Įkvepianti laiko dvasia

Visai neseniai tauta pripažino Džono Lenono dainą „Imagine (Įsivaizduok)" tūkstantmečio daina. Tai, kad mes susižavėjome jos melancholišku ilgesiu, turbūt geriausiai atspindi mūsų nedrąsias viltis, jog mūsų pasaulis iš tiesų gali tapti geresniu. Praėjo dešimtmečiai, o jis tokiu dar netapo.

Prieš dešimt metų daugelis iš mūsų dar nebuvome girdėję apie „Al Qaeda" ir nesame patyrę tokio finansinio žlugimo, nuo kurio atsigauti gali prireikti bent 20 metų. Prieš dešimt metų krikščionių vadovai domėjosi, kaip įtraukti religiją į nacionalinę darbotvarkę. Šianden ji jau įtraukta į darbotvarkę, tačiau dažniausiai dėl netinkamų priežasčių.
Prieš dešimt metų, dauguma kultūros komentatorių teigė, kad gyvename postmodernistiniu laikotarpiu, kad nebėra vieningos, visiems rūpimos istorijos, kuri vestų Vakarų visuomenę į priekį ir, kad racionalistinis šviečiamasis amžius baigėsi.

Visuomenė sudaryta iš daugelio skirtingų pirminių institucijų - valdžios, verslo, savanoriško darbo sektoriaus, bažnyčios, šeimos. Pasak J. Kalvino, visos šios „sferos", kaip jis jas vadino, turi paklusti Kristui. Įvairiais istoriniais laikotarpiais įvairios sritys tapo dominuojančiomis. Taigi, XII amžiuje dominuojanti sfera Europoje buvo katalikų bažnyčia. Visos kitos sferos buvo jos įtakojamos ir veikė pagal jos prioritetus. XIX amžiuje dominuojanti institucija buvo Vyriausybė. Per pastarąjį XX amžiaus dešimtmetį ir pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį verslas tapo dominuojančia institucija. Iš esmės, dominuojantys prioritetai bei ideologijos ir verslo kalba gali formuoti visų kitų institucijų prioritetus bei kalbą mūsų visuomenėje.
Tačiau tai nereiškia, kad verslą reiktų laikyti blogio įsikūnijimu.  Iš Biblijos pusės, verslas egzistuoja tam, kad padėtų žmonėms klestėti ir kurti prekes ir paslaugas, kurios pagerina žmonių gyvenimą. Verslas turi pašaukimą. Skurdo nesumažės, jei nebus gerovės. Nepasiturintiesiems reikia darbo vietų, o ne vien pagalbos. Tačiau bažnyčia per ilgai grūmojo pirštu komercijai ir skyrė per mažai laiko sprendimams, kurie padėtų verslininkams įgyvendinti Dievo suteiktus pavedimus. Kinijoje ir Indijoje per pastaruosius dešimt metų iš dolerio per dieną skurdo buvo ištraukta daugiau žmonių, nei visa į Afriką siunčiama pagalba per pastarąjį penkiasdešimtmetį. Vis dėlto, kai žvelgiame į ateitį, turime atskirti idėjas, vedančias verslą į priekį, o su jomis ir visą mūsų pasaulį, ir savęs paklausti, ar jos gali skatinti žmonių klestėjimą.

Šiuo metu trys pagrindinės idėjos, vedančios verslą į priekį, yra modernizmas, individualizmas ir vartotojiškumas. Visos trys - itin priešiškos Evangelijai. Tačiau daugumai modernizmas netikėtai lieka išsigelbėtoju.

Modernizmas yra švietimo vaikas. Modernizmo ideologija - įsitikinimas, kad priežastis, švietimas, mokslas ir technologija pasieks geresnę ateitį. Tačiau taip neatsitiko, o mašina vis dūzgia ir dūzgia. Modernizmas viską apskaičiuoja. Todėl verslo matavimo, išvadų, kvotų metodai, ketvirčio rezultatai, tikslai, procentiliai, sąjungos lentelės yra primetamos kiekvienai gyvenimo sričiai.

Iš tiesų, verslo terminologija pradėjo veikti mūsų pasaulėžiūrą. Psichologai nebeturi pacientų, bet turi klientus. Net meno mokytojai nebeturi studentų - jie turi klientus. NHS (Jungtinės Karalystės Nacionalinė sveikatos tarnyba) nebeapsiriboja pacientų gerove, o rūpinasi gydomų klientų bei atliktų operacijų skaičiumi, viršijančiu numatytą grafiką.
Kalbant apie išsilavinimą, na, jei skaitote „The Times", matėte daugybę straipsnių, vertinančių universitetinį išsilavinimą pagal tai, kiek pajamų jis atneš per visą asmens gyvenimą, o ne pagal tai, kaip jis galėtų prisidėti prie mūsų tautos bendro gyvenimo, kad turėtume gerai apmokytus, aiškiai mintis reiškiančius raštingus žmones. Bauginančiai, gruodžio 2 d. „The Times" numeryje pasirodė diagramos, vertinančios „mokyklos produktyvumą" matuojant du išorinius veiksnius - GCSE (Bendro vidurinio išsilavinimo sertifikatas) rezultatus ir mokyklos lankymą - prieš keturis vidinius veiksnius - personalą, sąnaudas, paslaugas ir kapitalą. Nebuvo nieko minima apie charakterį, laimę, apie indėlį į visuomenę ar tėvų pasitenkinimą.

