Lordas Jonathanas Sacksas, kuris kadaise buvo vyriausias Didžiosios Britanijos rabinas, yra vienas iš įdomiausių ir įtakingiausių šios šalies viešųjų intelektualų. Šis filosofas neseniai tapo Londono Karaliaus koledžo teisės, etikos ir Biblijos profesoriumi.

Vienas komentatorius, perskaitęs naujausią mano straipsnį „Washington Post“ dienraštyje, rašė: „Moralizmas bažnyčioje buvo didelė problema prieš 7-10 metų, tačiau švytuoklė pajudėjo į visiškai priešingą pusę, ir šiandien jau susiduriame su kitu kraštutinumu.

Aš turbūt gerokai perdaug laiko praleidžiu internete. O tai, kad mano „Facebook‘as“ nuolat šmėžčioja darbų fone irgi nepadeda.

Reinkarnacijos sąvoka šiandien daug kam jau nebėra svetimžodis. Daugeliui krikščionių iškyla klausimas: „O ką mes manome apie reinkarnaciją? Ar Biblija šia tema ką nors sako?

Pirmo tipo masonai sekuliarūs, jie religinį masonystės aspektą traktuoja formaliai. Dauguma tokių mūrininkų propaguoja socialinę-humanistinę veiklą ir sekuliariąją brolybę, daugiau laiko skiria saviugdai, koncentruojasi į labdaros, kultūros, verslo ir politinę sritis.

Greičiausiai nerasime dviprasmiškesnio ir paslaptingesnio, įvairiausiomis legendomis ir mitais apipinto šiuolaikinio vyrų sambūrio ar judėjimo kaip masonai. Ne vienam, išgirdus masonų, arba „laisvųjų mūrininkų", pavadinimą, iškyla klausimas - kas tai? Religinis sąjūdis ar visuomeninė organizacija?

Baptistų teologas Stanley Grenzas pateikia penkis „postmodernistinės Evangelijos" principus (p. 167-174). Pirma, XXI a. skelbiama Evangelija turėtų būti postindividualistinė. Jau anksčiau minėjome, kad individualizmas buvo Švietimo epochos doktrina, kurios rezultatas - šiuolaikinis urbanizuotų žmonių susvetimėjimas.

"Sesės ir broliai Amerikoje", - jaunam indui vos ištarus šiuos žodžius, kelių minučių audringi plojimai privertė jį nutilti. "Pasaulio seniausio vienuolių ordino" ir "religijų motinos" vardu induistas dėkojo už kvietimą dalyvauti pirmame "Pasaulio religijų parlamente" Čikagoje. Tai buvo 1893 metai.

Postmodernizmo sąvoka posovietinėje erdvėje daugeliui vis dar tebėra terra incognita, labiau suprantama ir vartojama menininkų bei filosofų negu paprastų Lietuvos žmonių. 50 metų izoliacija atskyrė Lietuvą nuo nemaža dvasinių ir intelektinių procesų, vykusių už geležinės sienos.

Estijos valdžia nevaržė homoseksualų dėl jų eitynių. Kodėl? Turbūt todėl, kad „Estijos nacionalinėje tvarios plėtros strategijoje“ iki 2030 metų raštiškai įtvirtinta tai, kas daugeliui estų ir taip buvo seniai aišku - vienintelis nacionalinės estų valstybės tikslas yra estų tautos bei kultūros tvarumas, estiškumo tvirtinimas ir sklaida.