Viešpats yra mano stiprybė

Gimiau į šią žemę daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų. Šeimoje buvau labai laukta, augau apsupta didelės meilės. Vaikystėje daug laiko praleisdavau su seneliais. Močiutė buvo labai religinga moteris – iš jos sužinojau, kad aukštai danguje gyvena „Ponas Dievas“, kuris viską mato, yra griežtas, bet galbūt ir gailestingas... 

Kai man buvo 18 metų, kaimynė papasakojo apie Jėzų – apie gyvą Jėzų. Pakviečiau Jėzų į savo širdį, atidaviau Jam savo gyvenimą. Tuomet ir prasidėjo mano kelionė...

 

Nors mano tėvas ir motina paliktų mane, tačiau Viešpats mane priims (Ps 27, 10).

Pirmasis pusmetis, tapus Dievo dukra, buvo nuostabus: išgyvenau didelį Dievo artumą, širdis buvo kupina džiaugsmo ir vilties. Džiaugiausi, kad aš dar tokia jauna, kad mano gyvenimas dar tik prasideda ir aš... turiu Dievą.

Vieną vakarą maldoje Dievui sakiau: „Dieve, aš tokia laiminga, kad Tave pažįstu... viską dėl Tavęs iškęsčiau...“ Tad netrukus buvau išmėginta – iširo mano tėvų šeima. Tėtis ne tik labai gėrė, bet ir paliko šeimą, išsinešdamas visas santaupas. Mes likome su mama – be darbo ir be pinigų (buvo sudėtingi 1993 m., kai Lietuva išgyveno sunkmetį). Prasidėjo ilgas ir sunkus skyrybų procesas, į kurį buvau įtraukta ir aš.

Tai buvo tikrai labai sunkus laikas: teko badauti, skolintis, dirbti bet kokį pasiūlytą darbą. Mama susirgo depresija. Kartą ištikta šoko ji išbėgo iš darbo ir dingo... Vos tai sužinojusi maldavau Viešpaties saugoti mano mamą, kad ir kur ji būtų... Ir Viešpats padarė stebuklą: buvo spalio vidurys, mama iš darbo išbėgo plonai apsirengusi, bet po 12 valandų atsirado gyva ir sveika. Vėliau ji papasakojo, kad neatlaikė įtampos dėl artėjančio teismo, o galvoje vis sukosi viena mintis: „Bėk... bėk...“ Ji sugebėjo kirsti 4 automagistralės juostas, nubėgo prie gilaus tvenkinio ir ant kranto prarado sąmonę. Viešpats išklausė mano maldą – Jis saugojo mano mamą, buvo su ja jos skausme, ramino ir guodė. Dėkui Dievui, kad šiandien mano mama gyva ir sveika, išgyvena vieną gražiausių savo gyvenimo laikotarpių.

Tėvų skyrybų procesas truko 4 metus. Tėvas manęs išsižadėjo. Mama sirgo. Aš viena ir vieniša gyvenau su savo skausmu. Manyje ėmė augti kartėlis... Buvo sunku suvokti: mylėta, lepinta, visada vadinta „tėtės dukryte“, o dabar tėtis nenori manęs nė matyti (viena iš priežasčių – dukra tapo „sektante“, kita – kad nesutikau padėti tėčiui iš mamos atimti butą). Vietoj manęs jis pasirinko savo sugyventinės neįgalų sūnų. Prieš vieną teismo posėdį man buvo itin sunku. Raudojau parkritusi ant žemės ir šaukiau: „Viešpatie, daugiau nebegaliu... Niekam neturiu jėgų, nenoriu net gyventi... Jei Tu neisi su manimi rytoj, aš niekur neisiu...“ Po kurio laiko mano širdį užliejo ramybė. Išgyvenau, kad Dievas yra mano Tėvas, kad tuomet, kai aš verkiau, Jis verkė kartu su manimi... Suvokiau, kad Jis niekada manęs nepaliks, bus su manimi iki dienų pabaigos. Taip Viešpats mane guodė ir vedė per visą šį sunkų laikotarpį. Su tėčiu susitaikyti nespėjau – jis buvo žiauriai nužudytas sugyventinės neįgalaus sūnaus...

Aš esu Viešpats, tavo gydytojas (Iš 15, 26)

Pasibaigus teismams, aš įstojau mokytis, išsikėliau gyventi į kitą miestą, gavau gerą darbą. Širdyje džiaugiausi: „Pagaliau pradėsiu gyventi...“ Deja, toks gyvenimas truko neilgai... Susirgau nepagydoma liga, ir gydytojai sakė, kad gyvensiu daugiausiai 10 metų. Patikėjau gydytojų žodžiais, neklausiau, ką apie tai sako mano Dievas. Pradėjau planuoti gyvenimą: dabar, kol dar galiu, daug dirbsiu, apsidrausiu įvairiais sveikatos draudimais, kad vėliau, kai nusilpsiu, mama galėtų mane slaugyti. Jokių draugysčių su vaikinu ir jokios santuokos. Nenorėjau būti palikta, kaip buvo palikta mano mama, nenorėjau būti niekam našta. Aš planavau, bet Dievas taip pat planavo... tik kitaip.

Kartą vienoje paslaugų įmonėje susipažinau su vaikinu – tapome draugais. Kartą, bežiūrint kino filmą, Dievas prakalbo mano draugui: „Pažvelk į šalia tavęs sėdinčią merginą – ji gali būti daugiau nei draugė...“ Grįžęs namo vaikinas meldėsi, klausė Dievo, ar gali kurti šeimą su negalią turinčia mergina, ir jo širdį užliejo ramybė. Jis suprato, kad Dievas viskuo pasirūpins, tad jam tereikia žengti pirmą žingsnį.

