Jau daugelį tūkstantmečių žmonija vartoja alkoholinius gėrimus. Apie šumerus žinoma, kad jie prieš 4 000 metų gamindavęsi tokius didelius kiekius alaus, jog jo gamybai atiduodavę net po trečdalį javų derliaus. Alkoholio kiekis tokiame aluje, kuris su mūsiškiu beveik nepalyginamas, buvęs maždaug apie 2 proc.
Alus buvo mėgstamas ir egiptiečių. Tiesa, jie gamindavęsi ir vyno, tačiau labiau tik turtingesnieji. Kaukaze, Persijoje bei Izraelyje grūdų raugo produktas nebuvo paplitęs. Čia dominavo vynas, dėl to beveik visame Senajame Testamente daugiausia kalbama tik apie jį. Palestinoje vyną nustota gaminti atėjus islamui, nes Koranas griežtai draudžia tikintiesiems jį gerti (pvz., 5:90). Stiprių alkoholinių gėrimų Antikos laikais nebuvo, nes nebuvo išrastas distiliavimas.
Vienas iš svarbių postūmių alkoholiui paplisti buvo grynai praktinis: „Natūralūs alkoholiniai gėrimai be maistinių savybių buvo laikomi ir sveikatai svarbių vitaminų bei mineralų nešėjais bei, turėdami konservavimo medžiagų, padėdavo ilgiau išlaikyti maisto produktus. Dėl palyginti menko alkoholio kiekio, jų, kaip svaigalų, poveikiui nebuvo skiriama daug dėmesio. Daugumai šių gėrimų vartotojų buvo svarbiau gaivintis gėrimu, kuris ilgai negenda. Palyginti su dažnai pavojingu gerti šulinio vandeniu, alkoholiniai gėrimai buvo pranašesni savo neužterštumu bei maistingumu“ (Judith Rosta, Manfred V. Singer, Über die Kunst des rechten Alkoholgenusses – eine kleine Kulturgeschichte des Alkohols).
Per tūkstantmečius Europos žemyne alkoholio reikalai vystėsi panašiai. Alus, kaip ir duona, buvo pagrindinis plačiųjų visuomenės sluoksnių maisto produktas. Iki XX a. pr. jis išliko vertingiausiu sunkiai dirbančiųjų pasistiprinimo gėrimu, net buvo vadinamas „puikiausiu šeimynos gėrimu“. Alus, kaip gydomasis produktas, buvo pardavinėjamas vaistinėse ir rekomenduojamas net vaikams.
Iki XIX a. alkoholis egzistavo ir kaip beveik vienintelis lengvai gaunamas skausmo malšinimo bei anestezijos preparatas, padedantis atlikti medicinines operacijas. Iki XX a. pradžios buvo manoma, kad tam tikras kiekis alkoholio atlieka gydomąją funkciją ir dėl to net būdavo skiriami „vyno gydymai“. Distiliuota degtinė ilgai buvo laikoma grynu sveikatos eliksyru, ką primena tokie jos pavadinimai kaip Aqua vitae (lot. gyvybės vanduo), Akevitt arba Whisky (vedinys iš gėlų kalbos žodžio, reiškiančio tą patį). Šiandieninėje medicinoje alkoholis vartojamas tik kaip dezinfekavimo priemonė, taip pat įtrinimams, šaldymams bei medikamentams tirpinti lašinamųjų vaistų gamybos srityje.
„Girtuoklystės prakeiksmas“ ir „blaivybės malonė“
Alkoholio istoriją, be abejo, žymi ir ryškūs piktnaudžiavimo juo pėdsakai. Užuominų apie girtuoklius randama dar Egipto literatūroje. Romėnas Seneka rašo: „Kai tik galingoji vyno jėga mus užvaldo, netrunka pasirodyti ir visos iki tol nematytos mūsų ydos.“ Martynas Liuteris Užstalės pokalbiuose alkoholį, viena vertus, giria : „Mūsų Viešpats Dievas gera širdimi leidžia mums valgyti, gerti ir linksmintis. Todėl jis ir sukūrė tiek daug visokių daiktų... Vynas yra palaimintas, tai liudija ir Šventasis Raštas...“ (nr. 730, 732). Kita vertus, jis ir skundžiasi dėl „girtuoklystės prakeiksmo“: „Juk geriausia žmogaus dalis pražūva per girtavimą“ (nr. 734).