Vis dėlto, kad per garsiai nesidžiaugtume šiuo redukcionizmu, paklauskime savęs, ar mes, krikščionys bei mūsų dvasininkai esame pernelyg linkę vertinti mūsų bažnyčių „sėkmę", remiantis „ABC" schema: „A"- kiek žmonių lanko bažnyčią sekmadieniais, „B" - mūsų pastatų būklę ir „C" - kiek pinigų turime banke, o ne „D" -  kiek žmonių yra mokomi sekti Jėzų visose gyvenimo srityse. Klausimas „Ar bažnyčia auga?", vis dėlto, beveik visada keliamas klausimas apie skaičius, o ne apie savybes, meilę, paklusnumą, dvasios nusižeminimą, ar nuolankumą. Iš tiesų, tokioje kultūroje, "Elim" sekminininkų bažnyčios vyriausiojo komendanto Džono Glaso knygos pavadinimas „Formuojant didesnius žmones" yra nepaprastai radikalus. 

Tuomet apskritai, nepaisant tvirtinimo, kad gyvename postmodernioje kultūroje be jokios visiems rūpimos  istorijos, mes iš tikrųjų gyvename hipermodernioje kultūroje, kurioje visiems rūpima istorija yra ta, jog „darbas yra svarbus". Jūs esate geri tiek, kiek geri yra jūsų paskutinio ketvirčio rezultatai. Apibendrinant galima pasakyti, jog vienas iš pagrindinių veiksnių, vedančių mūsų kultūrą į priekį yra tas senasis priešas -  išsigelbėjimas darbais.

Ant kokio visiems rūpimo pasakojimo užaugo mūsų vaikai? Jūsų ateitis priklauso nuo jūsų egzaminų rezultatų - išsigelbėjimas yra Bendrųjų gebėjimų testas (brandos egzaminas), vidurinio išsilavinimo dipmas  ir mokymasis „A" lygiu. Neišlaikysite jų - ir jūsų gyvenimas baigtas. Pasekmė yra tokia, kad mūsų vaikai auga nuolat lydimi nerimo. Esant tokiai pasaulėžiūrai, reikšmę suteikia tik sėkmė. Ši ideologija įsiskverbė į visas mūsų pagrindines institucijas,  gausiai nuspalvina mūsų kalbą ir ardo mūsų bendravimą.

Tačiau, anot Evangelijos, mes -  jau reikšmingi. Dievas galvojo apie mus prieš sukurdamas žemę, sujungė mus motinos įsčiose ir stebės mus savo mylinčiomis akimis nuo pat pirmo iki paskutinio mūsų atodūsio. Nieko negalėjome padaryti, kad priverstume Dievą apie mus galvoti prieš jam sukuriant žemę ir nepadarėme nieko, kad būtume verti, jog mus sukurtų - mūsų tiesiog nebuvo. Taip pat nieko nepadarėme, būdami savo motinos įsčiose, kad būtume verti gimti. Ir nepadarėme nieko ar kada nors galėsime padaryti, kad užsitarnautume Dievo meilę. Iš tiesų, jei vertinsime save pagal Jo standartus, mes visi žlugsime. Gera žinia yra ta, kad mūsų ateitis priklauso ne nuo to, ką mes darome, ne nuo mūsų darbų, bet nuo to, kaip mes reaguosime į tai, ką jis paliko Kristuje, atlikdamas savo darbą. 

Kristaus pasiaukojanti meilė mums atveria kelią. Iš tiesų, visiškai ir giliai priimdami tą meilę, dėl mums būdingo reikšmingumo, mums yra suteikta laisvė siekti sėkmės. Taigi, Dievo meilė yra ir tramplinas, ir parašiutas. Patyrimas būti mylimam skatina žmones imtis nuotykių, apie kuriuos baimingieji net nesusimąstytų. Nuotykiai, kuriuos jis mums turi paruošęs - iš dalies vykdyti mūsų Shalom kūrėjų vaidmenį, bendradarbiaujant su juo padaryti jo pasaulį geresnia vieta.

Antra, kadangi mes suklupsime, mums nepavyks, sprogdinsime tą vietą, nuolatinis žinojimas, kad esi mylimas visatos karaliaus, sušvelnina mūsų puolimą, kai priešingu atveju galime nusileisti į žemę ir sudužti. Galime pradėti stotis nuo kelių, bet jis yra tam, kad padėtų mums atsistoti ant kojų. Tarnauti jam.

Apibendrinant, pradėdami naują dešimtmetį, galime būti tikri dėl Evangelijos malonės galios patalpinti modernizmo kiekybinį šventeiviškumą į jo vietą, taip, kaip Paulius buvo tikras dėl Evangelijos gebėjimo įrodyti pirmojo amžiaus šventeiviškumo tuštybę.

Jūs esate verti daugiau nei tai, kas parašyta jūsų metinėje finansinėje ataskaitoje.

O taip pat ir jūsų kolegos bei kaimynai.

Melskimės, kad Viešpats padėtų mums surasti būdą, kaip jiems tai pasakyti.

Parengė Dalia Janušaitienė pagal http://www.licc.org.uk/