Praėjus keliems mėnesiams mes susituokėme. Po vestuvių vyras nusprendė kovoti prieš ligą – vieną dieną per savaitę pasninkaudavome. Po dvejų metų dėl kažkokių priežasčių iš registracijos buvo išimti mano vartojami vaistai, tad teko nueiti pas gydytoją, kad jis paskirtų naujus. Žinoma, gydytojas atliko reikiamus tyrimus ir... nerado jokių ligos simptomų. Po trejų metų ligos Viešpats mane išgydė!

Žmonių akyse mūsų santuoka neturėjo ateities: aš buvau ligonė, be vilties pasveikti, vyras taipogi buvo patyręs daug skausmo, sužeista širdimi... Bet Dievas mūsų šeimai turėjo planą.

Santuokoje gyvename beveik 16 metų. Džiaugiuosi, kad Dievas davė man patį nuostabiausią vyrą, kuris trokšta pažinti mano širdį, kuris priima mane tokią, kokia esu, ir, svarbiausia, kuris visa širdimi myli Viešpatį. Tie 16 metų yra patys gražiausi metai mūsų abiejų gyvenime. Žinoma, kartais mes pasibarame, bet išmokome kalbėtis, nieko nenutylėti. Dievas sujungė dvi stiprias asmenybes į vieną, o tai nėra labai paprasta...

 

Pralinksmėk, nevaisingoji, kuri negimdei! Šūkauk ir džiūgauk, nepažinusi kentėjimų, nes apleistoji turi daug daugiau vaikų negu turinčioji vyrą (Gal 4, 27)

Viešpats davė nuostabų vyrą, atstatė mano sveikatą, bet vaikelių mes nesusilaukėme... Kai supratau, kad esu nevaisinga, išgyvenau dar vieną itin skausmingą periodą. Buvo daug maldų, prašymų, ašarų, bet... Labai sunkiai tai išgyvenau... Sunkiausia turbūt buvo nustoti savęs gailėti – pripažinti, esu kitokia, kad niekas niekada nepavadins manęs „MAMA“, kad niekada neglausiu prie savęs mažylio, mažos rankytės niekada manęs neapkabins, nepasakys, kad myli... Nelengva buvo atlaikyti ir didelį artimųjų spaudimą. Aplinkiniams atrodžiau linksma, bet viduje išgyvenau sielvartą, užsidariau. Kai pamatydavau besilaukiančią moterį, skausmas perverdavo širdį. Tačiau mano Dievas ir tuomet manęs neapleido.

Kartą krikščioniškame žurnale moterims perskaičiau pasaką apie laukines antis: viena antis buvo bevaikė ir labai pikta... Toje pasakoje išvydau save. Supratau, kad nenoriu būti pikta ir nelaiminga kaip ta antis. Apsisprendėme su vyru nieko neslėpti ir su visais atvirai kalbėtis apie nevaisingumą. Tai buvo pirmas žingsnis į išlaisvinimą. Teko išmokti atleisti – pirma sau, vėliau ir Dievui. Teko iš naujo save pamilti, priimti save tokią, kokia buvau, – kaip moterį, kuri negali susilaukti vaikų... Su vyru apsisprendėme kuo daugiau savęs atiduoti tarnaujant Dievui. Kurį laiką lankėme vaikų namus, bet abu pajautėme, kad tai ne mūsų kelias.

Kelis kartus Viešpats kalbėjo man per savo Žodį: Pralinksmėk, nevaisingoji... Visa širdimi supratau, kad ne vaikai nulemia mano vertę, kad aš nė kiek neprastesnė už tas, kurios augina vaikelius, kad aš esu priimtina ir Dievo akyse brangi. Pagaliau aš – laisva. Dievas mane išlaisvino. Ir aš nesu auka. Dievas parodė man mano pašaukimą – tuštumą, buvusią mano širdyje dėl nevaisingumo, Dievas užpildė meile kitiems. Mano širdis nebekraujuoja ir neberauda. Aš džiaugiuosi ir dėkoju Dievui už gyvenimą čia ir dabar, už tokį, kokį turiu.

Jau kelerius metus mes su vyru tarnaujame tarptautinėje krikščioniškoje ekumeninėje organizacijoje. Vyras tarnauja vyrams, aš – moterims, abu kartu – šeimoms. Dievas suteikė galimybę įvairiais būdais liudyti Jėzų, patarnaujant moterims, kurios savo gyvenime patyrė daug įvairaus skausmo. Šiandien aš turiu daug dvasinių dukterų, su kuriomis ir verkiame, ir džiaugiamės, kurios mane apkabina, kurios mane myli, ir mes vienos kitoms nušluostome ašaras. Mano širdis pilna meilės, džiaugsmo ir ramybės. Taip pat mes su vyru lankome keletą reabilitacijos centrų, nors kažkada aš nekenčiau narkomanų ir alkoholikų. Džiugu matyti, kaip Dievas keičia žmonių gyvenimus ir gera būti Dievo naudojamiems.

Žvelgdama į savo praeitį matau ten daug skausmo, bet dar daugiau regiu Dievo malonės. Skausmą jau seniai pamiršau. Dievas išlaisvino iš pykčio, kartėlio, savigailos, puikybės. Per įvairias situacijas Dievas išmokė nuolankumo, pasitikėti tik Juo, suteikė ryžto imtis atsakomybės, susivaldyti, svajoti ir drąsos siekti savo svajonių, gyventi ne trokštant, kad mane mylėtų, bet eiti ir dalinti meilę kitiems.

Dykuma mano gyvenime buvo ne tam, kad pražūčiau, bet tam, kad pasireikštų Dievo galybė...

                                                                                                                                    Sesuo Kristuje

Bendrinti: