Doktrinos atgimsta

„Mes pasinėrėme į tokią gelmę, kurioje inteligentiškas žmogus visų pirma iš naujo turi suformuluoti tai, kas aivaizdu," -  šie 1939 metais užrašyti Džordžo Orvelo žodžiai gali būti tiesiogiai pritaikyti vadovams tų bažnyčių, kuriose šiandien gyvas biblinis neraštingumas. 

Akivaizdžiausias dalykas, kurį galime paminėti, kalbėdami apie krikščionybę, yra tai, kad ji grindžiama istoriniais faktais: Sukūrimu, Įsikūnijimu ir Prisikėlimu. Jei mūsų doktrinos teisingos, šie faktai nėra vien simboliai. Labai svarbu prisiminti tai, kai švenčiame Prisikėlimą, kurį dažnai paslepia Velykų spindesys.

Man taip pat akivaizdu, kad doktrinos yra svarbios. Prieš keletą metų aš lankiausi Šri Lankoje, iškart po tai, kai buvo pranešta, kad anglikonų vyskupas Davidas Jenkinsas paneigė prisikėlimą, pavadindamas jį „triuku su kaulais". (Tiesa, vėliau buvo paskelbta, kas jis buvo neteisingai suprastas.) Mūsų tarnavimo vadovas, kuris lydėjo mane kelionėje per šalies kalėjimus, pasakojo, kad ši naujiena „kainavo" daugelį atsivertimų, nes budistai ir hinduistai pasinaudojo tuo, įtikindami žmones, kad krikščionybė pagrįsta akivaizdžiais triukais.

Akivaizdu, jog nustojus rimtai vertinti bažnyčios istoriškumą, mes iš šaknų pakertame savo liudijimą, o pasekmės gali siekti labai toli. Pavyzdžiui, studentai musulmonai šiandien skelbia savo tikėjimą pamfletais, kad krikščionys garbina tris dievus:  tėvą, motiną ir sūnų. Iš kur jie ištraukė tokią mintį? Nagi iš septintojo amžiaus Egipto krikščionių, kurie apleido Bibliją ir priėmė šitą ereziją.

Praėjusių metų birželį religijos ir viešojo gyvenimo tyrimų organizacija „Pew Forum", atlikusi sociologinį tyrimą, nustatė, kad Amerikos krikščionys akivaizdžiai ignoruoja doktrinas.  Net 57 procentai apklaustųjų evangelikų tikėjo, kad žmonės, kurie išpažįsta kitas religijas, taip pat pelno amžinąjį gyvenimą. Rezultatai buvo tokie netikėti, kad „Pew Forum" dar kartą atliko tyrimą ir uždavė išsamesnius klausimus. Atsakymai praktiškai nesikeitė. Stulbina tai, kad maždaug pusė apklaustųjų mano, jog kiekvienas, netgi ateistai, pateks į dangų. Dangus skirtas bedieviams? Tai senas universalizmo klaidžiamokslis.

Abejingumą Evangelijos tiesoms galima pastebėti ir daugelyje kitų sričių, pavyzdžiui tarp tų, kurie tvirtina, jog svarbu „darbai, ne įsitikinimai" (Aš gi atlieku darbus tarnaudamas kalėjimuose, todėl, kad tikiu.), ir nesibaigiančiose diskusijose apie naujus būdus teologijai „suprasti" ar „kurti". Kai kurie priima kitą seną klaidžiamokslį, kad doktrinos turi būtiai kilti iš vidinės patirties, tai yra - iš asmens pojūčių. Tai - gnosticizmo atmaina.

Dar kiti nori „pritaikyti" krikščionybę postmodernizmo laikmečiui ar visuomenei. Tiesa, jog turime skelbti žinią taip, kad klausytojai, gyvenantys konkrečiu laiku, konkrečioje kultūroje galėtų suprasti skelbiamą tiesą. Bet tai iš visiškai skiriasi nuo to, kai pakeičiama esminė, glaustai išdėstyta krikščionybės tiesų esmė, kurią ankstyvosios bažnyčios tėvai apibendrino visuotiniuose bažnyčios susirinkimuose.

Vienas žurnalistas pastebėjo, kad kartais krikščionys žino teisingą doktriną, bet bijo kalbėti tiesą, kad neįžeistų kitų „Kokią turiu teisę primesti savo įsitikinimus kitiems?", - manau kad ši abejonė kyla pernelyg daug kam iš mūsų tikinčiųjų.

Dėl to J. I. Packeris, švęsdamas 80-ąjį gimtadienį, kalbėjo, kad didžiausias iššūkis evangelikams - iš naujo mokyti katekizmo savo bažnyčiose. Labiau nei bet kada krikščionys turi būti pasirengę išmintingai ir drąsiai kalbėti apie suteiktą viltį.

Asmeninis tikėjimas yra gyvybiškai svarbus, bet jo nepakanka. Tiesa ir tai, kad doktrina kartais dėstoma taip, jog tampa „sausa" ir „apdulkėjusi". Tačiau Dorothy Sayers pastebėjo, kad jei suvoksime, ko moko krikščionių doktrina, „dogma taps drama".

Apsisprendimas atkurti ortodoksinį tikėjimą - tikėjimą, kuris duotas „vieną kartą visiems laikams" (Jud 1,3) - prasideda Reformacijoje, kurios paveldėtojais esame. Iš naujo įsisąmoninta ortodoksinė doktrina gali pakeisti šių dienų bažnyčią ir kultūrą.

Prieš keletą metų lankiausi Atėnuose ir užkopiau ant  slidžios uolos, vadinamos Marso kalva. Stovėdamas jos viršūnėje įsivaizdavau, kaip Paulius išstojo prieš Areopagą, išmintingiausius vyrus pasaulio kultūros centre. Paulius metė jiems iššūkį, remdamasis jų pačių literatūra ir rodydamas į netikrų dievų altorius, o tada drąsiai skelbė Evangeliją, užbaigdamas ją žinia, kad Dievas prikėlė Jėzų iš numirusiųjų.

Tą pačią žinią aš šiandien pamokslauju kalėjimuose. Manau, jog kur kas nuostabiau yra laikytis tikėjimo, kuris išliko per 2000 persekiojimų metų, nei šokčioti nuo vieno „arkliuko" ant kito.

Keletas žmonių tą dieną priėmė Pauliaus raginimą sekti Kristumi. Tačiau milijardai sekė ir seka Juo iki šiol, nes Kristaus jėga - nesulaikoma. Jis turi jėgą nutraukti pančius, kuriais Šėtonas laiko pavergęs mūsų sielas, ir pakeisti mūsų gyvenimus.

Orvelas buvo teisus: ištikti krizės mes dažnai privalome iš naujo apibrėžti tai, kas akivaizdu. Dabar tinkamas laikas priminti doktrinose pasiklydusiems broliams akivaizdžias krikščionybės tiesas.
Didžiausias iššūkis rimtiems šių dienų krikščionims yra ne atnaujinti krikščionybę, bet vėl atrasti mokymą, kuris yra jos pamatas.

Vertė Dalia Janušaitienė  ww.christianitytoday.com