„Nedidelis ir nepaliaujamas girtumas tūkstantmečiais buvęs daugelio nuolatinė būsena“, – rašo minėtieji Rosta ir Singeris. Šiandien, skųsdamiesi dėl alkoholizmo, turėtume prisiminti, kad anksčiau paprasti žmonės kasdien išgerdavo po kelis litrus alaus, kad ir su nedideliu kiekiu alkoholio (ir romėnų vynas turėjęs mažiau alkoholio už šiandieninį). XIX a., prasidėjus masinei alkoholinių gėrimų gamybai ir taip jiems atpigus bei į rinką atėjus stipriesiems gėrimams, problemos paaštrėjo. Beje, atsirado ir naujovių – aukštoji visuomenė labai pamėgo kavą ir arbatą, taip atverdama kelią geresnėms alternatyvoms.
Maždaug nuo XIX a. pradžios ėmė gausėti informacijos ir apie alkoholio žalą. Atsirado alkoholizmo sąvoka, alkoholizmas buvo įvardintas liga, nors ir klaidingai manant, jog ji paveldima. Pradėjo kurtis abstinentų draugijos. Šiaurės Amerikoje jas pirmieji pradėjo protestantai savo bažnyčiose (metodistų ir baptistų). Lietuvoje, kaip žinoma, XIX a. vid. iškyla garsusis vyskupas M. Valančius, kuris savo Blaivybės Gromatose rašo: „Dievas neapsakomai didžią malonę jums padarė, atsiųsdamas blaivybę arba nusiturėjimą. Dievo blaivybės malonė apsiautė mūsų žemę... Palaimintas Viešpats Dievas Izraelio, jog aplankė mūsų šalį ir susimylėjęs ištraukė žmones iš girtybės tvano. Gailestingiausis Dievas įvedė tarp mūsų brangią blaivybę. Šv. Bažnyčia šaukia mano balsu unt visas šalis“ (M. Valančius, Pastabos pačiam sau).
XX a. alus neteko savo, kaip pagrindinio maisto produkto, vaisto bei svarbaus troškulio malšintojo, vaidmens. Šiandien alkoholis suvokiamas išskirtinai kaip svaiginamasis gėrimas. Etilo alkoholio arba etanolio (cheminė formulė C2H5OH) veikimo būdas gerai ištirtas ir žinomas. Alkoholis laikomas psichoaktyvia medžiaga, slopinamai veikiančia nervų sistemą. Tai toksiška medžiaga, tai atsiskleidžia vartotojui apgirtus ir gali sukelti psichologinę ar fizinę priklausomybę. Alkoholis dažniausiai neįtraukiamas į narkotinių medžiagų sąrašus, nors pagal savo veikimą yra ne kas kita, kaip narkotikas. Laima Bulotaitė rašo: „Alkoholis – plačiausiai pasaulyje vartojama narkotinė medžiaga. Ir viena iš lengviausiai prieinamų vartotojams“ (Priklausomybių anatomija).
Vartojant alkoholį saikingai ir nedideliais kiekiais, pavojus sveikatai beveik negresia ir priklausomybės rizika taip pat itin maža. Vis dėlto alkoholis pavojingesnis už, pavyzdžiui, kanapes: „Alkoholis ardo kepenis, smegenų ląsteles ir santuokas. Ypač persigėrę vyrai linksta į smurtą. Pora taurelių degtinės per daug – ir ramios būtybės pavirsta į smurtautojus, prievartautojus ir netgi žudikus. Trečdalį smurto atvejų Vokietijoje įvykdo asmenys, praradę savikontrolę dėl alkoholio“ (Der Spiegel, 25/2015).
