Vienintelis Gelbėtojas iš nuodėmės

Įvairių tautų sakmėse, padavimuose ar pasakose sutinkamas gelbėtojas, kuris išgelbsti tautą, miestą, princesę iš nelaisvės ar priešų. Jam tenka įveikti įvairias kliūtis ir sunkumus, susigrumti ir nugalėti piktą slibiną. Pati princesė išsivaduoti negali, jai reikia pagalbos. Turi ateiti stipresnis už piktą ir baisų slibiną ir jį nugalėti.


Tautų padavimai mums kalba apie amžiną gėrio ir blogio kovą. Kiekviena tauta turi savo pasakojimą apie tai, kaip žemėje atsirado blogis. Visi šie pasakojimai savo turiniu yra labai panašūs, skiriasi tik veikėjai.
Šiame straipsnyje noriu pakviesti skaitytoją pažiūrėti, ką apie blogio atsiradimą kalba Biblija.

Ši Knyga prasideda žodžiais: Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę (Pr 1, 1). Taigi, visko pradžia yra Dievas, Jis yra Kūrėjas ir pagrindinis režisierius. Biblija, kuri yra Amžinas Dievo žodis, teigia, kad Dievas viską sukūrė: dangų ir viską, kas jame; žemę ir viską, kas joje. Pradžios knygoje skaitome, kad viskas, kas Dievo sukurta, buvo nuostabu ir gera (Pr 1, 31). Pasaulyje nebuvo jokio blogio.

Kaip atsirado blogis

Toliau skaitydami Bibliją sužinome, kad Dievas leido žmonėms valgyti nuo visų sode augančių medžių, išskyrus vieno, sodo viduryje augančio medžio - gero ir blogo pažinimo medžio - vaisius (Pr 2, 16-17).  Tačiau gyvatė suviliojo Ievą: meluodama jai apie pasekmes, ji sugundė Ievą paragauti uždraustojo vaisiaus. Ieva pati valgė ir davė Adomui. Suvalgius vaisių, jiems atsivėrė akys, ir jie suprato esą nuogi (Pr 3 sk.). Išsipildė Dievo žodžiai, kuriuos Jis buvo sakęs Adomui: Tą dieną paragavęs nuo medžio pažinimo gero ir blogo, tikrai mirsi (Pr 2, 17). Gyvatė, gundžiusi Ievą, kalbėjo priešingai: paragavę vaisiaus nemirsite, bet tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga (Pr 3, 4-5). Tačiau ar Adomas su Ieva mirė? Ne. Išoriškai niekas lyg ir nepasikeitė. Akivaizdu, kad Dievas, kalbėdamas jiems apie mirtį, kalbėjo apie dvasinę realybę. O gyvatė pasakė tik dalį tiesos, ji melavo, kad sugundytų žmones nepaklusti Dievo priesakui.

Žmonės nepaklausė Dievo perspėjimo ir savo neklusnumu patys atkėlė vartus blogiui - taip nuodėmė atėjo į žmonių pasaulį.

Kad ir kaip nuostabiai bei tobulai žmogus buvo sukurtas, visgi egzistavo tam tikros ribos, saugojusios jį nuo blogio. Žmogus turėjo išlikti priklausomas nuo Dievo, jį su Kūrėju siejo Tėvo ir vaiko santykiai. Deja, pats žmogus savo noru ir neklusnumu nutraukė šiuos santykius.

„Nuopolis atskleidžia žmogiškojo „Aš“ norą išsilaisvinti nuo bet kokių asmeninės laisvės ribojimų. Čia atsiskleidžia nuodėmės esmė: žmogus nusisuka nuo Dievo, paniekindamas Dievo baimę, pasitikėjimą Juo ir iškeldamas į sostą savajį „Aš“. Nuopolis - tai vienas svarbiausių įvykių po pasaulio sukūrimo, lėmęs rojaus ir bendravimo su Dievu praradimą“ (Brokhauzo  Biblijos enciklopedija, p. 211).

 Šis įvykis nulėmė tolesnį žmonijos likimą. Kiekvienos po to sekusios nuodėmės šaknys siekia šį nuopolį (Rom 5, 12). Kiekvienas žmogus gimsta su prigimtine nuodėme.

