Kartu su daugeliu bažnyčių neseniai paminėję Trejybės sekmadienį, pabandykime pažvelgti į šią problemą iš kito taško.*
Mąstydami apie Trejybę, paprastai mąstome apie doktriną, pvz., kad Jėzaus ir Tėvo santykis yra homoousios (graikiškai: ta pati esmė), o ne homoiousios (graikiškai: panaši esmė); kad, kaip kalbama Nikėjos išpažinime, Jėzus yra „Dievas iš Dievo, Šviesa iš Šviesos, tikras Dievas iš tikro Dievo..." - ir taip toliau.
Tačiau Trejybės esmė - ne teologijos subtilybės, bet Tėvo, Sūnaus ir Dvasios meilės ir brolybės santykiai, ypatinga bendrystė, į kurią taip suvienijo meilė, kad visi tapo viena Esybe. Šios meilės perteklius liejasi per kraštus - meilė gimdo meilę ir dar daugiau meilės būtybių. Nors Dievas yra dvasia, Jis daro šią meilę apčiuopiama, fizine tikrove visiems savo kūriniams. Tai prasidėjo jau tada, kai „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą" ir kai „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų", iki tęsis iki Jono pranašystės išsipildymo: „ir aš išvydau šventąjį miestą- naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo pasiruošusi kaip nuotaka, pasipuošusi savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį iš dangaus: "Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, ir pats Dievas, jų Dievas, bus su jais. (Ap 21:2-3).
Dievo judėjimas ir veikimas - nuolat ir vis labiau tampa kūnu. Atrodo, kad mūsų, kaip sukurtųjų, atpirktųjų ir palaimintųjų būtybių, egzistavimo šlovė - tai mūsų realus buvimas kartu ir tikra meilė vienas kitam, kol gyvename kūnuose.
Netgi nuodėmę galima apibrėžti kaip bet ką, kas griauna įsikūnijusios meilės pamatus. Žmogžudystė - akivaizdžiausias pavyzdys. Bet taip pat ir apkalbos, geismai, vagystės, nepateisinamas pyktis ir panašūs dalykai. Daugelio ydų sąrašai, pateikti Senajame ir Naujajame Testamentuose, iš esmės grindžiami tuo pačiu: vieno ar kitu būdų šios ydos griauna gyvenimo meilėje pamatus.
Taigi, pasiekėme interneto amžių. Atrodo, kad greta kitų jo stebėtinų galimybių, jis sujungia žmones bendravimui, bendradarbiavimui ir bendruomenės kūrimui. Kevino Kelly (žurnalo „Wired"** redaktoriaus) žodžiais tariant: „Skaitmeninės kultūros bendruomeniniai aspektai gilūs ir platūs." Jis paminėjo „Wikipedia", kaip vieną „ryškiausių stebinančio kolektyvizmo pavyzdžių," ir kitus socialinius tinklus, tokius kaip „Digg", „StumbleUpon", „the Hype Machine", „Twine", „Wesabe", ir, žinoma, „Twitter". „Beveik kasdien," - baigė Kelly, - „kas nors išdidžiai pareiškia, jog atrado naują būdą bendruomeniškumui sustiprinti." Šiame straipsnyje internetinis „kolektyvizmas" lyginamas su klasikiniu socializmu. Be kita ko minima: „Vietoj to, kad kurtume bendrus ūkius (kolūkius), kuriame kolektyvinius pasaulius. Vietoj valstybinių gamyklų, turime gamyklas kompiuterių darbalaukiuose, sujungtas su virtuliais kooperatyvais. Vietoj to, kad dalintumėmės grąžtais, raktais ir kastuvais, dalinamės programomis, rašmenomis ir sąsajomis."
Čia slypi technologijos privalumai ir silpnumas. Ši bendravimo rūšis gali būti greitai ir lengvai auginama internete kaip bekūnė, vien tik protų susitikimo vieta, ir tai ne visada atitinka Dievo judėjimo istorijoje tikslus.
Tai neturi mūsų gąsdinti ar raginti išjungti kompiuterius. Kiekviena technologija gali praturtinti įsikūnijusį gyvenimą ar sugriauti jį. Pavyzdžiui, transporto priemonės. Lėktuvai, traukiniai ir automobiliai leidžia mums džiaugtis bendravimu su žmonėmis, kurie gyvena toli nuo mūsų. Tai labai gerai. Bet greitas ir pigus transportas leido sukurti „klajoklių kultūrą", kurioje mes ir gyvename, kai žmonės neįsišaknija vienoje vietoje.
