Per praėjusių metų Heloviną į mūsų namus Sleepy Hollow miestelyje užsuko daugiau nei aštuoni šimtai persirengėlių, kurie kaulijo saldumynų. O juk kai prieš ketverius metus atsikraustėme į šį miestelį, negalėjome net įsivaizduoti, kad Helovinas mūsų kaimynystėje bus švenčiamas taip masiškai.
Taigi mes, kaip krikščionys, patekome į nepatogią padėtį. Mūsų visai nesužavėjo mintis drauge su kaimynais švęsti smurtą, tamsą ir blogį aukštinančią šventę. Kita vertus, nenorėjome būti ir tie, kurie spalio pabaigoje bailiai ir su pasibjaurėjimu užsitraukia užuolaidas. Norėjome, kad kaimynai žinotų, jog jie mums rūpi kiekvieną mėnesio ar metų dieną. Galiausiai mūsų šeima nusprendė, jog Helovino vakarą būsime kaimynams ypatingai dosnūs.
Taigi pastaruosius trejus metus mūsų šeima kiekvienam užsukusiam per Heloviną dovanodavo po milžinišką saldainį. Pirmaisiais metais mes jų išdalijome tris šimtus, o praėjusiais metais – aštuonis šimtus. Po to ėmėme kaupti atsargas, nes šiais metais tikimės tūkstančio lankytojų.
Gali būti, kad jūsų šeima nepajėgia nupirkti tūkstančio saldainių (mums kaupti atsargas padėjo koledžo studentai, su kuriais dirbame bažnyčioje), ir vargu ar norėsite, kad Helovino vakarą į jūsų duris pasibelstų tūkstantis žmonių. Tačiau tai nereiškia, kad būdami ten, kur esate, ir panaudodami tai, ką turite, neturėtumėte kurti radikalaus dosnumo kultūros.
Dosnumas kaip palyginimas
Helovinas – tai viena iš daugelio galimybių nustebinti kaimynus Dievo dosnumu. Aš pavartojau frazę „Dievo dosnumu“, nes mūsų dosnumas veikia kaip palyginimas. Dovanodami skaniausius gardėsius, išdalydami daugiausia saldainių, svetingai sutikdami persirengėlius, stebindami kaimynus gerumu mes atskleidžiame jiems Dievo charakterį. Jis taip pat yra dosnus. Jis taip pat yra svetingas. Jis taip pat yra geras. Paprasti mūsų meilės darbai – tai tarsi kelio ženklai, rodantys į Dievą.
Štai kodėl Jėzus sako: Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, – žibintas prie jūsų durų, saldumynai, kuriuos dalijate, ir žodžiai, kuriuos sakote prie slenksčio, – kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje (Mt 5, 16). Atsiribodami nuo šios šventės mes galime aiškiai išreikšti savo nuomonę apie Heloviną, tačiau prarandame galimybę papasakoti apie Dievo meilę patys rodydami meilę kitiems.
Dalyvavimas nereiškia pritarimo
Be abejonės, yra krikščionių, kurie nepatikliai skaito šį straipsnį. Ar dalyvavimas Helovino šventime nereiškia, kad pritariame pasaulietiškumui ar dar blogesniems dalykams? Tai pagrįstas klausimas. Galiausiai, viskas, kas susiję su šia švente, – pradedant jos istorija ir baigiant tuo, kaip ją įprasta švęsti mūsų visuomenėje – reiškia mažų mažiausiai tamsą. Tačiau mes dažnai klaidingai supainiojame įsitraukimą, o šiuo atveju netgi dalyvavimą šventėje, su pritarimu jai. Viena vertus, Biblija mus ragina atsiriboti nuo tų mūsų kultūros vertybių, kurios prasilenkia su Evangelija, tačiau, kita vertus, mes taip pat esame raginami nešti kultūrai Evangelijos viltį.
Pats Jėzus dažnai buvo kaltinamas tuo, kad tariamai pritarė nuodėmėms, iš kurių Jis atėjo žmones išlaisvinti. Fariziejai ir Rašto žinovai murmėjo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“ (Lk 15, 2). Be abejo, kur kas lengviau būti atsiskyrėliu nei šaukliu. Sunkesnis kelias, kuriame reikia daugiau mąstyti, siekti ir aukoti, krikščionims dažnai yra kur kas vaisingesnis kelias. Iš tiesų, jeigu dėl to, kad bendraujame su žūstančiais, mūsų gyvenimo misija – mūsų ketinimai ir moraliniai įsitikinimai – yra ištiriami, galbūt mes elgiamės teisingai.
Mąstykite kaip misionieriai
Mano žmona Kelly pasiūlė analogiją, kuri padėjo mums pažvelgti į Heloviną kaip į galimybę, o ne kaip į kliūtį.
Trumpam įsivaizduokite, kad esate misionieriai svetimoje šalyje. Jūs neseniai atvykote ir stengiatės susipažinti su vietinių gyventojų kultūra ir kasdienybe. Tik labai nedaugelis jų žino apie Jėzų, o labiausiai paplitusi religinė praktika yra protėvių garbinimas. Jūs meldžiatės daugiau galimybių užmegzti ryšį su šiais žmonėmis ir papasakoti apie Jėzų. Tuomet jūs sužinote apie gausią protėvių garbinimo šventę, į kurią susirinks visas miestas. Jeigu tik jūs virš savo durų įžiebsite žibintą, vietiniai gyventojai belsis į jūsų duris norėdami keistis dovanėlėmis. Ar jūs nedėkotumėte Dievui už galimybę susitikti su tokia daugybe pražuvusių žmonių, kuriuos norėjote pasiekti? Ar nepapasakotumėte jiems (nors ir keliais žodžiais) apie viltį, kurią turite Kristuje?
Be abejo, jūs elgtumėtės būtent taip. O juk visiškai tas pats vyksta ir spalio pabaigoje. Vieną metų vakarą misijų laukai tikrąja to žodžio prasme beldžiasi į mūsų duris. Kaip mes atsakysime? Apšviestais namais, geriausiais gardumynais rankose ir Jėzaus vardu lūpose.
Tešviečia žibintas prie jūsų durų šį Heloviną, kad žmonės matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų mūsų Dievą.
Pasiekę mūsų namų duris (mes gyvename ant kalvos) persirengėliai pamato ženklą: „Jeigu užlipote iki čia, jūsų laukia karališki gardėsiai, nes nėra dosnesnio už mūsų Karalių.“ Mūsų bažnyčioje tarnaujantys koledžo studentai sveikina žmones, surenka maldos prašymus ir žinutėmis siunčia juos viduje tarnaujantiems žmonėms, kurie meldžiasi. Grįždami atgal su milžiniškais saldumynais rankose lankytojai kieme mato kitą plakatą: Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį (Rom 6, 23).
Į spalio 31 d. žvelkite kaip į galimybę. Nors naktį atslenka tamsa, savo kaimynams mes galime nešti Evangelijos šviesą. Šių dienų vartojimo kultūroje gyvenančius šalia mūsų galime nustebinti dosniai dalijama meile. Teneapgaubia mūsų šešėliai tą naktį, kad pjūčiai pribrendę laukai priartėja prie mūsų namų.
_64x64_9de.jpg)
