2018 m. vasario 21 d. pas Viešpatį išėjo vienas žymiausių XX a. Kristaus tarnų Bilis Gremas (Billy Graham). Evangelistui buvo 99 metai. Pasak jo sūnaus Franklino Gremo, „jis užmigo savo namuose Šiaurės Karolinoje ir atsibudo Jėzaus glėbyje“.
Per 60 savo tarnavimo metų Bilis Gremas pamokslavo Evangeliją maždaug 215 mln. žmonių, surengė daugiau negu 400 masinių evangelizacijų 185 pasaulio šalyse. Milijonai žmonių jo skelbiamą Evangelijos žinią išgirdo per televiziją, vaizdo įrašus, internetu ir net 34 jo knygas. Bilis Gremas niekada nebuvo įsipainiojęs nei į finansinio, nei į seksualinio pobūdžio skandalus, kurie dešimtmečius persekiojo ne vieną šiuolaikinį evangelistą.
Paskutinį kartą prabudimo susirinkime Bilis Gremas pamokslavo 2005 m., būdamas jau aštuoniasdešimt šešerių. Čia jis aiškiai apibendrino savo skelbiamą žinią: „Skelbiu tik tai, kad Jėzus Kristus atėjo į žemę, mirė ant kryžiaus, prisikėlė iš numirusiųjų ir ragina mus atgailauti bei tikėjimu priimti Jį kaip Viešpatį ir Gelbėtoją, kad būtų atleistos visos mūsų nuodėmės.“
Toliau pateikiame Bilio Gremo 1981 m. Hiustone sakytą evangelizacinį pamokslą.
Bilis Gremas
Štai kodėl aš esu optimistas
JAV prezidentas Ronaldas Reiganas kartą per spaudos konferenciją pasakė: „Gali į pasaulį žiūrėti pesimistiškai arba optimistiškai. Aš pasirinkau optimistinį žvilgsnį.“ Aš taip pat esu optimistas ir noriu atskleisti kodėl.
Papasakosiu vieną istoriją: 1954 m. Anglijoje surengėme tris mėnesius trukusią konferenciją. Mano žmona lankėsi viename knygynėlyje. Ji labai mėgsta knygas, jai patinka lankytis senų knygų krautuvėlėse ir pirkti senas knygas. Tad tą kartą viename knygyne ji sutiko pusamžį vyrą, kuris nedrąsiai paklausė: „Ar jūs ponia Grem?“ Kai ji atsakė: „Taip, aš esu ponia Grem“, jis pradėjo pasakoti: „Esu visiškai sužlugdytas. Mano šeima griūva, žemė slysta iš po kojų... nežinau, ką reikės daryti.“ Žinoma, mano žmona pakvietė jį į susirinkimą paklausyti Evangelijos ir vėliau meldėsi už šį žmogų, labai norėjo dar kartą su juo susitikti, sužinoti, kaip jam sekasi.
Po metų mes vėl rengėme susirinkimus tame mieste. Mano žmona vėl užsuko į tą patį knygynėlį ir... sutiko ten tą patį vyrą. Tik šįkart jis tiesiog švytėjo iš laimės. Jis papasakojo, kad tąkart jis su žmona dalyvavo mūsų rengiamoje konferencijoje, ir pats, ir jo žmona priėmė Kristų kaip savo Gelbėtoją. „Dabar mes esame krikščioniška šeima, – džiaugėsi jis. – Pamenate Šventojo Rašto eilutę, kurią jūsų vyras tą vakarą citavo, kviesdamas pas Viešpatį? – paklausė jis ir priminė: Esu panašus į dykumų pelikaną, į pelėdą griuvėsiuose. Nemiegu ir esu vienišas kaip paukštis ant stogo (Ps 102, 6–7). Tai tiksliai nusakė mano būseną tuo metu ir pakeitė mano gyvenimą.“
Šiuo metu visas pasaulis yra kaip tas pelikanas dykumoje ar pelėda griuvėsiuose. Tad svarbu, kaip mes žiūrime į viską, kas vyksta: optimistiškai ar pesimistiškai. Vieną vakarą du kaliniai žiūrėjo pro tą patį kameros langą. Pesimistas matė tik grotas, o optimistas matė žvaigždes. Iš tiesų šiandien susiduriame su pačiomis įvairiausiomis problemomis, priklausomybėmis, sunkumais ir iššūkiais. Atrodo, kad viskas baigta – nėra jokios ateities. Ir laikraščių antraštės skelbia apie daugybę nelaimių ir gresiančių pavojų, kasdien girdime apie teroristų atakas... Žmonės bijo, nes yra gąsdinami. Mes jau beveik prie to įpratome. Skaitome apie atominio karo grėsmes ir tokio karo pasekmes – geriau jau žūti tokiame kare, nes likusieji gyvi po atominių atakų bus varginami įvairių ligų ir kovos vienas su kitu dėl maisto... Jėzus įspėjo apie karus ir kitas bėdas. Iš tiesų gali ateiti laikas, kai ekonominės ir karinės problemos bus tokios didelės, kad žmogus nebežinos, kaip iš jų išbristi. Ir tada ateis galas. Daug žmonių mano, kad mes jau labai arti tos pabaigos – jau girdime beldimą į duris.