Dėl to Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja kasdien nevartoti daugiau nei dviejų „standartinių alkoholio vienetų“ (SAV; 1 SAV sudaro 10 g gryno alkoholio). Vokietijos Kovos su priklausomybėms tarnyba (Deutsche Hauptstelle gegen die Suchtgefahren) taip pat brėžia panašias „mažai rizikingo“ alkoholio vartojimo ribas: 13 g gryno alkoholio moterims (0,3 l alaus) ir 20 g vyrams (0,25 l vyno; vyrui puslitrio alaus per dieną turėtų pakakti). Daugiau negu 30 g gryno alkoholio dozė per dieną laikoma „problemiška“, nes labai rizikuojama tapti priklausomam. Net iki 10 proc. vyrų ir apie 5 proc. moterų Europoje, deja, šią ribą peržengia. Spėjama, kad Vokietijoje apie 2,5 proc. vyrų kasdien suvartoja „pavojingą“ kiekį alkoholio (60–120 g), o 0,5 proc. – jį net viršija suvartodami daugiau negu 120 g gryno alkoholio. Alkoholikais laikomi apie 2,5 proc. vokiečių. Lietuvoje trūksta netendencingų, gilesnių ir patikimų alkoholio vartojimo tyrimų, todėl galima tik spėti, jog skaičiai būtų panašūs arba truputį didesni.
„Gerk vyną linksma širdimi“
Pasižiūrėkime, kas konkrečiai apie alkoholio vartojimą kalbama Biblijoje. Jos raštai alkoholinius gėrimus mini net per 250 kartų. Daugumoje vietų kalbama apie vyną (dažniausiai atskiestą). Senajame Testamente hebrajiškos sąvokos tam apibūdinti vartojamos net trys: jajin, tiroš ir asis; visų reikšmė šiek tiek persidengia. Graikiškieji Naujojo Testamento žodžiai alkoholiui apibūdinti taip pat yra trys: dažniausiai oinos, keliskart gleukos (jaunam vynui apibūdinti) ir oxos (perrūgęs vynas arba vyno actas).
Antikos laikų Izraelyje vynas buvo kasdienis gėrimas ir netgi laikomas maisto produktu. Šiek tiek buvo geriama ir vynuogių sulčių, bet kadangi klimato sąlygos neleido jų ilgiau išlaikyti, tai jos nebuvo reikšmingos. Tad nenuostabu, kad Biblijoje nuo pat pradžių laisvai ir nevaržomai kalbama apie vyną tarsi apie savaime suprantamą dalyką, kaip apie kasdienės mitybos produktą: Taigi eikš, valgyk duoną su džiaugsmu ir gerk vyną linksma širdimi... (Koh 9, 7; taip pat Įst 14, 26; 2 Krn 2, 9; Rd 2, 12; Iz 55, 1).
Esama ir eilučių, kuriose vynas vertinamas itin teigiamai, kaip Ps 104, 15 ... ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį.... 2 Sam 16, 2 aprašoma, kaip karaliui Dovydui pasistiprinti patarnautojai atneša duonos, vaisių ir vyno (taip pat žr. Pr 27, 28).
Kaip mūsų dienomis, taip ir bibliniais laikais vynas buvo laikomas švenčių atributu. Bene populiariausias to pavyzdys, be abejo, yra vestuvės Kanoje, kur Jėzus vandenį paverčia vynu (Jn 2, 1–11; taip pat žr. Pr 14, 18; Est 1, 7). Išskirtinio dėmesio nusipelno ir tai, kad Jėzus savo mokiniams net dangiškąją Eucharistiją susieja su vynu (Mt 26, 29). Senajame Testamente vynas buvo laikomas aukojimo atnašų dalimi (Sk 15; Iš 29, 40; Kun 23, 13; Sk 28, 14), taigi atliko apeiginę funkciją (tačiau ne vartojant ar privalomai svaiginantis kaip pagonių kultuose).
Vyno buvo geriama ir medicinos tikslais (plačiąja prasme). Pavyzdžiui, Pat 31, 6 patariama: Verčiau duok svaigųjį gėrimą žūstančiam, o vyną žmogui, kuriam gyvenimas apkarto. Istorijoje apie gailestingąjį samarietį (Lk 10) pasakojama, kad samarietis sumuštojo žaizdas gydęs užpildamas aliejaus ir vyno (34 eil.) Dažnai cituojama ir 1 Tim 5, 23: Gerk ne vien vandenį, bet vartok ir truputį vyno dėl savo skrandžio ir dažnų negalavimų. Apie kokį alkoholio veikimą čia kalbama, tiksliai sunku pasakyti. Gali būti, kad apaštalas Paulius omeny teturi tik jo dezinfekuojamąją galią.
Galų gale Senojo Testamento pranašai vyną mini piešdami būsimuosius išganymo laikus žemėje: Galybių VIEŠPATS surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, puotą su parinktais vynais, pokylį su sultingais, gardžiais patiekalais ir grynais, rinktiniais vynais (Iz 25, 6; taip pat žr. Jl 4, 18; Am 9, 13).
„Ir nepasigerkite vynu“
Greta neutralių bei palankių teiginių apie vyną, Biblijoje rastume ir nemažai perspėjimų dėl besaikio jo vartojimo ir net persigėrimo. Senajame Testamente ypač griežtai apie tai kalba pranašas Izaijas: Vargas tiems, kurie, keldamiesi ankstų rytą, negali apsieiti be svaigiųjų gėrimų, ir prasėdi iki išnaktų, kol įkaušta nuo vyno! (Iz5, 11); Vargas tiems, kurie didvyriai prie vyno ir narsūs prie svaigiųjų gėrimų (Iz 5, 22). Jis taip pat smerkia Jeruzalės ir Samarijos vadovus (28 sk.): Bet ir tie svirduliuoja, perimti vyno, klupinėja, įkaušę nuo svaigiojo gėrimo. Kunigas ir pranašas šlitinėja nuo stipraus gėrimo, gerai įkaušę nuo vyno (Iz 7 eil.) Patarlių knygoje irgi rastume ne vieną aiškų perspėjimą: Vynas išjuokia, stiprusis gėrimas primuša; neišmintingas, kas jais svaiginasi (Pat 20, 1; taip pat žr. 23, 20–21.30–31; 31, 4–5). Gausus alkoholio vartojimas apsunkina mąstymą ir veda prie kvailų sprendimų (Est 1, 10), netgi gali pastūmėti į nužudyti žmogų (2 Sam 13, 28–29).
Naujajame Testamente žinomiausias yra apaštalo Pauliaus perspėjimas, užrašytas Ef 5, 18: Ir nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios. 1 Tim 3, 8 alkoholio vartojimo saikingumas nurodomas kaip vienas iš kriterijų tapti diakonu: Ne besaikiai vyno gėrovai. Laiške Titui 2, 3 Paulius perspėja vyresnes moteris [!], kad jos negirtuokliautų (taip pat žr. ir Rom 13, 13).
Problema ta, kad dažnai iš šių perspėjimų skubama daryti visai netinkamas išvadas. Deimantas Karvelis straipsnyje „Šventosios Dvasios konkurentas – Istoriniai ir teologiniai vyno krikščionybėje pėdsakai“ („Ganytojas“, http://www.evangelija.lt ) rašo: „Vienintelis pateisinamas vartojimo atvejis – medicininiais tikslais“ (Lk 10, 34; 1 Tim 5, 23). Netiesa, nes net remiantis visais bibliniais duomenimis, negalima teigti, kad vien tik medicininis alkoholio panaudojimas yra pateisinamas. Istorikas toliau tvirtina: „Neabejotina, kad krikščionys turi gyventi kupini Šventosios Dvasios, o ne mėgautis vynu (Ef 5, 18), kuris griauna krikščionio kūno, kaip „Dievo šventyklos“, sveikatą (1 Kor 3, 17). Karvelis mano, kad alkoholio vartojimas savaime prieštarauja Dvasios veikimui, kas bibliškai nėra tiesa ir niekaip nepagrindžiama. Juolab, kad ir Ef 5, 18 kalba ne apie mėgavimąsi vynu, o apie piktnaudžiavimą, apie persigėrimą.
