Tokiam teiginiui galima pritarti arba ne. Galiausiai, juk žiniasklaidos priemonėse dirba klystantys žmonės, kurie dažnai viską supranta teisingai, bet kartais ir susipainioja.
Apie religiją sunku kalbėti ir todėl, kad milijonai žmonių šią temą laiko itin asmeniška ir šventa. Todėl reaguojame labai jautriai. Pavyzdžiui, neseniai žiniasklaida Judo evangeliją pateikė taip, tarsi ji būtų tikra, nors Bažnyčia ją visada laikė erezija, piktinančia tikrus tikinčiuosius.
Esu įsitikinęs, kad daugelis nesusipratimų kyla todėl, kad žiniasklaida visiškai nenusimano apie krikščionių tikėjimą.
Prisiminkim JAV generolo Peterio Pace‘o atvejį. Išsamiame interviu generolas pareiškė, kad tam tikri veiksmai yra amoralūs, tarp šių jis įvardijo svetimavimą ir homoseksualius lytinius santykius. Po šio interviu pasipylė tikras pasipiktinimo ir patyčių srautas. Nors generolas klausinėtas apie jo asmeninius įsitikinimus, tad tiesmukai kalbėjo apie tokius dalykus, kuriuos daugelis amerikiečių priskiria ortodoksijos sričiai. Tie iš mūsų, kurie tikime Biblija, bet kokius nesantuokinius lytinius santykius laikome nuodėmingais, taigi amoraliais. Taigi, kai generolas atskleidė savo giliausius religinius įsitikinimus, šie buvo užsipulti. Tai labai nesąžininga.
Krikščionys taip pat spėlioja, kodėl tokioje daugybėje filmų bei televizijos šou krikščionys vaizduojami nepalankiai. Tėvų televizijos priežiūros tarybos 2006 m. atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei pusė (50,8%) visų pramoginių televizijų tikinčiuosius vaizdavo neigiamai. Religinės institucijos, konkretūs religiniai įsitikinimai bei tiesioginės nuorodos į Šventąjį Raštą vaizduoti ne ką palankiau, beveik pusėje laidų (47,6%) jie pateikti neigiamai. Įdomu, kad dramų ir komedijų scenarijai religiją vaizduoja daug nepalankiau (95,5%) nei paprasti šou (4,5%). Tai rodo įdomų skirtumą tarp to, kaip į religiją žiūri visuomenė, ir kokį požiūrį pateikia daugelis scenaristų ir prodiuserių.
Sąžiningumo dėlei būtina pastebėti, kad žiniasklaida Bažnyčios gyvenimą dažnai nušviečia teigiamai, kai supranta, ką mes iš tiesų darome. Per pastaruosius pora metų visi didieji žurnalai apie krikščionių tikėjimą rašę labai palankiai, ypač verta paminėti pastarąją savaitę „Times" paskelbtė vedamąjį, kuriame kalbama apie biblinio raštingumo būtinybę mokyklose.
Kita vertus, turime nepamiršti, kad spauda savaime linksta būti ciniška ir skeptiška. Taip ir turi būti. Žiniasklaida privalo prasiskverbti pro visas žmonių paskleistas dūmines uždangas ir atskleisti tiesą. Ir tuo pat metu krikščionys, kurie dažnai jaučiasi spaudos puolami, turi prisiminti, kad laikomės aukštesnių elgesio normų.
Laisvos spaudos teises ginčiau taip pat energingai, kaip ir sąžinės laisvę, kuri leidžia man atvirai išpažinti mano tikėjimą.
„The Washington Post", 2007 03 30, vertė Kęstutis Pulokas
_64x64_9de.jpg)