O kur dar asmeninės problemos: nuobodulys, sukilę vaikai ir pan. Žmonės nusivilia visuomenine santvarka, nori atsiriboti nuo savo šaknų, praeities, pradeda sekti įvairiais guru, kurie žada ramybę šiame beprotiškame pasaulyje. Jaunimas taip pat ieško savo herojų. Pamenu, kaip prieš kelis dešimtmečius visi ėjo iš proto dėl Elvio Preslio, kuris, kaip žinome, vartojo narkotikus ir dėl to per anksti iškeliavo iš šio pasaulio. Daug žmonių, kuriuos mes laikome šių dienų žvaigždėmis, patys neturi širdy ramybės ir stovi gyvenime ties riba. Populiarumas, pinigai, rytų filosofija nepadėjo jiems atrasti ramybės ir pusiausvyros, nes suteikti tobulą ramybę ir gyvenimo džiaugsmą gali tik Jėzus Kristus.
Kartą Niujorko taksi vairuotojas manęs paklausė, ar ten, iš kur aš atvykau, yra kuo džiaugtis. Atsakiau, kad yra daugybė dalykų, dėl kurių galima džiaugtis. Ir Jėzus vis drąsino žmones, ragindamas juos džiaugtis.
Paralyžiuotajam Jėzus sakė: „Pralinksmėk, sūnau, tavo nuodėmės tau atleistos.“ Šis žmogus buvo paralyžiuotas, bet Jėzus matė ir jo širdies reikmes. Jėzus sako, kad žmogus gyvas ne viena duona, gyvenimas nepriklauso tik nuo to, ką žmogus turi. Mes turime gilesnių reikmių, kurių pinigai, patirti malonumai ar kiti šio pasaulio siūlomi dalykai patenkinti negali. Ir vienas iš dalykų, kurio mums visiems reikia, yra nuodėmių atleidimas. Nes mes visi nusidėjome. Žodis nuodėmė reiškia „įstatymo laužymą“. Biblija sako, kad jei sulaužėme bent vieną Dievo įsakymą, sulaužėme visą Dievo Įstatymą. O už Įstatymo laužymą laukia bausmė – mirtis, sunaikinimas ir pragaras. Mes visi esame pasmerkti. Bet Jėzus atėjo išgelbėti mus iš šio pasmerkimo ir bausmės už nuodėmes.
Ir neapsigaukite, Dievas nėra neteisingas, – ką žmogus sėjo, tai jis ir pjaus. Šis pasaulis yra nuodėmės pavergtas. Pirmąją nuodėmę padarė Adomas ir Ieva, sukilę prieš Dievą ir sulaužę Jo įsakymą. Mes paveldėjome šį polinkį į nuodėmę. Kainas pasididžiavo, pradėjo pavydėti savo broliui ir jį nužudė... Dabar žmogus žudo žmogų visame pasaulyje.
Atpildas už nuodėmę yra mirtis, dvasinė, amžina mirtis. Tai reiškia, kad mirus tavo kūnui, siela ir dvasia keliauja amžinybėn, bet toli nuo Dievo. Tavo siela – pražuvusi. Todėl taip svarbu yra atgailauti ir šauktis Kristaus, kol tai dar įmanoma.
