Ar girdėjote trimito gaudimą?

Aš girdėjau trimituojant pavojų. Sykį. Aiškiai. Viešai. Puikiai trimituojant. Tai vyko 2005 metais Londono Sičio rotušėje. Bet išgirsti trimitą yra viena, o atsakyti į jį - kitą.  Apie tai dar kalbėsime.

Taigi, tai įvyko - pasaulis įžengė į gilią finansinę krizę. 

Tai nėra gerai.

Ir nepanašu, kad artimiausiu metu reikalai pasitaisys.

Komentatoriai ir politikos apžvalgininkai jau pasmerkė bankų ir bankininkų ydas ir vertybinių popierių biržų brokerių godumą, ir vyriausybių menkadvasiškumą, dėl kurio jos laiku neužtikrino būtinų kontrolės priemonių. 

Mūsų draugai, dirbę finansų srityje, jau prarado darbus, žmonės, kurie nemažai uždirbdavo, dabar sėdi namie, išleidžia vaikus į mokyklą ir tobulina savo CV. Mūsų draugai, kurie dirbo kitose (ne finansų) srityse ir kurių atlyginimai buvo kuklesni, jau prieš keletą mėnesių pradėjo jaudintis dėl augančių maisto ir energijos kainų.

Tačiau ir tai praeis, ir mes drauge su kitais pradėsime žengti iš vienos didžiausių istorijoje krizės. Norom nenorom, su džiaugsmu ar nuoskauda mokesčių mokėtojai ir kiti paprasti rinkos ekonomikos valstybių piliečiai stebi, kaip jų vyriausybės stengiasi sugalvoti būdus išgelbėti bankams, kurie „pralošė" pensijas, santaupas, mūsų poilsį ir finansinį saugumą „pasaulinėje ruletėje".
Be to, mes galime susimąstyti apie tai, ar ilgai dar skolinsime neturtingiausioms pasaulio valstybėms, kurių žmonės dienai išleidžia mažiau nei dolerį.  Galime susimąstyti apie tai, ar ilgai ieškosime lėšų tiems, kuriuos jau įtraukė skurdo verpetas, dėl ekonomikos galiūnų sugebėjimo kontroliuoti būtiniausių prekių kainas. Ir taip pat galime susimąstyti, kaip sugebėsime rasti pinigų savo pačių pragyvenimui.

Ir tai ateina ir praeis, ir tie, kurie nepastebėjo atūžiančios griūties, po jos taps išmintingesni, nes mes dažnai įgauname išminties tik po laiko.  Tik geriau vėliau tapti išmintingu, nei amžiams likti kvailiu. Kartais praeities suvokimas tampa į ateitį nukreipta išmintimi.

Gal būt mūsų paklaus, kodėl nepastebėjome griūties ateinant.  Kodėl nepastebėjome, kad mūsų ekonomika trapi lyg kortų namelis?

Ką mes, krikščionys, darėme metų metais, kai Vakarų pasaulis vis turtėjo, lengvos pajamos vis augo ir žmonės buvo nuolat raginami rizikuoti (skolindamiesi) ir beveik niekas neragino taip nesielgti?

Mano galvoje aidi Johno Stotto žodžiai:  "... nereikia keikti mėsos ar bakterijų, kurios supūdė mėsą; druskos kaltė, kad ji neišsaugojo mėsos nuo sugedimo. Ir jei žiniasklaida tampa sugedusia, tokia sugedusia, kad norime išjungti antenas, kas kaltas? Ar rodote pirštu į žiniasklaidą? Į kitus? Aš rodau į save. Tai mūsų kaltė.  Krikščionių. Tik mes galime tapti žemės druska, kaip Jėzus mus pavadino, ir švarinti, keisti bei gelbėti pasaulį Jėzui."

Šiuos žodžius J. Stottas kalbėjo XX a. devintajame dešimtmetyje, atsakydamas į Malcolm Muggeridge veiklą "Kristus ir žiniasklaida" (angl. „Christ and the Media"). Žymus televizijos žurnalistas M. Muggeridge buvo įstikinęs, kad televizija negali perduoti įkvėpimo ar šventumo, ji visad veikia neigiamai. Johnas Stottas, atsakydamas į tai, neragino krikščionių šalintis žiniasklaidos priemonių, o priešingai, ragino juos ne tik siųsti programų vadovams laiškus, bet ir rašyti scenarijus naujoms programoms, tapti prodiuseriais, režisieriais, aktoriais.

