Evangelija buvo duota tokiam laikui kaip šis

Būna dienų, kai sunku skaityti naujienas. Atsidarau naršyklę ir matau dar vieną krūvą grėsmingų antraščių, atsidarau savo tinklaraščio skaityklę ir matau dar vieną kolekciją istorijų, kurios mane varo į neviltį. Jeigu tai ne karai ar karų gandai, tai yra dar kitų indikatorių, rodančių, kad šis pasaulis serga, miršta ir yra varginamas priešmirtinių konvulsijų. Aš mėgstu klausytis kasdienių Alberto Mohlerio garso įrašų – dažnai jų klausausi ruošdamas ir valgydamas pusryčius, tačiau išgirdus kai kurių įrašų ar perskaičius kai kurių straipsnių antraštes man kartais norisi tiesiog grįžti atgal į lovą: „Lėlės berniukams? Krikščionys turėtų pripažinti, jog net žaislų lentynos atspindi pasaulėžiūrą“; „Paskutinis įžymybių mados klyksmas – gelbėti dramblius. O kaip negimę kūdikiai? Jie nelabai rūpi“; „Kas bus, jei, kalbant apie seksualumą, iš visuomenės tikimasi tik pritarimo?“

Nesu įsitikinęs, kad šiandien viskas yra daug blogiau nei prieš dešimtis ar tūkstančius metų. Atvirkščiai, mes išmokome greičiau ir toliau skleisti informaciją, taip „sumažindami“ pasaulį. Tai įvarė mus į spąstus, į, kaip tai įvardija Neilas Postmanas, nesibaigiantį cinizmo ir impotencijos ciklą – mes sužinome daugybę visokiausių naujienų, turime daugybę informacijos, bet negalime nieko dėl to padaryti. Mes visa tai girdime, jaučiame, bet negalime imtis jokių veiksmų. Tad kartais tiesiog apima neviltis.

Ar pasaulis šiandien yra blogesnis nei anksčiau? – apie tai diskutuoti, manau, yra istorikų darbas. Bet kuriam pastabiam krikščioniui ir taip pakankamai aišku, jog dabartinis pasaulis yra blogas. Iš tiesų blogas. Atrodo, jog pasaulis pasiruošęs atnešti į žemę pragarą. Žemės rutulį drebina vaikžudiškas holokaustas – žiauriai nužudomi milijonai negimusių vaikų. Santuokos apibrėžimas taip iškreiptas, kad pati institucija beveik neteko prasmės ir reikšmės. Aukštinantieji translytiškumą ir androgenus neigia puikų Dievo sumanymą ir tikslą vyrui bei moteriai. Politikus, kuriais mes žavimės, menkina ir muša tie, kurie mus gąsdina ir liūdina. Mokslas skelbia, jog šis pasaulis prasidėjo be Kūrėjo, jog jis egzistuoja be tikslo ir pasibaigs beprasmišku šnipštu. Sunku visa tai skaityti ir kančia visa tai jausti.

Jei kalbėti apie vietinę aplinką, galiu pasakyti, kad vaikai, kuriuos myliu ir už kuriuos meldžiuosi, atranda savo tapatybę ir savo seksualumą tokiu būdu, kuris, aš žinau, veda tik į susižalojimą. Regiono mastu – mūsų premjeras planuoja pakeisti tėvystės apibrėžimą, taip sugriežtindamas krikščioniško švietimo ir mokymosi namuose kontrolę. Šalies mastu – mūsų valdžia skuba išleisti įstatymą, skatinantį ir didinantį translyčių asmenų teises, kuris neišvengiamai sumažina visas kitas laisves kritikuoti ar neigti tokį žmonių pasirinkimą. Kur tik pažvelgtum, atrodo, jog blogis laimi...

Bet ar iš tiesų taip yra, ar iš tiesų blogis laimi? Aš tuo netikiu. Negaliu tuo patikėti, bent jau kai nusigręžiu nuo blogų naujienų ir sutelkiu savo dėmesį į gerąsias. Tiesos akivaizdoje neviltis atsitraukia. Aš vėl ir vėl pamokslauju sau šią tiesą: Evangelija yra duota tokiam laikui kaip šis.

