„Būkite vaisingi ir dauginkitės“: tai įsakymas ar palaiminimas?

Kai du mūsų sūnūs baigė mokslus ir pradėjo gyventi savarankiškai, kalbėjomės apie tai su žmona. Paklausiau jos, ko ji dabar norėtų. Vienas dalykas, kurį ji išsakė, nustebino mane, nors be abejonės, jis buvo pagrįstas.

Ji sakė: „Tikiuosi, kad negyvensime per toli nuo anūkų". Paradoksas. Mes neturime anūkų, mūsų sūnūs dar net nevedę. Bet melsdamasis, kad Dievas palaimintų Jeruzale, psalmininkas taip pat sako: „Tu matysi savo vaikus ir vaikaičius!" (Ps 128, 6)

Taigi, vaikai yra palaiminimas ir vienas iš Viešpaties tikslų, numatytų kuriant pasaulį. Dievas sukūrė dviejų lyčių žmones taip, kad jie papildytų vienas kitą, tam, kad jie atskleistų Dievo šlovę ir kad daugintųsi ir pripildytų Žemę šlove. Nepaisant su lyčių klausimais susijusios visiškos sumaišties mūsų visuomenėje, krikščionys turi išlikti ištikimi Dievo tikslams, kuriuos Jis sumanė mums, kaip lytį turinčioms būtybėms, sukurtoms pagal Jo atvaizdą.

Biblija taip pat moko, kad savo lytiškumą galime tinkamai išreikšti tik tada, jeigu saugosime „malonumų sodą"(nors nuodėmė jį ir pažeidė). Lytiniai santykiai ne santuokoje - tai tarsi saldus vaisius, kurio Dievas neleido mums liesti - jis gali pakenkti, vietoj to, kad suteiktų gera. Bibliniai įsakymai, draudžiantys lytinius santykius ne santuokoje ir skyrybas, yra skirti apsaugoti ne tik suaugusiems, bet ir ateinančiai kartai, vaikams, kurie irgi turi išsaugoti atsidavimą ir švelnumą šiame pasaulyje. Jėzus kalbėjo, kad santuoka buvo Dievo tikslas sukūrimo metu. Kita vertus, Jėzus vadina skyrybas ir naują santuoką paleistuvyste, nes tai neatitinka vyrui ir moteriai Dievo nustatytos tvarkos (Mt 19, 1-12; Mk 10, 1-12).

Laikydamasis šio mokymo apie santuoką, Jėzus laimino vaikus ir įspėjo tėvus netrukdyti vaikams ateiti pas Jį. Prasmė akivaizdi: skyrybos ir paleistuvystė gal sudaryti kliūtis, sulaikančias vaikus nuo Dievo karalystės. Dievo malonė gali šias kliūtis peržengti ir peržengia, tačiau neretai šios žalos poveikis gali tęstis ir visą gyvenimą. Santuoka turi būti vieta, kurioje vaikai patirtų Dievo pažadų tikrumą ir meilę,  žvelgdami į tai, kaip tėvai išsaugo savo pažadu ir pasiaukojančiai myli vienas kitą. Gyvendami su ištikimai santuoką saugančiais tėvais, vaikai taip pat gyvena tokioje vietoje, kurioje Kristaus atleidimas gydo ir taiso neišvengiamas nuodėmės pasekmes. Jis suvokia, kad santuoka tai ir palaiminimas, ir darbas, ir kad viena neįmanoma be kito.

Pražios 1, 28 eilutės prasmė
Daugelis krikščionių teisingai priešinasi su lytiniais santykiais ir santuoka susijusiai sumaiščiai, kuri įslenka į mūsų bažnyčias. Tačiau šioje kovoje prieš nuodėmę ir už santuoką bei šeimą kai kurios krikščioniškos tradicijos gali būti ginčytinos. Jos remiasi sukūrimo tvarka (dar kartais vadinama „prigimtine tvarka"), kad Šventasis Raštas ir Dievas įsako susituokusiems žmonėms turėti vaikų.
Tie krikščionys, kurie šį įsakymą laiko neginčytinu, pasisako prieš nėštumo planavimą, nebent jei tai atliekama natūraliomis priemonėmis - susilaikymu. Jie remiasi Pr 1, 28: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę", kad įrodytų savo teiginius. Jie mano, kad nėštumo planavimas išreiškia nepaklusnumą šiam įsakymui, kuris susijęs su dievišku sukūrimo tikslu.