Tarp žymiausių žiniasklaidos atstovų nebuvo daug krikščionių, tačiau šiandien finansų srityje jų pakanka.   Netgi priešingai, Londono Sitis puikiai „pasūdytas" krikščionimis, jie užima labai aukštas pareigas finansų, teisės, nuosavybės valdymo srityse. Vakarines pamaldas Sičio bažnyčiose lankė šimtai tikinčiųjų, kas met jie aktyviai dalyvaudavo Sičio Maldos pusryčiuose. Ar jie nieko nepastebėjo? Ar jų ganytojai nieko nepastebėjo? Ar aš nieko nepastebėjau? Ar ne vienas netrimitavo pavojaus? Ar neturėtume prisiimti atsakomybės už tai, kas atsitiko? Pagaliau ar ne mums suteiktas Žodis ir Dvasia, kad vadovautų mūsų mąstymui ir veiksmams?

Dar daugiau, Kristaus kūnas pašauktas tam, kad pakeistų pasaulį ir padarytų jį geresniu. Taip, Pauliaus laiške Filipiečiams skaitome, kad esame dangaus piliečiai, tačiau tai nėra raginimas pasitraukti iš visuomenės, bet keisti ją. Filipai, Romos kolonija, buvo vadinami „Roma toli nuo Romos". Tačiau Filipų gyventojai - Romos pavaldiniai, privalėjo kurti visuomenę tiksliai atspindinčią Romos vertybes. Paulius, pasinaudodamas šia analogija, ragina bažnyčią, kurti dangiškąją karalystę būnant toli nuo dangaus, bendruomenę, kuri atspindi Kristaus veikimo būdus, skelbia Jo tiesą ir yra įkvėpta Jo gyvenimo. Teateinie Tavo karalystė, tebūna Tavo valia kaip danguje taip ir žemėje... ir Londone, kaip danguje, ir finansų įstaigose, kaip danguje. Aišku, kad XXI a. Londono Sityje to neįvyko.

Ko galime pasimokyti iš šių pastarųjų metų? Galimas daiktas, mūsų pamokslai ir mokymas neišsakė aiškios pozicijos esminių laikmečio ideologijų atžvilgiu, ir nesuteikė krikščionims teologiškai pagrįstų priemonių, reikalingų, kad jie galėtų kritikuoti sistemą, kurios dalimi patys buvo. Galų gale, jūs galite būti teisininku, kuris niekad „neapiplėšinėja" savo klientų ir neslepia pajamų, tačiau per jūsų miklumą, taikant mokesčių įstatymus didžiosioms tarptautinėms kalnakasybos korporacijoms, galite įsitraukti į nuolatinį skurdinimą tautos, kurios ištekliais šios bendrovės naudojasi, bet už tai nieko nemoka. Apibendrinant, jūs galite nedaryti nieko gėdingo, tačiau įsitraukti į veiklą, kuri gal būt sumažins sveikatos priežiūros paslaugų kokybę šimtams ar tūkstančiams vaikų. Gal būt mūsų mokinystė padėjo žmonėms puikiai dirbti sistemos viduje, bet nepadėjo jiems kritiškai įvertinti sistemos.

Dar daugiau, privalome suprasti, kad neturime „prisitaikyti prie šio pasaulio" (Rom 12, 2); teologai ir praktikai turi praleisti daugiau laiko įsiklausydami vieni į kitus ir į Dievo žodį, planuodami bei apmąstydami. Galų gale, ekonomika yra per daug svarbi, kad ją galima būtų palikti ekonomistams, ir per daug sudėtinga, kad ją būtų galima perduoti teologams.

Gal būt mums reiktų suvokti, kad dažnai mes pernelyg skubame ir nesame pasiryžę investuoti nei laiko, nei pinigų, kad įgytume išminties.

Tuo pat metu, jūs ne visada galite pradėti kalbėti tik tada, kai jau būsite viską perpratę. Kartais turite paklusti dvasiniam instinktui. Turime suvokti, kad geriau yra kvestionuoti sistemos moralumą, nors pačios sistemos gal būt iki galo neperpratote, ir būti išvadintu kvailiu, kuris kiša nosį ne į savo reikalus, nei tylėti ir laukti, kol įvyks griūtis, patvirtinanti, kad jūsų įtarimai buvo pagrįsti.

Aš prisimenu, jog girdėjau trimituojant pavojų, bet nemaniau, kad šis pavojaus signalas skirtas man.

Tai įvyko 2005 metais Sityje.  Rotušės salėje. Žmogus, kuris „trimitavo pavojų" buvo Jamesas Featherby, Sičio Maldos pusryčių vadovas ir svarbiausias pranešėjas tais metais. Jamesas yra vienos iš penkių didžiausių teisės įmonių juristas. Jis myli Sitį geriausia žodžio „mylėti" prasme. Jis klausė susirinkusiųjų, kokiu būdu Kristaus palaiminimai gali būti pritaikyti Sičiui ir ką šioje vietoje galėtų reikšti „teateinie Tavo karalystė, tebūna Tavo valia." Tada jis pavaizdavo, kas galėtų vykti, jei Sityje būtų jaučiamas Kristaus kvapas. Keletas jo išsakytų minčių:  (Visą tekstą rasite www.licc.org.uk/featherby.)

„Matytume, jog Sityje vis daugiau pasiaukojimo nei atsiribojimo, meilės nei pavydo, taikdarystės nei intrigų, skaidrumo nei manipuliacijų.
Matytume, jog naudojama vis daugiau nepraktiškų Karalystės priemonių vietoj žemiškosios imperijos ginklų: pasirinkimo laisvės vietoj spaudimo, nuolankumo vietoj dominavimo, objektyvumo vietoj prievartos.
Matytume, kad būtų prisiimama atsakomybe už čia kuriamus pinigus, ir nebūtų sakoma, kad Sityje neatsakoma už pasirinkimų moralumą. Sičio pagrindą sudarytų žmogiški santykiai, o ne tik skoliniai įsipareigojimai.
Negyventume su etiketėmis „Sėkmei reikia daugiau." Išmoktume tokius žodžius kaip „pasitenkinimas", „susilaikymas", „pakaks".
Senatvėje pasitikėtume Dievu labiau, nei patarėju pensijų klausimais.
Darbo vietose būtų natūralu dalintis Evangelija, ir žmonės ateitų į Karalystę, o ne būtų išstumiami iš jos.
Mes nebūtume verčiami paklusti gąsdinančiai šios vietos jėgai, kuri atrodo trykšta net iš jos architektūros.  Mes nebūtume palaužti ar išgąsdinti.  Priešingai, džiūgautume dėl neregimos Dievo jėgos, kuri gali supurtyti kalvų viršūnes ir pajudinti kalnus.
Ir džiaugtumėmės mažomis ir nepastebimomis pradžiomis, žinodami, kad iš garstyčios grūdo Dievas pradeda statyti savo Karalystę.
Būtume dalimi sistemos, kuri vis labiau rūpinasi vargšais, prispaustaisiais ir atstumtaisiais. Uždirbtume pinigus, kurie pajėgia kur kas daugiau nei vien tik padaryti turtingais. Dirbtume vilties, o ne cinizmo Sityje.
Ir mes, kartu, kaip Kristaus kūnas šioje vietoje, su mūsų kaltėmis ir trūkumais, bet ir su visu mūsų tikėjimu, ir maldomis, ir įvairove, ir liudijimais, tiesiogine prasme taptume Kristaus Evangelija.
Ir kaip Dievo žmonių bendruomenė savo meile ir pasiaukojimu vienas kitam kurtume geresnio sambūrio modelį."

Iš tiesų, tai svajonė. Reikia darbo ir Dievo, kad tokios svajonės taptų tikrove. Ir reikia kitų žmonių. Jameso žinia skambėjo kaip trimitas, bet, nors atrodė, kad daugelis priėmė jo žinią, tik mažuma pasirinko žygiuoti pagal šią radikalią melodiją. Sunku tai pakeisti. Labai sunku. Tiesa ir tai, kad krikščionių bendruomenė neišstojo prieš abejotinas vertybes, galų gale atvedusias į ekonomikos žlugimą, kurį šiandien patiriame. Iš tiesų, tame yra ir mūsų atsakomybės dalis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad ne tik bankininkai,  biržos tarpininkai ar politikai turi atgailauti.  Turime atgailauti ir mes. Už save ir už juos.  Nehemijas maldoje atnešė Viešpaties akivaizdon sugriautą Jeruzalę ir suvokė savo bei savo tautos kaltę, kuri ir lėmė šį sunaikinimą (Neh 1, 5-7). Tad galbūt ir mes turime atnešti Viešpaties akivaizdon savo valstybę ir savo tautą, suvokdami savo pačių ir savo tautos nuodėmes.   „Atleisk mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams."

O tada turime pradėti atstatymą. Su trimitu ir kastuvu.

Vertė Dalia Janušaitienė. London Institute for Contemporary Christianity. www.licc.org.uk