Visi esame girdėję atvejų, kai dėl kokios nors priežasties, dažniausiai dėl pinigų, žmogus nužudo kitą žmogų, bet, negalėdamas pakelti sąžinės kaltinimų, vėliau nusižudo pats. Biblija, ačiū Dievui, parodo daugialypę malonę, kuri pridengia visas nuodėmes. Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos; palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito! (Rom 4, 7–8). Dievas gali mums atleisti, nes Kristus ant kryžiaus mirė už mūsų nuodėmes. Jis laisva valia mirė už tave, todėl Dievas gali tau atleisti ir išlikti teisus. Daug kas klausia: „Kaip Dievas gali atleisti nusidėjėliui, ir likti šventas ir teisingas?“ Jei Dievas tik šiaip atleistų nusidėjėliui, Jis būtų melagis. Kažkas turėjo sumokėti mums skirtą bausmę.
Jūs ir aš – mes esame kalti. Kas atliks bausmę? Kristus praliejo savo kraują, atidavė savo gyvybę už mus ant kryžiaus. Kristaus kraujas nuplauna visas mūsų nuodėmes. Taip, Dievas gali atleisti nuodėmes dėl Kryžiaus. Esu girdėjęs, kad kartą JAV oro pajėgos skyrė 10 mln. dolerių, kad surastų dingusį kariškį. Bet Dievas sumokėjo kur kas daugiau už kiekvieną iš mūsų.
Neseniai viena žurnalistė visą dieną praleido neįgaliojo vežimėlyje, kad pamatytų, kaip atrodo neįgalaus žmogaus gyvenimas. Tai padėjo jai pažvelgti į gyvenimą kitu žvilgsniu. Kartą ir aš esu mėginęs užsidengti akis ir įsivaizduoti, ką reiškia būti aklam. Bet Dievas atsiuntė į žemę savo Sūnų – Visagalis Viešpats buvo „įkalintas“ žmogaus kūne, ir gyvendamas visai kaip mes, tik be nuodėmės, Jis mirė ant kryžiaus. Mirė už mūsų nuodėmes. Jėzus niekada nemelavo, niekada nesvetimavo, niekada nesididžiavo, bet prisiėmė bausmę už visas šias ir kitas nuodėmes. Ir kai kariams kalant Jo rankas prie kryžiaus ištryško kraujas ir Jis kentė skausmą, bet meldė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“
Ir šiandien Jėzus kviečia: „Jei ateisi pas mane atgailaudamas ir tikėdamas, Aš tau aleisiu.“ Apaštalas Petras rašo: Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, <...> žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to Avinėlio be kliaudos ir dėmės (1 Pt 1, 17–19). Jūs atpirkti ne auksu ar sidabru. Galite visą savo turtą, visą auksą ar sidabrą, atiduoti bažnyčiai, bet tai jūsų neišgelbės. Visą likusį gyvenimą galite daryti gerus darbus, bet tai jūsų neišgelbės. Turite atgailauti už savo nuodėmes ir tikėjimu priimti Jėzų Kristų – mes esame išgelbėti malone, ne dėl darbų. Malonė – tai nepelnytas palankumas. Dievas duoda tai kaip dovaną, kurios tu nenusipelnei, kurios neužsitarnavai. Ir net jei jūs lankote bažnyčią, darote gerus darbus, bet nesate tikri dėl amžinojo išgelbėjimo, kviečiu Jus šiandien pažinti Jėzų kaip savo gyvenimo Viešpatį ir Gelbėtoją.
Taigi, aš esu optimistas, nes žinau, kad mano nuodėmės man atleistos. Aš nebijau nei karo, nei mirties, nes mano nuodėmės man atleistos, ir aš turiu amžinąjį gyvenimą. Aš pasiruošęs praleisti amžinybę su Kristumi!