Apie tai galima daug kalbėti, bet vienas pastebėjimas yra esminis: Pr 1, 28 eilutė yra ne įsakymas, bet palaiminimas. Ji nenurodo, ką žmonės privalo daryti, kad patiktų Dievui, bet ką Dievas daro žmonijos labui ir per žmoniją. Biblijoje rašoma: „Dievas juos palaimino ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės". Vaisingumas - tai ne įsakymas, bet palaiminimas, kurį Dievas suteikė savo kūriniams - ir gyvūnams, ir žmonėms (Pr 1, 22). Galimybė pripildyti Žemę - tai Dievo išminties dovana, kuri atskleidžia Kūrėjo šlovę (Ps 104, 24 -31; Iz 6, 3).

Skaitant Biblijos vertimus, nesunku supainioti palaiminimą ir įsakymą, nes Pr 1, 28 palaiminimas skamba kaip įsakymas. Ši eilutė ir visas kontekstas dažnai vadinama kultūros priesaku. Tačiau turėtume vadinti jį „kultūros palaiminimu". Jei pažvelgsime į 24, 60, suprasime kodėl. Rebekos šeima taip kalba, išlydėdama tekėti ją už Izaoko: „Atsisveikindami jie laimino ją: „Mūsų sesuo, tapk nesuskaitomų tūkstančių motina, tavo palikuonys tevaldo savo priešų miestų vartus!"

Vėl gi, pirmoji šio palaiminimo dalis „Tapk motina", skamba kaip įsakymas. Tačiau žmogiškas palaiminimas kalb apie tai, kad Rebeka ir jos palikuonys būtų vaisingi. Kai kitoje kartoje šis palaiminimas nepasiekė Rachelės, Jokūbas piktai atsakė į jos skundus: „Ar aš Dievas, kuris tau vaikų neduoda?" (Pr 30, 2).

Hebrajų kalboje Pr 24, 60 ir Pr 1, 28 eilučių gramatinė sandara yra tokia pat. Tačiau angliškame (o taip pat ir lietuviškame) vertime, antroji Pr 24, 60 eilutės dalis „...tavo palikuonys tevaldo...." skamba aiškiau. Pr 1, 28 Dievas pats skelbia palaiminimus ir pats juos vykdo. Taigi netiktų sakyti: „Turite būti vaisingi".

Tai kokia gi viso to išvada? Dievas neįsakė žmonėms būti vaisingiems. Tačiau Jis pats palaimino savo kūrinius, ir rūpinasi, kad jie būtų vaisingi. Tam jis sukūrė vyrą ir moterį, ir mūsų žmogiškumą praturtino aistra ir meile, skirdamas tam santuoką ir, be kita ko, malonius lytinius santykius. Santuoka - tai Dievo duotas modelis, iš kurio kyla šeima, vieta, kurioje vaikai gali gimti ir būti auginami su meile ir išmintimi, „Dievo baimėje". Biblijos palaiminimai rodo, kad santuoka - tai natūrali ir saugi vieta žmonėms būti atviriems, ir (tai dar svarbiau) priimti Dievo dovaną - vaikus.

Tačiau turime būti atidūs, kad nesusipainiotume. Dievas šį palaiminimą išsakė visai žmonijai. Jis nedavė jo kiekvienam atskirai. Kai kurios šeimos yra nevaisingos, ir jų karštos maldos susilaukti vaikų - neatsakomos. Kiti žmonės, panašiai kaip apaštalas Paulius, pašaukti gyventi be šeimos.

Jeigu Pr 1, 28 būtų „įsakymas", skirtas kiekvienam žmogui, tai apaštalas Paulius būtų jį sulaužęs, nes jis apaštalavo, būdamas viengungis. Tada ir Paulius, ir visi kiti žmonės, privalėtų tuoktis ir pagimdyti kuo daugiau palikuonių. 