Nuosekliai skaitydami Bibliją, pastebėsime, kad po nuopolio Edene, blogis žemėje pradėjo plisti. Žmonių palikuonys jau buvo veikiami nuodėmės jėgos: brolis iš pavydo nužudo brolį (Pr 4, 8). Daugėjant žmonių, daugėjo ir nuodėmių: karų, keršto, pavydo ir kt. Kitą žmogų galėjo užmušti net už įdrėskimą ar žaizdą (Pr 4, 23). Ar tai nepanašu ir į šias dienas, kai žmogaus gyvybė taip nuvertinama?

Biblija mums pasakoja, kad blogio pradininkas, slibinas arba senoji gyvatė (Apr 20, 2), anksčiau buvo gražus angelas - cherubas (Ez 28, 12-19). Jis buvo sumanus, talentingas, gražiai grojo muzikos instrumentais. Jis pradėjo didžiuotis savimi, jo žvilgsnis nukrypo nuo Dievo į save, jis panoro būti lygus Aukščiausiajam, todėl buvo išmestas iš Dievo kalno į pragarą (Iz 14, 12-15).

Tačiau šis kritęs angelas veikia žemėje ir šiandien - Raštas liudija, jog šis pasaulis yra piktojo pavergtas. Piktojo troškimas - sumenkinti Dievą, sunaikinti visą Dievo kūriniją, taip pat ir žmogų. Jis nekenčia žmonijos, nekenčia Dievo bei žmonių tikėjimo Juo. Biblijoje šis cherubas dar vadinamas didžiuoju slibinu, senąja gyvate, velniu, šėtonu (Apr 12, 9), Liuciferiu (Iz 14, 12), tamsybių valdžia (Kol 1, 13), melo tėvu (Jn 8, 44), kuris gali apsimesti šviesos angelu (2 Kor 11, 14). Visi šie velnio vardai kalba apie jo prigimtį: jis tas, kuris priešinasi Dievui, atneša tamsą ir skausmą į žmonių gyvenimą.

Nuodėmės pasekmės

Nepaklusęs Dievui, žmogus susilaukė prakeikimo, nes Viešpats žinojo, jog, pažinęs gera ir bloga, žmogus ims daryti ne tik gera, bet ir bloga. Bet koks elgesys ar veiksmas susilaukia tam tikro rezultato. Blogo elgesio arba nuodėmės pasekmė - prakeikimas. Atpildas už nuodėmę yra mirtis, - rašo Paulius (Rom 6, 23). Bet kokie nuodėmės įkvėpti veiksmai ir žodžiai neša mirtinas pasekmes. Tai matome ir šių dienų pasaulyje. Dėl nuodėmių vyksta brolžudiški pilietiniai karai (pvz., Ruandoje), valstybių vadovai tampa žiauriais despotais, diktatoriais (kaip šiandien Šiaurės Korėjoje), kyla nesantaika šeimose, atsiranda dykvietės, nederlingos žemės (Iz 12, 11), plinta įvairios ligos (pvz., Lietuvoje onkologinėmis ligomis serga apie šimtas tūkstančių žmonių).

Puolęs angelas, virtęs piktu slibinu, trokšta sunaikinti žmoniją. Žudomi dar nė negimę kūdikiai (abortai). Dažnai gyvais žmonėmis nesirūpinama, bet po jų mirties perdėtai imama rūpintis jų kapais. Kartais atrodo, kad šuo, katė ar kiti naminiai gyvūnėliai labiau mylimi ir prižiūrimi nei žmonės.

Žemė želdo piktžoles, visa kūrinija dejuoja ir laukia išlaisvinimo (Rom 8, 20-23). Visa tai - nuodėmės pasekmės. Jonas rašo, kad pasaulis - piktojo pavergtas (1 Jn 5, 19).

Tu pyksti, o galbūt ko nors nekenti arba kam nors pavydi? O gal tau norisi meluoti, nepasakyti visos tiesos, kad tavęs nebartų? Gal tau rūpi svetima moteris arba vyras? Ar norėtum bet kokia kaina turėti daugiau pinigų? Visa tai yra ženklai, liudijantys apie tavo viduje glūdinčią nuodėmę.

Kas gali tave išlaisvinti iš nuodėmės ir slibino nelaisvės?

Evangelijoje pagal Matą rašoma, kaip Juozapas, Marijos vyras, sapne išvydo angelą, kuris pranešė: Ji, Marija, pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių (Mt 1, 21).

Norėčiau grįžti prie anksčiau minėtų įvairių tautų padavimų apie slibiną ir narsų jaunikaitį, kuris eina vaduoti princesės. Nors Biblija nėra pasaka su gražia pabaiga, tačiau Jėzus tikrai yra tas narsus, už slibiną - šėtoną - stipresnis karžygys (Mk 3, 27), atėjęs vaduoti savo princesės - tautos. Jis nori tave ir mane išgelbėti iš nuodėmės. Atėjęs Jis skelbė: Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atgailaukite, ir tikėkite Evangelija! (Mk 1, 15).

Dievo karalystė jau priartėjo, bet dar ne pilnai. Ši pranašystė išsipildys, kai Kristus sugrįš pasiimti savųjų (Apd 1, 11). Šiandien mes matome tik kai kuriuos Dievo karalystės atspindžius: Šventosios Dvasios veikimą išlaisvinant žmones iš savižudybių, depresijos, kvaišalų priklausomybės, girdime apie stebuklingus pagijimus iš nepagydomų ligų. Matome iš netikėjimo į tikėjimą atsiverčiančius žmones, matome, kaip ta pati prisikėlimo jėga, veikusi tuomet Kristuje, veikia ir mumyse.

Tokie stebuklai tėra silpni atspindžiai būsimos ir amžinos Dievo karalystės, kurioje Dievas nušluostys kiekvieną ašarą, kur nebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo, nes kas buvo pirmiau - praėjo; nebus jokio netyrumo, nešvankėlio ar melagio <...> Nebus daugiau jokio prakeikimo (Apr 21, 4. 27; 22, 3).

Kristaus gimimas, arba mūsų vadinamos Kalėdos, turi sąsajų su visa Biblija: nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo. Todėl sakoma, kad Jėzus yra Gyvenimo pradžia ir pabaiga - viskas per Jį atsirado, nes be Jo neatsirado nieko.

Pirmieji žmonės Edene savo valia prarado Dievo dovanotą laisvę ir pakliuvo į piktojo slibino pinkles, tačiau Jėzus atėjo išvaduoti žmogaus iš tamsybių valdžios ir nuodėmių, kad vieną dieną galėtų parvesti tave ir mane į Amžinuosius Tėvo namus.

Kristaus gimimas - svarbiausias įvykis

Po pasaulio sukūrimo ir nuopuolio Edene, Jėzaus gimimas yra vienas svarbiausių įvykių Visatoje. Biblija parodo ir daugelį kitų svarbių įvykių: Dievas sukuria Izraelio tautą, išvaduoja ją iš Egipto vergovės; duoda šiai tautai Įstatymą; siunčia Mesiją, kuris miršta ant kryžiaus ir trečią dieną, per Velykas, prisikelia; sukuria Bažnyčią, išliedamas Šventąją Dvasią, ir vieną dieną Jėzus sugrįš pasiimti savo „princesės“ - Bažnyčios.

Jėzaus gimimas yra ne tik atskaitos taškas, tai ir viską lemiantis įvykis - kas Jį tiki, bus išteisintas, o kas netiki, jau yra pasmerktas (Jn 3, 18).

--
Jėzus išgelbės savo tautą iš nuodėmių. Biblija parodo nuodėmės pradžią ir šiandien žemėje veikiančias jos pasekmes. Tačiau ji atveria ir išeitį - išgelbėjimą iš nuodėmės vergystės.

Jėzus yra tas Gelbėtojas, kuris stebi „žmonių gyvenimo vandenyno“ pakrantę ir girdi, kai skęstantysis šaukia „Gelbėkit!“. Jis skuba jam padėti. Galiu paliudyti, kad Jis padėjo man bei daugeliui žmonių. Mūsų pasitikėjimas Juo nėra tuščias prasimanymas. Kristus yra Asmuo, laukiantis kiekvieno nusidėjėlio ir kiekvienam nuoširdžiai atgailaujančiam atleidžiantis.

Kad ir kaip nuodėmė būtų apraizgiusi tavo sielą, Jėzus gali tau padėti, nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms (Tit 2, 11).

Ateikime pas Jėzų ir nusimeskime slegiančią nuodėmės naštą.