„Dvasingi, bet nereligingi“ – ką tai reiškia?

Vis daugiau žmonių vadina save „dvasingais, bet nereligingais". Iki XX a. terminai „dvasingumas" ir „tikėjimas" ar „religija" praktiškai reiškė tą patį. Tačiau šių dienų moderniosios intelekto bei kultūros jėgos atskyrė „viešą" ir „privačią" gyvenimo sritis.

Augantis mokslo autoritetas, modernus požiūris į Bibliją daugeliui apsišvietusių žmonių ėmė kelti abejones religinėmis institucijomis. Daugelis „tikrąjį tikėjimą" ėmė visų pirma sieti su privačiais asmens potyriais, o ne su vieša priklausomybe tikinčiųjų bendruomenei. Taigi, žodis „dvasingas" ėmė reikšti asmeninį santykį, o „religingas, išpažįstąs tikėjimą" narystę religinėje institucijoje, apibrėžtos doktrinos išpažinimą. Tačiau „dvasingumas" ir „religija" ar „tikėjimo praktikavimas" tebėra sinonimai, nes ir tikėjimą praktikuojantys, ir save „dvasingais" vadinantys asmenys tiki Visagaliu (Aukščiausiąja Galybe) ir trokšta Jį pažinti ar bendrauti. Taip pat vieni ir kiti domisi apeigomis, ritualais bei išreiškia savo įsitikinimus kasdieniame gyvenime.

Robertas C. Fulleris, 2001 metais išleistos knygos „Dvasingas, bet nereligingas" autorius, teigia, jog taip save apibūdina kas penktas asmuo. R. Fulleris remiasi sociologiniu tyrimu, kuriame mokslininkų grupė apklausė 346 asmenis. Šio tyrimo duomenimis tik nedidelė dalis „dvasingais, bet nereligingais" save vadinančių apklaustųjų teigiamai vertina įprastas Dievo garbinimo formas (dalyvavimą pamaldose, maldas). Dvasingumą bei tikėjimo praktikavimą jie laiko skirtingais, sąlyčio taškų neturinčiais dalykais. Šiame tyrime apklaustųjų asmenų nuomone, dvasingumas sietinas su gilesniu domėjimusi mistika, bandymais praktikuoti neįprastus tikėjimus bei neigiamu požiūriu į bažnyčią ir dvasininkus. Religingumą, anot jų, atspindi aktyvus bažnyčios lankymas bei tradicinių tikėjimų išpažinimas.

„Tie, kurie vadina save „dvasingais, bei nereligingais" atmeta įprastas tikinčiųjų bendruomenes ir mano, jog nepriklausyti tokiai bendruomenei - svarbiausia ar viena iš svarbiausių prielaidų tolesniam dvasiniam augimui. Kai kurie iš jų yra patyrę neigiamų dalykų iš savo buvusios bažnyčios ar jos vadovų," - mano R. Fulleris.

Atsisakę priklausomybės formalioms religinėms organizacijoms, šie žmonės bando kurti asmeninį dvasingumą, dažnai sudarytą iš įvairių alternatyvių religinių filosofijų. Jie dvasingumą dažniausiai sieja su kelione savęs tobulinimo link. Pavyzdžiui, viena moteris įsijungė į meditacijos centro veiklą po skyrybų, kai ji jautėsi nevisavertė. Ji norėjo tik numesti svorio ir vėl grįžti į įprastą gyvenimo ritmą ir beveik nesidomėjo Rytų religine filosofija, kuri buvo skelbiama meditacijų metu. Tačiau vėliau ji pradėjo eksperimentuoti, bandyti vegetarizmą, mandalas, smilkalus, kvėpavimo pratimus bei kristalus. Praėjus devyneriems metams, ši moteris interviu sociologei Merilynai McGuire tvirtino, kad ji „dar tik pradėjo augti" ir stengiasi atrasti vis daugiau naujų dvasinių krypčių.

M. McGuire nustatė, kad daugelis „dvasingų" asmenų eksperimentavo su įvairiais dvasiniais mokymais, jie nebuvo tvirtai apsisprendę ir apibrėžę savo tikėjimo. Mokslininkės nuomone, tai atspindi „moderniąją visuomenę, kuri yra itin pliuralistinė ir judi."

Mokslininkė Linda Mercandate, Metodistų teologijos mokyklos, įsikūrusios Delavare, Ohajo valstijoje, profesorė, panašų tyrimą atliko 2008 metais. Profesorė siekė nustatyti priežastis, kodėl „dvasingumo" sąvoka vis dažniau priešpastatoma bažnyčiai ir tikėjimo praktikavimui.

„Nuolat girdėdavau tuos pačius argumentus", - naujienų  agentūrai Presbyterian News Service kalbėjo presbiteronų bažnyčios tarnautoja L. Mercandate.
Pokalbiui su kiekvienu savanoriu, teigiančiu, jog jis „dvasingas, bet nereligingas", L. Mercadante skyrė po 90 minučių. Ji nustatė, jog daugelis jų nelanko bažnyčios bei pateikia „įprastus argumentus, nukreiptus prieš religines organizacijas, ir skundžiasi bažnyčiomis."

„Nežinau, kaip gimė šie argumentai. Nė vienas neįvardino šiuos stereotipus atitinkančių konkrečių bažnyčių," - kalbėjo profesorė.

Tarp stereotipų, kuriuos „dvasingi, bet nereligingi" asmenys taikė bažnyčioms, buvo „bendruomenių įsitikinimas, jog jos žino „teisingiausią tiesą"; teiginiai, esą bažnyčiose reikalaujama atsižadėti asmeninių įsitikinimų, prisitaikyti prie „bendruomenės mentaliteto" ar kad bažnyčios skelbia klaidingas arba neįtikinančias doktrinas.

Nors apklaustieji L. Mercadante tyrime irgi išreiškė neigiamą požiūrį į bažnyčią bei tikinčiųjų bendruomenes, pastarajame tyrime išsakyta mažiau neigiamos patirties bendruomenių atžvilgiu, nei anksčiau minėtuose. L. Mercadante drąsiai atmetė visuotinai priimtą teiginį, jog daugelis žmonių atsisako tikėjimo dėl bažnyčiose patirtų blogybių. Profesorė teigia, jog tai netiesa: „labai nedaug apklaustųjų paminėjo konkrečius atvejus, kai jie buvo įskaudinti bažnyčios."

L. Mercadante planuoja išleisti knygą, kurioje bus paskelbtos šio tyrimo išvados. Ji apibendrino: „Manau, visiškai aišku, kad tikinčiųjų bendruomenės negali būti kaltinamos dėl daugelio problemų, su kuriomis susiduria. Mes pergyvename visuotinį kultūros poslinkį ir labai sunku neatsilikti nuo jo. Bažnyčios, kai kurių asmenų nuomone, pernelyg lėtai į tokius poslinkius reaguoja."

Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.beliefnet.com; www.christianpost.com