Melskimės, kad pažintume laikus... (konferencijos „Atsinaujinanti bažnyčia“ medžiaga)

2017 m. balandžio 28–30 d. Kauno Tikėjimo žodžio bažnyčioje vyko konferencija „Atsinaujinanti bažnyčia“, kurioje pamokslavo svečias iš Prancūzijos, Prancūzijos evangelinių bažnyčių asociacijos vadovas, daugiau nei 40 metų tarnaujantis pastoriumi Davidas Brownas. Svečias nagrinėjo itin aktualią temą – bažnyčios atsinaujinimą, gebėjimą gyvuoti sparčiai besikeičiančiame šių dienų pasaulyje, mokinystės kelyje išlaikyti jaunąją kartą. Jūsų dėmesiui siūlome pamokslo metu išsakytų svečio minčių santrauką bei primename, kad portalo evangelija.lt skiltyje MEDIA -> PAMOKSLAI galite pasiklausyti šios konferencijos garso įrašų (ieškoti pagal datą).

Evangelinės bažnyčios šių dienų pasaulyje

Kodėl reikia atgaivinti bažnyčias? Davido Browno vadovaujama Prancūzijos evangelinių bažnyčių asociacija atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 22 Prancūzijos bažnyčios ir denominacijos. Tyrimas atskleidė, kad 51 proc. bažnyčių buvo sveikos ir augo, tačiau 38 proc. – stovėjo vietoje arba lėtai mažėjo, o likusios buvo ant išnykimo ribos. Atlikus kitą tyrimą, kuriame dalyvavo bažnyčios iš Anglijos, Velso, Olandijos, Norvegijos, Lenkijos, Vengrijos, Čekijos, Bosnijos ir Prancūzijos, buvo nustatyta, jog atsinaujinimas reikalingas visoms skirtingą istoriją turinčioms Europos šalių grupėms: tiek tradiciškai protestantiškoms valstybėms, tiek buvusioms socialistinėms šalims, kuriose maždaug prieš 25 metus įvyko Evangelijos „sprogimas“, bet praėjus maždaug vienai kartai augimas sustojo. Pietų Europoje labai daug bažnyčių taip pat buvo įkurta XX a. aštuntajame-devintajame dešimtmetyje, tačiau augimas sustojo ir šiose šalyse.

Kokioms bažnyčioms reikalingas atsinaujinimas?

  1. Bažnyčioms, kuriose žmonių skaičius palaipsniui mažėja, t. y. bažnyčia pradžioje liaujasi augti, o vėliau ima mažėti.
  2. Bažnyčioms, kurios gyvena praeitimi ir tuo, kaip, rodos, nuostabu buvo prieš dvidešimt ar daugiau metų. Tačiau bandydamos tai pakartoti bažnyčios susiduria su nesėkmėmis. Pasaulis keičiasi, ir šiandien pasiekti žmones reikia kitaip.
  3. Bažnyčioms, kurios sutelkia visas jėgas savo vidiniams reikalams, užuot ėjusios pas žmones, kurios rūpinasi tai, kas joms patinka, užuot siekusios Dievo joms nustatyto tikslo.
  4. Kai bažnyčia ima siekti įtakos.
  5. Kai bendruomenė nustoja drauge melstis.
  6. Kai Bažnyčia pradeda gyventi rutinoje – viskas tampa nuspėjama.

 

Atgaila – būtina atsinaujinimo sąlyga

Koks yra pirmasis į atsinaujinimą vedantis žingsnis? Tai atgaila.

Graikiškas žodis „atgailauti“ reiškia „pakeisti mąstymą“, pradėti mąstyti kitaip, pagalvoti iš kitos pusės. Svarbiausi Jono Krikštytojo žodžiai buvo „Atgailaukite ir tikėkite“. Tuo pačius žodžius sakė Jėzus pradėdamas viešai tarnauti ir Petras Sekminių dieną. Atgaila nėra tik apgailestavimas dėl tam tikrų blogų pasekmių, tačiau neatsiejama viso krikščioniško gyvenimo dalis. Turime atgailauti, kad taptume krikščionimis. Atgailaujame mokydamiesi gyventi kaip krikščionys – neprisitaikyti prie šio pasaulio, bet pasikeisti, atnaujinant savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia (Rom 12, 2). Atgaila reikalinga tiek atskiriems žmonėms, tiek bendruomenei, bažnyčiai. Atgailaujantiems ir pasiruošusiems statyti Dievo namus Viešpats teikia pagalbą ir malonę (Ag 1, 13; Zch 2, 10).

Kalbant apie atsinaujinimą (renewal) dažnai prieš akis iškyla prabudimas (revival), kai į Kristų gręžiasi daugybė žmonių. Tačiau atsinaujinimas ir prabudimas skiriasi. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje Velse įvyko labai didelis prabudimas, tačiau jo metu gimusios bažnyčios ilgai neišliko. Tą patį galima pasakyti apie prabudimus, įvairiu metu įsižiebusius skirtinguose kraštuose. Taigi prabudimas yra nuostabus, bet jis ne visada tęsiasi ilgą laiką, tuo tarpu atsinaujinimo rezultatas išlieka kur kas ilgiau.

Kodėl bažnyčios apmiršta? Apr 2–3 sk. matome septynias bažnyčias, iš kurių penkios raginamos atgailauti – atsinaujinti. Labai aiškiai įvardijamos šių bažnyčių problemos, kurios lygiai taip pat aktualios iš šioms dienoms: išblėsusi pirmoji meilė (Apr 2, 4), į bažnyčią įslinkusios erezijos (Apr 2, 14–15), amoralumas (Apr 2, 20), likusi tik išorinė forma (Apr 3, 1) ir, galiausiai, drungnumas (Apr 3, 15). Jei kai kas ir pasakytų, kad pagimdyti paprasčiau, negu prikelti mirusįjį, bet tai netinka bažnyčioms. Viešpats „nenurašo“ Apreiškimo knygoje minimų bažnyčių – Dievo šlovei ir pražuvusiųjų išgelbėjimui svarbu ne tik statyti naujas bažnyčias, bet ir atgaivinti esamas, tačiau tam atgailauti ir tikėti turi tiek bažnyčių vadovai, tiek visi jų nariai.

Pokyčių orientyrai

Paulius ir Timotiejus, Jėzaus Kristaus tarnai, visiems šventiesiems Kristuje Jėzuje, gyvenantiems Filipuose (Fil 1, 1) – Paulius čia du kartus vartoja vietininką Kristuje, Filipuose. Tai atskleidžia dvi krikščionio tapatybes, kurios ir yra tarsi du orientyrai, nukreipiantys pokyčių kelią pasirinkusias bažnyčias. Pirmoji mūsų tapatybė yra tai, kad esame Jėzuje Kristuje, išgelbėti per malonę ir turime amžinąjį gyvenimą. Tačiau tuo pat metu gyvename tam tikroje vietoje, tam tikru metu, tam tikroje kultūroje. Esame žemės ir dangaus piliečiai, tarsi tarpininkai tarp bažnyčios ir kultūros. Mes norime būti ištikimi Šventajam Raštui, tačiau norime susiderinti su kultūra tiek, kiek ji neprieštarauja mokinystei.

Mes gyvename tarsi keliose skirtingose istorijose. Pirma, kiekvienas turime savo asmeninį gyvenimą, kuris yra unikalus ir nuolat keičiasi. Antra – esame tiek pakilimų, tiek nuopuolių paženklintos savo tautos istorijos dalis. Trečia, gyvename Dievo istorijoje, kuri prasidėjo amžinybėje ir eina į amžinybę. Dievas sukūrė visatą iš nieko, žmogų – pagal savo atvaizdą, nuodėmė atėjo į pasaulį, Dievas išsirinko Izraelį ir per jį veikė laukiant Mesijo – Jėzaus. Kristaus mirtis ir prisikėlimas yra mūsų visatos istorijos centras. Žmonės įtikėjo Kristų ir jau du tūkstančius metų eina iki pasaulio pakraščių ir skelbia Evangeliją. Be to, gyvendami šiandien laukiame naujos kūrinijos ir amžinojo gyvenimo. Jeigu kiekviena šių istorijų keičiasi, ar bažnyčia gali stovėti vietoje? Akivaizdu, kad šiandien bažnyčia yra kitokia negu buvo prieš pusšimtį metų. Tad svarbu sąmoningai suvokti pokyčius ir klausti savęs, koks bus kitas žingsnis? Kaip paruošti bažnyčią ateinančiai kartai? Kartais atsakymai į šiuos klausimus būna netikėti, nestereotipiniai, tačiau pasiekia jaunus žmones.

 

Penki bažnyčios gaivinimo lygmenys

1. Dvasinis lygmuo – gerinti savo bažnyčios dvasinę sveikatą. Galbūt tai gali nuskambėti paradoksaliai, bet dvasinės sveikatos priešas yra rutina – kiekvieną sekmadienį daryti tą patį. Visuomenė keičiasi, tad bažnyčios pamaldų forma ir tvarka neturėtų būti nekintamos, o, priešingai, derinamos prie besikeičiančios kultūros, kad nauja tikinčiųjų karta bažnyčioje nesijaustų svetima. Kartkartėmis tokie pokyčiai gali atrodyti drastiški, tačiau vertinant juos svarbu žvelgti į rezultatą – ar žmonės ateina pas Kristų ir seka Juo, kaip Jo mokiniai.

Šias mintis svečias iliustravo pavyzdžiais iš savo bažnyčios, kurioje sekmadienio vakarais rengiamos pamaldos jaunimui. Šiose pamaldose nemažai netikėtų elementų, tačiau jie parinkti sąmoningai, atsižvelgiant į dabartinės jaunų suaugusiųjų kartos kultūros ypatybes. Pavyzdžiui, tokiose pamaldose giedama tik kartą per mėnesį, nes žmonėms, kuriems dabar apie 30 metų, bendras dainavimas ar giedojimas nėra įprastas. Ši karta vadinama „Kodėl?“ karta. Jos atstovai pakankamai individualistai – jie tiesiog daro, ką nori. Be to, jie mokosi diskutuodami, mėgsta vaizdinę informaciją, pavyzdžiui, filmus... Taigi didžioji jaunimui skirtų pamaldų dalis vyksta dialogo būdu – žmonės mokosi kalbėdami vieni su kitais. Į Šventąjį Raštą gilinamasi nagrinėjant biblinių siužetų paveikslus  žiūrint filmus, nes šiuolaikinė kultūra yra vaizdų kultūra. Mes esame mokiniai, ir kaip mokiniai turime daryti keturis dalykus: 1) mylėti ir šlovinti Dievą; 2) pasitikėti Dievu; 3) paklusti Dievui ir 4) mylėti savo artimą. Formą galima pritaikyti atsižvelgiant į konkretaus meto kultūrą, mentalitetą, ji nėra svarbi.

2. Socialinis lygmuo – gerinti tarpusavio santykius. Tarpusavio santykiai šiandieniame pasaulyje yra vienas svarbiausių dalykų. Be to, šiandien vis stiprėja virtualusis jų aspektas – užuot buvę tikrais žmonėmis, sukuriame savo įvaizdį internete ir bendraujame tik virtualiai. Tad žmonėms dažnai reikia, kad kažkas juos išklausytų, domėtųsi, padarytų kažką gero. Tai gali būti labai maži dalykai: pasisveikinti su autobuso vairuotoju, padėti apsipirkti senyvam žmogui ir pan.

Dar vienas svarbus dalykas yra tai, kad Evangelizacija visada susijusi su santykiais tarp žmonių. Tai galioja kiekvienam iš mūsų, juk Apd 4, 1–4 rašoma, kad visi esame liudytojai, o Apd 11, 19 – Evangeliją už Jeruzalės ribų nešė visi, išskyrus apaštalus. Išėję iš bažnyčios patenkame tarp kitų žmonių, kuriems esame misionieriai. Kaip mes jiems kalbėsime? Kartkartėmis kalbame apie tai, kad žmones reikia mokyti evangelizuoti, tačiau tai nėra svarbiausias veiksmingo skelbimo elementas. Ar reikia mokyti žmogų kalbėti apie mėgstamiausią krepšinio komandą? Ar reikia mokyti merginą, kaip papasakoti draugei apie savo sužadėtinį? Skelbdami Evangeliją tiesiog turime tiesiog būti atidūs pašnekovams, sužadinti norą klausinėti, o atsakymai turi būti įdomūs – pasūdyti druska, kuri troškina ir žadina apetitą. Jeigu savo atsakymu sudominsime žmones, jie užduos dar vieną klausimą (1 Pt 3, 15, Kol 4, 5). Turime būti žmogiškesni bažnyčioje ir dvasingesni pasaulyje.

3. Visuomeninis lygmuo – tai mūsų padėtis ir elgesys visuomenėje, kurioje gyvename. 1 Kor 8 sk. pateiktas svarbus krikščionių santykių su visuomene, kultūra principas: žiūrėkite, kad jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems. Paulius nevengė pritapti prie žmonių, kuriems nešė Evangeliją, kultūros: Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau (1 Kor 9, 19–22). Krikščionims turime tapti padrąsinimu, o nekrikščionimis – atnešti viltį. Taip pat atminkime, kad esame krikščionys kiekvieną akimirką – 25 valandas per parą. Nepiktinkite nei žydų, nei graikų, nei Dievo bažnyčios (1 Kor 10, 32). Šių dienų kontekste galima pasakyti – nepiktinkite nei musulmonų, nei ateistų, nei krikščionių. Taigi priimant sprendimus dėl evangelizacijos svarbu atsižvelgti į žmones, konkrečią kultūrinę, demografinę, socialinę situaciją. Pavyzdžiui, maži miesteliai gali netekti žmonių, nes ten nėra darbo. Kitur gali keistis demografija, nes atvyksta daug imigrantų. Kaip prisitaikys bažnyčia? Paruoštų atsakymų nėra – svarbu būti jautriems ir išmintingiems.

Mąstant apie bažnyčią postmoderniame šių dienų pasaulyje svarbu suvokti laiko dvasią – pažinti laikus. Vakarų istorija bendrai skirstoma į kelis etapus: laikotarpį iki Naujųjų laikų, Naujuosius laikus ir postmodernizmą. Naujieji laikai daugelyje Europos valstybių prasidėjo XVI a. XVI a., ir tuo metu įvyko dideli pokyčiai: atsirado spausdintos knygos, todėl informaciją buvo galima skleisti daug greičiau; buvo atrasta Amerika, todėl žmonės suprato, kad pasaulis daug didesnis negu atrodė anksčiau, prasidėjo Renesansas, buvo iš naujo atrasta antikinė filosofija. Ketvirtas dalykas – Reformacija, kuri irgi iš esmės buvo naujai atrasta praeitis. Jei iki tol svarbiausia buvo tradicija, Naujaisiais laikais – mintys, tačiau postmodernizme, kuriame gyvename šiandien, pagrindinę vietą užėmė emocijos arba jausmai. Žmonėms svarbiausia, ką jie jaučia. Mes gyvename „čia ir dabar“ pasaulyje. Kaip jame paskelbti Evangeliją? Postmodernizmas sako, kad nėra ideologijos, nėra jokios prasmės istorijoje, svarbiausias dalykas yra mano sprendimai ir pasirinkimai, o iš kitų noriu to, kad jie gerbtų mano sprendimus. Tokioje visuomenėje Evangelijos žinia skamba labai netolerantiškai. Ką mums daryti? Kontekstualizuoti bažnyčią arba pritaikyti prie dabartinio konteksto – gyventi kuo panašiau į netikinčius, bet išlikti krikščionimis. Suprasti, kad Biblija gali susidurti su šių dienų iššūkiais. Pradėti suprasti šiandieninį pasaulį, ir ne tik suprasti, bet ir sugebėti paaiškinti taip, kad suprastų kiti.

4. Struktūrinis lygmuo – bažnyčios organizacinės struktūros, vadovavimo gerinimas. Bažnyčia turi melstis ir palaikyti vadovus, kai jie pradės atnaujinti bažnyčią. Vadovų uždavinys yra pajudinti bažnyčią iš stagnacijos. Jie turėtų nurodyti, kaip mums judėti į priekį, bei sužadinti sveiką nepasitenkinimą – ne murmėjimą, o norą kelti klausimus, kokiu būdu galime daryti kažką geriau. Pavyzdžiui, suprasdama, kad sunku užmegzti ryšį su žmonėmis, kurie gyvena netoli bažnyčios, svečio bendruomenė atidarė komiso parduotuvę, kurioje prekiaujama kava, sausainiais ir krikščioniškomis knygomis, o pirkėjai dažnai užsuka tiesiog pabendrauti. Vadovai turi pateikti žmonėms viziją – kokią bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje jie mato, o bažnyčia – ją suprasti. Taip pat vadovų pareiga inicijuoti, planuoti ir vykdyti tam tikrus projektus, o tada darant labai daug kalbėtis su žmonėmis. Bažnyčioje kiekvienas turi turėti galimybę išsakyti savo nuomonę. Jeigu yra žmonių, kurie nepalaiko projekto, tai vertinga, nes jie įžvelgė kažkokią problemą, ir tokio žmogaus nuomonė gali pagerinti projektą. Atsigaunančiai bažnyčiai labai svarbu dirbti kaip komandai.

5. Strateginis lygmuo – bažnyčios veiksmingumo gerinimas. Jis reiškia permainų kelio susisteminimą, misijos, vizijos nustatymą bei strateginio plano parengimą. Misija – tai priežastis, dėl kurios gyvuoja bažnyčia. Pirmuosius žodžius prisikėlęs Jėzus pasakė mokiniams (Jn 20) „Kaip Tėvas mane siuntė, taip Aš jus siunčiu“. Pavyzdžiui, Davido Browno vadovaujamos bažnyčios misija – padėti žmonėms panašėti į Kristų ir skelbti Evangeliją Paryžiaus kontekste. Vizija – tai tikslas, kur norėtume būti po penkerių metų, svajonė. Vizija turi būti reali, atitinkanti bažnyčios ypatybes, pašaukimą. Galiausiai gimsta strateginis planas – kokius veiksmus turime atlikti, kad įgyvendintume viziją. Taigi pokyčiai prasideda nuo žinojimo, ką, kada ir kaip keisti.

***

1 Krn 12, 32 kalbama apie izraelitus, kurie atėjo kovoti kartu su Dovydu tuomet, kai jis buvo tik nuo Sauliaus besislapstantis „maištininkas“. Šie vyrai suprato laikus ir žinojo, ką reikia daryti, kur ir su kuo turi būti. Jie suprato laikus. Melskimės, kad daug tokių žmonių pakiltų ir tarp mūsų.

Bendrinti: