K. S. Luisas apie Kalėdas

K. S. Luisas sutraukė Kalėdų prasmę į vieną sakinį: „Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad įgalintų žmones tapti Dievo sūnumis.“

Ankstyviausias K. S. Luiso Kalėdų aprašymas persmelktas kartėlio. Tai buvo 1922-ieji metai. Kaip visada, K. S. Luisas ir jo brolis Vorenas leido šventes kartu su savo našlaujančiu tėvu jo dideliuose namuose už Belfasto.

„Buvo tamsus rytas. Vėjas pūtė stipriais šaltais gūsiais, lijo lietus“, – prisimena Luisas dienoraštyje. Jų tėvas Albertas prikėlė  jau dvidešimtmetį perkopusius savo sūnus, kad keliautų kartu į ankstyvą bažnyčios tarnavimą. Auštant eidami į bažnyčią jie diskutavo apie saulės patekėjimo laiką. Albertas įsiutino savo sūnus atkakliai tvirtindamas, jog saulė jau patekėjo, nes kitaip nebūtų jokios šviesos. Jis buvo nelogiškai mąstantis ir linkęs ginčytis žmogus.

Šv. Morkaus bažnyčioje buvo itin šalta. Vorenas nenorėjo pamaldų metu nusirengti palto, o tai tėvui labai nepatiko. „Gerai, bet eidamas prie altoriaus privalėsi jį nusivikti“, – įspėjo jį Albertas. Vorenas paklausė, kodėl negalima Viešpaties Vakarienėje dalyvauti dėvint paltą. Jam buvo pasakyta, jog priimti Komuniją su paltu yra „ypač didelė nepagarba“. Norėdamas išvengti ginčo, Vorenas paltą nusivilko. Nė vienas iš šių trijų Luisų šeimos vyrų nesidomėjo Komunijos prasme. Abu sūnūs jau kurį laiką netikėjo krikščionybe.

„Kalėdiniai pietūs – greičiau nepakenčiama ceremonija, prasidedanti be penkiolikos minučių keturios“, – tęsė Luisas savo dienoraštyje. Po pietų galiausiai liovėsi lyti, ir Albertas paragino sūnus išeiti pasivaikščioti. Jie džiaugėsi galėdami išeiti į gryną orą ir užsukti į užeigą ko nors išgerti. Deja, jiems dar nepriėjus užeigos, keliu važiavo juos aplankyti susiruošę giminaičiai ir prieš jų norą parvežė juos atgal namo.

Visą dieną jie sėdėjo, kalbėjosi, valgė ir rūkė sausakimšuose namuose, tad K. S. Luisas mirtinai nuvargęs ir skaudančia galva anksti nuėjo miegoti. Jis vėl pasijuto tarsi ištežęs, tingus paauglys. Tai buvo dar vienos blogos Kalėdos.

1929-aisiais Albertas Luisas staiga mirė nuo vėžio. Daugiau jie nebeparvažiuos namo Kalėdoms. Per kelerius metus po jų tėvo mirties abiejų brolių sąmonėje įvyko esminių pokyčių religijos atžvilgiu. Jie abu atskirai judėjo krikščionybės link.

Buvo 1931-ieji metai. Šanchajuje, kur Vorenas tarnavo kaip britų karininkas, Kalėdų rytą jis atsikėlė pusę septynių. Švietė skaisti saulė, žemę dengė šerkšnas ir pūtė šaltas, kandus, kaip jį vadino Vorenas, vėjas. Po daugelio metų pertraukos Vorenas vėl ėjo į bažnyčią ir dalyvavo Viešpaties Vakarienėje. Jis iš visos širdies dėl to džiaugėsi.

Vorenas negalėjo pamiršti tų ankstesnių laikų, kai Kalėdų metu dalyvaudavo Viešpaties Vakarienėje savo namuose Airijoje. „Ankstyvo kėlimosi sumaištis, skubėjimas į bažnyčią vos brėkštant ir spaudžiant šaltukui, nuostabus Bartono balsas, blausios Šv. Morkaus bažnyčios šviesos... Po to grįždavome namo valgyti Gargantiua vertų pusryčių – kaip miela tai prisiminti iš laiko perspektyvos!“ Nors tuo metu tai neteikė džiaugsmo.Vorenas labai liūdėjo dėl praeities, tačiau šį liūdesį įveikė džiaugsmas ir dėkingumas, kad jis vėl tiki Kalėdų istorija.