Dievas, duodamas mums Evangeliją, žinojo, koks laikas ateis. Jis žinojo, kad praėjus vos keliems mėnesiams po Evangelijos kulminacijos – Kristaus kryžiaus – žmonės pradės krikščionis persekioti. Tačiau Evangelija ir buvo skirta panašiems laikams kaip šis. Kai pirmieji tikintieji iš Jeruzalės buvo išblaškyti po Judėją ir Samariją, jie nešėsi ir Evangeliją. Jie ją skelbė, ja gyveno, ja maitinosi, ir Evangelija juos išlaikė. Vėliau prieš tuos krikščionis atsigręžė visa Romos imperija, tačiau ir tai jų nepalaužė, nes Evangelija skirta tokiam laikui kaip šis. Persekiojimų metais Evangelija plito į naujas šalis ir įsišaknijo ten, kur jau buvo pasėta jos sėkla. Sėkla, sudygusi ir nešusi gausų Evangelijos derlių, buvo kankinių kraujas. Ir tai vyko kiekviename amžiuje, kiekvienoje epochoje.

Evangelija yra skirta laikui, kai išgyvename sunkumus ir persekiojimus, bet taip pat ir moralinio sumišimo laikams. Bažnyčia Tesalonikoje buvo neužtikrinta, kaip gyventi kultūroje, toleravusioje ir sveikinusioje visokias seksualines nuodėmes bei silpnybes, kaip tokiomis aplinkybėmis gyventi sekant Kristumi. Tačiau Evangelija buvo skirta tokiam laikui kaip šis, tad Paulius priminė jiems nurodymus, duotus per Jėzaus Kristaus Evangeliją: Nes tokia Dievo valia – jūsų šventėjimas; kad susilaikytumėte nuo ištvirkavimo ir kiekvienas iš jūsų mokėtų saugoti savąjį indą šventume ir pagarboje, o ne aistringame geiduly, kaip pagonys, kurie nepažįsta Dievo (1 Tes 4, 3–5). Jei tik jie būtų supratę Evangeliją ir nuosekliai pagal ją gyvenę, pasimetimas būtų užleidęs kelią aiškumui.

Bažnyčia Korinte leido įslinkti į bažnyčią visokiausiam seksualiniam netyrumui, ir tai paveikė net jos narius, tačiau Paulius nepanikavo, nes Evangelija ir buvo skirta tokiam laikui. Jis tiesiog priminė šiai bažnyčiai Evangeliją, priminė jų naująją tapatybę – vienybę su Kristumi, atkakliai tvirtino, jog toks amoralus elgesys netinka tokios Evangelijos išgelbėtiems žmonėms, ir liepė jiems gyventi taip, kaip jie ir buvo pašaukti. Į korintiečių problemą Paulius reagavo ne panikuodamas ar drausdamas, bet perteikdamas aiškesnį Evangelijos prasmės, tikslo ir laisvės suvokimą. Jiems reikėjo Evangelijos! Ji buvo skirta jiems, tam laikui ir dėl to, ką jie išgyveno.

Evangelija buvo duota ne nekaltam pasauliui, ne pasauliui be nuodėmės, be pasimetimo, be sunkumų ir be persekiojimų – tokiam pasauliui Evangelijos nereikia. Evangelija buvo duota būtent tokiam pasauliui kaip šis – iškrypusiam ir skausmo paženklintam pasauliui. Šiam pasauliui reikia Evangelijos ir, šlovė Dievui, Jis ją mums davė. Jis dovanojo mums savo Sūnaus Evangeliją. Ir nesvarbu, kokios blogos naujienos sukasi aplink mus, ši geros žinios Evangelija yra geresnė. Ji buvo skirta panašiems laikams kaip šis.

Iš Tim Challes tinklaraščio vertė Lina Tamonytė