Pasisavinama Dievo visagalybe?
Santuoka skirta Dievo šlovei, o ne tik atskirų asmenų pasitenkinimui. Todėl santuoka turi būti vieta, kurioje lytiniai santykiai be baimės skirti šiai nuostabiai dovanai - pradėti vaikus. Už santuokinės meilės ir įsipareigojimų ribų žodžiai „Aš nėščia" skamba gąsdinančiai. Santuokoje tokie žodžiai atneša džiaugsmą ir dėkingumą Dievui, net jeigu gimdymas buvo „neplanuotas", ir net jeigu auginti vaiką būtų nelengva.

Bet ar toks požiūris į santuoką - kad ji skirta turėti vaikų - reiškia, kad nėštumo planavimas yra draudžiamas? Kai kurie žmonės pagrindžia tai sakydami, kad naudojat kontracepciją „pasisavinama Dievo visagalybė". Tai tiesa, kad Dievas pajėgia palaiminti susituokusias poras vaikais (Ps 127 ir Ps 128). Bet ar mes nepaklūstame visagaliui Dievui ir ar atmetame Jo numatymą, jeigu vaikus gimdome rečiau arba mažiau?

O šeimos, kurios nusprendžia neturėti vaikų - nors jos ir džiaugtųsi vaiku, kurį Dievas per savo išmintį gali atsiųsti joms, nepaisydamas jų apsisaugojimo priemonių? Ar tokios šeimos nepaklusta visagaliam Dievui? Kai kurios poros gali paaukoti palaiminimą auginti vaikus dėl sveikatos problemų. Kiti gali tikėti, kad jų pašaukimas ypatingas - kartu tarnauti, pvz. misijoje pavojingoje šalyje, ir tai verčia pamiršti tėvystės pašaukimą. Tiesa, tokie sprendimai turėtų būti retos išimtys, o ne priimami „lengva ranka" arba pasitarnauti kaip pasiteisinimas. Dievo teikiamam palaiminimui turėti vaikų, jie turėtų pasakyti „Ne" tik dėl didesnio palaiminimo arba poreikio.

Bet jie negali pasisavinti Dievo numatymo arba Dievo visagalybės. Jeigu Dievas gali net panaudoti bloga, kad įvyktų gera (Pr 45, 5-8), tai be abejonės Jis gali panaudoti žmogaus pastangas tarnauti Dievui, suderintas su ta laisve, kurią Jis mums suteikė. Dievas yra visagalis, ir gali veikti tiek per žmonių veiksmus, tiek ir priešindamasis jiems.

Todėl teigti, kad nėštumo planavimas yra blogis ar iškrypimas todėl, kad tai paniekina Dievo visagalybę, tai reiškia, nepakankamai įvertinti Dievo visagalybę ir atmesti savo atsakomybę išmintingai Jam tarnauti. Iš tiesų žmogus gali pasirinkti tose ribose, kurias jam nustato Dievo įstatymas. Bet jeigu nėra įstatymo, galime rinktis laisvai (Gal 5 sk.), tik stengdamiesi rinktis išmintingai ir tarnaudami Dievui.

Be to, Dievas suteikė mums ne tik laisvę, bet ir atsakomybę už ją. Santuokoje lytiniai santykiai - tai gera Dievo dovana, duoda sukūrimo metu, kuri turi būti naudojama meilei ir šlovei, ir nebūtinai kiekvienu atveju siekiant būti vaisingais kūrimo prasme. Tad šiose krikščionių lytiniam gyvenimui Dievo nustatytose ribose yra daug vietos atsakingai krikščionio laisvei elgtis su tuo, ką Dievas labai gerai sukūrė.

Raymond C. Van Leeuwen yra St. Davids Rytų kolegijos Pesilvanijoje Biblijos studijų profesorius.

Vertė Dalia Janušaitienė, straipsnis skelbtas žurnale „Krikščionybė šiandien": www.christianitytoday.com