Tą pačią 1931-ųjų Kalėdų dieną tik Oksforde K. S. Luisas rašė aštuonių puslapių laišką Vorenui. Pradėjo įspėdamas, kad dėl mokytojavimo jis ilgą laiką neskaitė ir negirdėjo nieko, kas galbūt domintų Voreną. Tada tęsė rašyti vieną iš savo įprastinių pramoginių laiškų – kupiną humoro, idėjų ir naujienų nuotrupų. Laiško viduryje jis užsimena, jog dabar jau rūškana popietė, nors, kai jis ėjo į bažnyčią, atrodė, kad tai ankstyvas pavasario rytas. Šitaip jis pristatė didžiulę naujieną, jog pirmą kartą po daugybės metų jis vėl dalyvavo Viešpaties Vakarienėje.

Toliau nuo šios laiško vietos K.S. Luisas išvardija keletą paskutiniuose pamoksluose girdėtų dalykų. Kalbėdamas apie užsienio misijas, pamokslininkas sakė: „Daugelis iš mūsų turime užsienyje gyvenančių draugų, kurie turėjo vietinį krikščionį virėją, kuris nuolat buvo nepatenkintas. Tačiau ir Anglijoje yra daugybė nepatenkintų krikščionių. Jei nuoširdžiai, tai vienas iš jų esu aš.“ Kitame pamoksle tas pamokslininkas skelbė, kad jeigu pirmieji krikščionys būtų žinoję, jog kuria ištisus amžius išliksiančią organizaciją, jie būtų suorganizavę ir jos mirtį. Tačiau manydami, jog vykdo pokyčius, kurie paveiks jų gyvenimą tik metus ar panašiai, jie leido jai laisvai gyventi. Luisas manė, jog tai įdomi idėja.

Kitas pamokslininkas prieš Kalėdas prisipažino abejojantis pirmaisiais Evangelijos pagal Luką skyriais, ypač pasakojimu apie angelo paskelbtą žinią Marijai, nes tai buvo gan netaktiška. Dėl tokio perdėto drovumo Luisas liko be žado.

Šis K. S. Luiso kalėdinis laiškas pasiekė Voreną 1932-jų metų sausio 19 d.Tą dieną savo dienoraštyje Vorenas užrašė: „Laiškas... šiandien su žinia, kad jis taip pat dalyvavo Viešpaties Vakarienėje. Ir aš dėl to labai patenkintas.“ Jei jis nebūtų to padaręs, mąstė Vorenas, ateityje jie nebebūtų tokie artimi kaip anksčiau.

Nuo 1931 m. iki pat gyvenimo galo K. S. Luisas žvelgė į Kalėdas iš krikščioniško požiūrio taško. 1939-aisiais Vorenas vėl tarnavo toli nuo namų ir Kalėdų išvakarėse K. S. Luisas rašė, jog tą savaitę jis daug galvojo apie kalėdinius atvirukus. Koks absurdas švęsti Jėzaus gimimą, netikint Įsikūnijimu: „Kas sugalvojo Kalėdų proga siųsti visokius kitokius paveikslėlius su pašto karietomis, fėjomis, lapėmis, šunimis, drugeliais, kačiukais, gėlėmis ir t. t.?“

Kaitindamas šią temą, Luisas paprašė brolio įsivaizduoti kiną, sėdintį prie stalo, ant kurio išdėlioti maži paveikslėliai. Žmogus aiškina, jog jis ruošiasi pažymėti metines, kai Budą apgynė drakonai. Šis žmogus netiki nei tuo, kad tai tikros įvykio metinės, nei tuo, kad tai apskritai kada nors įvyko. Jis tik laikosi senų tradicijų. Jis neturi nei paties Budos, nei drakonų atvaizdo – jis jų nemėgsta. Ir sako: „Šis garvežys bus Hu Flu Dung, o šis servetėlių žiedo piešinys bus Lo Hung Git, o šios linksmos mėlynos musės bus vaikams...“