Internetas taip pat suteikia nuostabią galimybę sujungti toli esančius žmones, ir technologijos, panašios į „Skype" suteikia bendravimo regimybę. Kai mano dukra 5 mėnesius buvo Anglijoje, kur kas maloniau buvo kalbėtis su ja „Skype" nei telefonu. Bet iš tiesų „Skype" neprilygsta galimybei ją aplankyti - kas gali tvirtinti kitaip? Internetas taip puikiai kuria virtualiąją realybę, jog kartais ją supainiojame su tikrove. Turėjau priminti sau, kad kompiuterio ekrane matau ne savo dukrą, o tik spalvotus taškus, kurie atkuria jos atvaizdą. Tai miražas. Patogus ir naudingas miražas, kurio neatsisakysiu. Ir vis gi tik miražas.
Galima daryti išvadą, kad bet kurios technologijos „dieviškumo" (tai yra, ar ji atitinka Dievo ketinimus mūsų atžvilgiu) testas - ar ji ragina dalintis tikruoju gyvenimu, ar trukdo tai daryti. Nedaugelis iš mūsų jaučiasi priklausomi nuo elektroninio pašto. Tai nuostabus dalykas, kuris taip paprastai ir veiksmingai gali sujungti mus su daugeliu žmonių. Bet kaip ir daugelis, aš dažnai pastebiu, jog esu taip įsitraukęs į savo kišeninį ar nešiojamą kompiuterį, kad jau nebeegzistuoju žmonėms iš kūno ir kraujo, kurie yra šalia manęs. Aš žiūriu į juos, ir vaizduoju, jog jų klausausi, tačiau mano mintys grįžta į elektroninį paštą. Ši technologija kerta šaknis mano galimybėms būti čia, kūne, ir būti pasiekiamu realiam žmogui, stovinčiam prieš mane. Tą pačią problemą galime pastebėti, kalbėdami apie piktus elektroninius laiškus, kuriuos siunčiame todėl, kad bijome kalbėti apie problemas veidas į veidą. Ar jei žiūrime pornografiją vietoj to, kad vystytume gilesnius santykius su savo žmona.
Iš kitos pusės, elektroninis paštas, „Skype" ar „Facebook" gali sutvirtinti santykius, ir susitikę su mylimu žmogumi akis į akį, šiuos santykius dar pagilinsime. Arba mes bendradarbiaudami su kitais kuriame programas, kurios padeda kur pas paprasčiau rengti susitikimus ar organizuoti smagias lenktynes, ar pasivažinėjimą dviračiais, ar užsisakyti lėktuvo bilietus aplankyti kitame žemyne esančiai dukrai.
Tai labai paprasti pastebėjimai, kuriuos kartais nelengva įgyvendinti. Todėl mes turime nuolat prisiminti Dievo ketinimus mums, ir kiekvieną dalyką, kurį sakome ar darome, vertinti šių dieviškų ketinimų šviesoje.
Atsakydamas į Kelly mintis, Andrew Sullivan***, atstovaujantis žurnalą „Atlantic", savo interneto dienoraštyje taikliai išsireiškė: „Ilgą laiką pasaulinis žiniatinklis priminė man marksistinį rojų. Deja, būdami jame, neesame visos žmogiškosios būtybės su kūnais."
Tai, į ką mes įsitraukiame, nėra nereikšminga. Nepaisant Kelly paminėtų Interneto privalumų, internetas nėra raktas į žmogiškąją pilnatvę, tačiau jis gali tapti velnio įrankiu. Mes galime dirbti su šia technologija kaip ir su bet kokia kita taip, kad ji skatintų bendravimą su „tikromis žmogiškomis būtybėmis, turinčiomis kūną ir kraują."
Markas Galli yra vyresnysis vykdantysis žurnalo „Christianity Today" redaktorius bei knygos „Didi ir gąsdinanti meilė: dvasinė kelionė į Dievo atributus."
*Trejybės sekmadienis minimas pirmąjį sekmadienį po Sekminių - šiais 2009 m. metais jis buvo paminėtas birželio 7 d. Šią dieną pažymi metodistų, liuteronų, anglikonų, katalikų bažnyčios. Stačiatikių bažnyčiose Trejybės sekmadienis minimas kartu su Sekminėmis.
** „Wired" - mėnesinis žurnalas ir periodinis interneto leidinys, leidžiamas nuo 1993 metų (JAV, vėliau Anglijoje, Italijoje) bei siekiąs atskleisti, kaip technologijos veikia kultūrą, ekonomiką ir politiką.
*** Andrew Sullivan - iš Didžiosios Britanijos kilęs žinomas politikos ir visuomenės gyvenimo komentatorius, tvirtinąs, jog jis atstovauja konservatyviąją katalikų pasaulėžiūrą, tačiau jo pažiūras bei gyvenimo būdą ženklina prieštaringumas.
Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.christianitytoday.com
_64x64_9de.jpg)
