Žiemos diena

Pastarosios žiemos dienos primena mūsų žemiškojo gyvenimo kelionę. Ryški, akinanti saulė ritinėjasi dangumi kaip dangiškos malonės davėja.
Ji teikia šviesą, savo skvarbiais spinduliais stengiasi sušildyti nuvargusį žmogų, pažadinti džiaugsmą liūdesio krašte. Lygiai taip ir dangaus Dievas savo visa aprėpiančia rūpestinga apvaizdos ranka globoja ne tik šviesos vaikus, bet visą kūriniją ir gera daro net nusidėjėliams. Neturėtume pamiršti gailestingo Dievo, Kuris kaip šviečianti saulė visus šildo ir globoja.

Tačiau tikrovę sudaro ir kita šiandienos gyvenimo pusė - kaustantis šaltis. Ši žemė pavergta ir persunkta nuopolio, kritimo ir nuodėmės. Tamsa ir blogis, kaip mirtį nešantis stingdantis šaltis, skverbiasi į mus, į mūsų širdis. Deja, mes taip pat esame blogio paliesti ir nuodėmės šaltį nešiojamės savy. Šis išorėje ir viduje tūnančio blogio faktas atneša mums sumaištį, trikdo, klaidina.

Saulėta speiguota diena. Koks paradoksas! Koks ryškus gyvenimo atspindys! Kokia tiksli mūsų vidinio konflikto iliustracija! Te šaltis neleis mums pamiršti karčios gyvenimo duonos skonio. Te šaltis paskatins karštesnę maldą, uolesnį dangaus malonių troškimą, teisumo alkį ir troškulį.

 http://pastoriaus.blogspot.com