Šalia apmąstymų apie kalėdinius atvirukus, Luisas tą savaitę užsiėmė dar kai kuo – jis vėl rašė knygą „Kančios problema“ ir džiaugėsi puikiais žieminiais pasivaikščiojimais. Bala, esanti jam priklausančioje žemėje, buvo pasidengusi plonu ledu. Nuostabios šaltos dienos buvo dvejopos: „kartais šviesdavo skaisti geltona saulė, vakare pavirsdavusi raudonu patrankos sviediniu, o kitos dienos skendėjo giliame tamsiai pilkame rūke, pro kurį vos buvo galima įžiūrėti šerkšnu pasipuošusius žolynus.“ O baigdamas laišką jis rašo: „Gerai, brolau, (kaip sako kariai) liūdna, kad nebūsi šalia rytojaus rytą... (bažnyčioje).“

Antrojo pasaulinio karo metais K. S. Luisas rengė pokalbių laidas apie krikščionybę BBC radijuje, kurios vėliau buvo sudėtos į knygą „Tiesiog krikščionybė“. Šioje knygoje Luisas apibendrino Kalėdas ir krikščionybę vienu įsimintinu sakiniu: „Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad žmonės galėtų tapti Dievo sūnumis.“

1950-aisiais parašytoje knygoje vaikams „Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“, Luisas aiškiai pasako, jog jis tikrai yra už džiaugsmingą laiką, geras dovanas ir kalėdinį pudingą. Klastinga burtininkė užbūrė Narniją, kad ten visada būtų tik žiema, bet niekada nebūtų Kalėdų. Kai didysis liūtas Aslanas atnešė jos kerus išsklaidžiusią šilumą, Kalėdos galiausiai atėjo.

1954-aisiais Luisas išleido visiškai kitokią fantaziją apie Kalėdas – Kalėdos ir Pelėdos (angl. k. „Xmas ir Christmas“). Tai esė apie keistą salą, vadinamą Jabrinita (angl. k. Niatirb (skaitant atvirkščiai – Britain) ir žiemos šventę – Pelėdas (angl. k. Exmas), kurią jabrinitiečiai kantriai ir ištvermingai šventė.

Šiuo pačiu tamsiausiu ir lietingiausiu sezonu vienas labai populiarus paprotys išguja minias žmonių į prekybos centrus – tai paprotys siųsti atvirukus ir dovanoti dovanas. Iš tiesų tai yra itin sunkus ir varginantis darbas. Kiekvienas gyventojas turi atspėti, kokios vertės dovaną jam atsiuntė kiekvienas draugas, kad galėtų nusiųsti tokios pat vertės, ir nesvarbu, gali jis sau leisti tai dovanoti ar negali. Ieškodami dovanų žmonės taip išblykšta ir išsenka, jog atrodo tarsi juos visus būtų ištikusi didžiulė neganda. Šios dienos vadinamos Pelėdų karštine. Išsekę nuo karštinės, daug piliečių šventės dieną iki vidurdienio guli lovoje. Vėliau jie persivalgo ir apsinuodija maistu. Kitą dieną po Pelėdų jie būna labai prislėgti, nes jaučiasi blogai ir pradeda skaičiuoti, kiek išleido per tą Pelėdų karštinę.

Tačiau kai kurie jabrinitiečiai švenčia kitokią šventę, kurią jie patys vadina Kalėdomis, ir kuri yra tą pačią dieną kaip ir Pelėdos. Ir tie, kurie švenčia Kalėdas, elgiasi priešingai nei dauguma jabrinitiečių.

1955-ųjų gruožio 17 d. Luisas savo senam draugui rašė, jog yra patenkintas, gavęs iš jo atviruką su japonišku stiliumi nupiešta prakartėlės scena. Tačiau, tęsė jis, šiaip kalėdiniai atvirukai ir visas tuščias komercinis burbulas, vadinamas „Pelėdomis“, jam tėra viena iš prijaukintų bjaurysčių. Jis troško, kad tai išnyktų ir visi švęstų tik Kalėdas. Jis rašė, kad nėra prieš pasaulietiškas šventes, tačiau nekentė dirbtinio vaikiškumo ir pastangų išlaikyti seklų ryšį su Kristaus gimimu.

