Tęsdami laisvės ir vergystės temą, pamąstykime apie dvasinę laisvę Kristuje.

1990 m. kovo 11 d. įvyko istorinis įvykis, nulėmęs mūsų tautos nepriklausomybės kelią – Aukščiausioji taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą, paskelbusį mūsų tautos suverenumą ir laisvę nuo SSRS.

Galbūt tai skamba paradoksaliai, tačiau sekuliarizacija yra ir Evangelijos dalis, nes būtent Evangelija atskiria tai, kas šventa, ir tai, kas nešventa, skelbdama esminę žinią, kad šventas tik vienas Dievas.

Dar prieš šimtą metų Asirijos bažnyčios patriarchai savo laiškuose Artimuosius Rytus vadino Edeno sodais, tačiau paskutinį šimtmetį krikščionių situacija kasmet blogėja.

1918 m. vasario 16 d. Vilniuje buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, kuris skelbė Lietuvos valstybės suverenumą. Tarp dvidešimties šio akto signatarų nebuvo nė vienos moters.

Sausio pabaiga atnešė Lietuvai išskirtinės reikšmės įvykį – išleistas naujas Evangelijos pagal Morkų vertimas.

Mąstant apie tai, kaip tarpusavyje susijusios tikėjimo tapatybė, priklausomybė tam tikrai konfesijai ir krikščionių vienybė, visų pirma kyla klausimas, ar apskritai įmanoma kalbėti apie krikščionių vienybę, kai visuotinėje Bažnyčioje egzistuoja tokia konfesijų, mokymų ir įsitikinimų įvairovė?

Kviečiame pasižiūrėti TV3 žinių reportažą apie rengiamą Religinių bendrijų įstatymą, kuriame išgirsite ir pastoriaus Ramūno Juknos mintis.

Šiandien sukanka 25-eri metai nuo tragiškų, tačiau tuo pat metu ir lemtingų 1991 m. sausio 13 d. įvykių.

Artėjant Kalėdoms žiniasklaidoje paprastai padaugėja straipsnių ir komentarų šventes interpretuojant dviem kryptimis: pirma, primenant Kalėdų prasmę, ir antra, išryškinant nūdienos tikrovės kliuvinius.