Dažnai diskusijose šiais klausimais nurodoma, jog vyno vartojimas Antikoje skyrėsi nuo dabartinio (jau minėjome, kad ir pats vynas skyrėsi). R. H. Steinas straipsnyje „Ar Naujojo Testamento „vynas“ toks pat kaip šių dienų vynas?“ (Prizmė, 2002/1) pateikia gerų nuorodų. Pirmiausiai jis pabrėžia, kad Biblijoje, kur kalbama apie vyną, niekur omenyje neturimas nealkoholinis vynas ar sultys: „Akivaizdu, kad Biblijoje „vynas“ nereiškia nesusifermentavusių vynuogių sulčių, nes įsakymas „ir nepasigerkite vynu“ (Ef 5, 7) ir daugelis perspėjimų dėl vyno Šventajame Rašte (pavyzdžiui, Kun 10, 9; Pat 20, 1; 21, 17; 23, 29–35) neturėtų jokios prasmės, jei šis žodis kalbėtų apie nealkoholinį gėrimą. Kita vertus, taip pat aišku, kad šis žodis neatitinka tiksliai to, ką šiandien vadiname vynu.“
Kita vertus, „vynu“ vadinamas gėrimas turėdavo mažiau alkoholio, nes prieš vartojimą jį visada atskiesdavo. Pavyzdžiui, Plutarchas (Symposiacs, 3.9) teigia: „Mes vadiname mišinį „vynu“, nors pagrindinė sudedamoji dalis yra vanduo.: Vandens santykis galėjo skirtis, tačiau tik barbarai gėrė neskiestą vyną, o vienodomis dalimis sumaišytas vanduo ir vynas buvo laikomas „stipriu gėrimu“, ir jam buvo nepritariama. Terminas „vynas“ ar oinos senovės Graikijos pasaulyje reiškė ne vyną kaip mes jį suprantame dabar, o vyną, atskiestą vandeniu. Paprastai rašytojai vynu vadindavo vyno ir vandens mišinį. Kad parodytų, jog gėrimas yra ne vyno ir vandens mišinys, o vynas, jie sakydavo „neskiestas [akratesteron] vynas“.
Laikantis šio papročio, ankstyvojoje bažnyčioje buvo skiedžiamas ir Šventosios Vakarienės vynas. Steinas cituoja Kiprijono žodžius, užrašytus apie 250-uosius metus: „Mes nieko neturime daryti, tik tai, ką Viešpats padarė mūsų vardu, kaip ta taurė, kuri siūloma jo atminimui, turi būti siūloma sumaišyta su vynu... Todėl kalbant apie Viešpaties taurę, negalima aukoti tik vandens, taip pat kaip ir vien vyno negalima aukoti. Nes jei kas aukos tik vyną, Kristaus kraujas nutols nuo mūsų, bet jei tik vanduo bus aukojamas, žmonės nutols nuo Kristaus... Taigi Viešpaties taurė nėra tik vanduo nei tik vynas, nebent jie sumaišomi vienas su kitu.“
Tad galima sakyti, kad Biblijoje į alkoholį žvelgiama itin realistiškai – vienodai aiškiai matomos tiek teigiamos, tiek neigiamos pusės. Iš esmės joje alkoholis vartoti nedraudžiamas, tačiau raginama tai daryti saikingai ir perspėjama dėl piktnaudžiavimo. Biblijoje visiškai alkoholio nevartoja tik nazyrai (Sk 6, 3–4; iš žinomiausių yra Samsonas, galbūt ir Samuelis bei vėliau Jonas Krikštytojas [žr. Lk 1, 15]) ir tam tikru metu kunigai (Kun 10, 9). Jėzus, labai tikėtina, vyną gėrė, nes kitaip nebūtų buvęs apkaltintas esąs rijūnas ir vyno gėrėjas (Mt 11, 19). Todėl galima pritarti G. Meadowsui, kai jis sako: „Kruopštus Biblijos aiškinimas reikalauja, kad pasirinkimas visai susilaikyti [nuo alkoholio] turi būti grindžiamas kuo kitu, o ne Biblijos teksto autoritetu“ (W. A. Elwell, Evangelical Dictionary of Biblical Theology).
Bus daugiau
_64x64_9de.jpg)