1957 m. K. S. Luisas publikavo straipsnį „Ką man reiškia Kalėdos“. Jis teigė, jog po Kalėdų vardu vyksta trys dalykai: pirma, tai religinė šventė, antra, tai proga ką nors pradžiuginti ir parodyti svetingumą, trečia – tai „komercinė raketa“, modernus išradimas padidinti pardavimus. Jis išvardijo ir priežastis, kodėl, jo manymu, „komercinės raketos“ yra smerktinos: pirma, tai sukelia daugiau skausmo nei malonumo, antra, tai – įsipareigojimų spąstai, trečia, dauguma pirkinių yra paskutinis šlamštas. Ketvirta, mes pervargstame, stengdamiesi palaikyti tą „komercinę raketą“, neapleisdami ir savo kasdienių pareigų. „Ar tikrai mano pareiga kiekvieną žiemą pripirkti ir gauti masę šlamšto...?“ – klausė skųsdamasis Luisas.

Po dvejų metų K. S. Luisas parašė vedamąjį straipsnį apie Kalėdas Šeštadienio vakarinėse naujienose. Leidinyje, datuotame 1959-ųjų gruodžio 19 d., ant viršelio buvo išspausdinta 15 centų kaina, žmogaus, kuris vargsta pakuodamas dovanas, nuotrauka ir naujos K. S. Luiso knygos „Kipšo laiškai“ reklama. Atvertus vidinius laikraščio puslapius buvo išspausdinta natūralaus dydžio K. S. Luiso nuotrauka ir jo esė „Kipšas siūlo tostą“. Tai buvo laikraščio redaktorių dovana skaitytojams.

1963-ųjų Šeštadienio vakarinėse naujienose ir vėl buvo išspausdintas K.S. Luiso vedamasis straipsnis apie Kalėdas. Šį kartą ant viršelio buvo kaina – 20 centų ir vaikų choro nuotrauka. Viduje buvo Luiso straipsnis „Mes neturime „teisės į džiaugsmą“, su paantrašte „Ar laimė – tam tikras seksualinis pasitenkinimas – yra viena iš nepajudinamų žmogaus teisių? Išsiskiriantis rašytojas puola šio vis dažniau pasireiškiančio požiūrio brutalumą“. O viršutiniame dešiniajame kampe buvo išspausdintas skelbimas: „Ruošiant šį straipsnį spaudai, jo autorius mirė savo namuose Oksforde, Anglijoje. Straipsnis yra paskutinis jo darbas.“

Po K. S. Luiso mirties, 1963-ųjų lapkričio 22 d., eilė jo rašinių, parašytų ankstesniais metais, tapo plačiau prieinami. Keli jam gyvam esant nespausdinti darbai atrado savo kelią į spaustuvę. Vienas iš jų – eilėraštis be datos „Prakartėlė“ – yra jo knygoje „Eilėraščiai“. Šiose trumpose eilėse Luisas atskleidžia, ką prakartėlės scena reiškia jo paties maldos gyvenime.

Pirma, Luisas prilygina save lėtam, nuvargusiam jaučiui. Tačiau jis sako, kad šalia jaučių jis regi ėdžiose šlovę, ir jis tikisi, kad tai suteiks jam jaučio jėgą. Antra, Luisas prilygina save užsispyrusiai ir kvailai asilei. Kartu su asilėmis jis regi Gelbėtoją, gulintį šiene, ir jis tikisi, kad asilės jį išmokys kantrybės. Trečia, Luisas prilygina save nuklydusiai ir išblyškusiai aviai. Kartu su avimis, jis stovi ir žiūri į ėdžiose gulintį Viešpatį, ir iš savo Viešpaties jis tikisi gauti švelnaus lyg vilna avių nekaltumo.

Vienoje seniausių K. S. Luiso nuotraukų – jis, mažas berniukas, stovintis šalia Kalėdų senelio lėlės. Besistengiančiame šypsotis putliame vaikiškame veide gali pastebėti ir nerimą ir džiaugsmą. Jis atrodo susimąstęs ir dėmesingas. Ši nuotrauka labai išraiškinga, nes per Kalėdas jis puse lūpų šypsojosi visą gyvenimą.

Stabtelėkime „sumaištyje“, stabtelėkime „Pelėdų karštinės“ metu ir kartu su K. S. Luisu pažvelkime į prakartėlę.

Iš www.christianitytoday.com

vertė Lina Tamonytė

 

Bendrinti: