį iš izraelitų aplinkos, kad jie galėtų kuo aiškiau suprasti, ką Jis nori pasakyti.
Avininkystėje abu šie elementai, ganytojas ir aptvaro vartai, glaudžiai siejasi. Pro vartus ganytojas ateina pas savo avis, jis – avių šeimininkas. Vagys, kad nebūtų pastebėti, apeidami vartus lipa į gardą per aptvaro sienas. Pro vartus avys išeina ir randa ganyklą. Nakčiai avys pro vartus vėl kruopščiai suvaromos į gardą. Tuo metu ganytojas stovi vartuose, tarsi pats būtų vartai ir apžiūri kiekvieną avelę: sužeistą aptvarsto, patepa aliejumi, trokštančią pagirdo, išalkusią pamaitina. Paklydusių ieškosiu, išsklaidytąsias surinksiu, sužeistas aptvarstysiu, ligotas pastiprinsiu. Riebiąsias ir stipriąsias sudrausminsiu ir ganysiu jas teisingai (Ez 34, 16). Po to visos avys suskaičiuojamos ir kruopščiai surašomos. Galiausiai, ganytojas gula naktį prie vartų ir dabar, iš tiesų, tampa gyvais vartais – sargu, kurį turi praeiti kiekvienas žmogus ar gyvis. Niekas negali patekti į gardą, nesusidūręs su ganytoju. Tuo pačiu vartai simbolizuoja saugumą, nuolatinę ganytojišką globą ir bendrystę.
Žinoma, Jėzus šiuo palyginimu pabrėžia, jog nėra kitų vartų į Dievo karalystę žmogui pro, kuriuos galėtų praeiti, kaip tik tikint Kristumi – savo Vartais į gyvenimą. Gyvenime mes išbandome įvairius vartus į laimę: statome namus, siekiame karjeros, auginame vaikus, keliaujame aplink pasaulį. Visa tai reikalinga, tačiau neišsprendžia sielos išgelbėjimo, apvalymo ir amžinojo gyvenimo klausimo.
Mūsų siela trokšta ir ilgisi amžinos ramios ganyklos prie tylių vandenų, kur nuolat patirtų gerojo asmens rūpestį, globą, ypatingą santykį. Visa kūrinija šaukiasi gerosios ir gailestingos globos. Žemė trokšta gero žemdirbio ir atsidėkoja derlingumu. Augintiniai laukia savo šeimininko meilės ir džiaugsmingai priima gera dėmesį: vizgina uodegą, krutina ausis, prunkščia, švelniai cypia. Žmogui taip pat reikia jo tėvų, draugų, bendražygių gerumo. O labiausiai žmonės širdies gilumoje ilgisi Dievo palankumo. Tik Jo ganykloje siela yra saugi ir randa atilsį.
Malda
Viešpatie, mano Dieve, tu žinai, kaip ilgėjausi Tavęs ir ieškojau įvairių vartų į visavertį gyvenimą. Daug ką išbandžiau, bet sielos ramybės neradau. Klydau, buvau pasimetęs, sužeistas ir žeidžiau kitus. Tik praėjęs pro Tave, kaip pro Amžinuosius Vartus, atradau nuodėmių atleidimą ir sielos ramybę. Garbinu Tave, mano sielos Gelbėtojau! Amen.
_64x64_9de.jpg)