Antrą kartą Jėzaus drąsino, sakydamas: „Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!“ (Mt 14, 27 ir Mk 6, 50). Tuo metu mokiniai valtimi yrėsi per ežerą ir kilo audra. Staiga jie pamatė kažką, einantį vandeniu, ir išsigando – pagalvojo, kad ten šmėkla. Bet Jėzus nutildė audrą ir tarė: „Nebijokite! Drąsos! Tai Aš.“ Tuomet Petras šoko į vandenį, sakydamas: „Viešpatie, ateinu pas Tave.“ Jis ėjo vandeniu, kol nepradėjo dairytis. Apsidairęs Petras suprato, kaip tai pavojinga, ir, pradėjęs skęsti, ėmė šaukti: „Viešpatie, gelbėk!“
„Būkite drąsūs, pralinksmėkite, Aš esu su Jumis. Kai jūs eisite namo, Aš eisiu su jumis. Kai jūs susidursite su problemomis, Aš būsiu su jumis.“ Kristus yra su jumis, kad ir kur jūs būtumėte, per kokius sunkumus eitumėte. Atidavę savo gyvenimą Kristui, jūs galite patirti persekiojimų, bet ir tuomet Jėzus bus su jumis. Iš jūsų gali šaipytis, kai kas atsitrauks, nes jūs pasirinkote kitą kelią, vedantį į dangų, o jis eina keliu, vedančiu į pražūtį. Tačiau net ir persekiojimų, sunkumų ar depresijos metu Dievo Dvasia yra su jumis – Ji gyvena jūsų širdyje, brandina Dvasios vaisius jumyse ir teikia Dvasios dovanas.
Jei tavo širdis sudužusi ir kraujuoja, įsileisk į ją Jėzų. Jis gali išgydyti. Galbūt jūs netekote brangaus žmogaus, o gal mylimasis ar mylimoji jus atstūmė, gal susipykote su žmona, ir jūs abu esate labai sužeisti, leiskite Jėzui ateiti į jūsų sudužusią santuoką ir ją išgydyti. Gal iškilo nesutarimų tarp tėvo ir sūnaus ar mamos ir dukros, pakvieskite Jėzų į tą situaciją, kad Jis išgydytų širdis.
Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane (Ps 23, 4). Korė ten Bom yra pasakiusi: „Kai Kristus širdyje, geriausia visada laukia ateityje.“ Argi ne puiku žinoti, kad geriausia dar laukia tavęs ateityje? Šis pasaulis neprilygsta tam, ką Dievas yra paruošęs mums amžinybėje. Pasaulyje mūsų laukia priespauda (Jn 16, 33), bet tai, ko akis neregėjo ir ausis negirdėjo, tai Dievas yra paruošęs mylintiems Jį (1 Kor 2, 9). Tad kad ir kas nutiktų, kad ir kaip velnias jus provokuotų, nebijokite, Dievas bus su jumis, kaip buvo ir su Dovydu, jam kovojant su Galijotu, ir jus sustiprins.
Ir dar kartą Jėzus sakė: Bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį! (Jn 16, 33). Tai Jis pasakė visai prieš žengdamas į Golgotą. Aukštutiniame kambaryje Jėzus įspėjo mokinius: „Jie nekentė manęs, nekęs ir jūsų.“ Jis kalbėjo apie šio pasaulio sistemą, kurią dabar demoniškais principais valdo šėtonas – atrodo, kad nekontroliuojamai klesti savanaudiškumas, ambicijos, išdidumas, malonumų siekimas... Ši pasaulio sistema prisidengia mokslu, išsilavinimu, kultūra, bet šaknys – neapykanta, pavydas, godumas... Nesakau, kad viskas pasaulyje yra blogai, bet nuodėmė, blogis dominuoja. Jėzus nugalėjo pasaulį, nugalėjo mirtį, kuri yra paskutinysis žmonijos priešas, ir mes su Juo esame nukryžiuoti pasauliui. Jis mirė ant kryžiaus už mus, ir šis pasaulis, nuodėmė daugiau nebeturi mums galios, ji mums nebeviešpataus. Mes vis dar galime nusidėti, bet Šventoji Dvasia apkaltins mus dėl nuodėmės ir mes skubėsime pas Viešpatį. Jis apvalys mus nuo visų nedorybių. Dabar Jėzus turi valdžią visam pasauliui, Jis nugalėjo pasaulį. Todėl, kai velnias nori tave išmėginti, tikintysis, žinok, kad tu turi jėgą. Dėl to reikia studijuoti Šventąjį Raštą, mokytis mintinai Šventojo Rašto eilučių. Nes kai Jėzus kovojo su velniu, Jis ne šiaip ginčijosi, bet tris kartus citavo jam Raštą: „Parašyta...“ Išmėginimai neišvengiami, bet mes turime jėgą per Dievo žodį ir Šventąją Dvasią, kuri yra jumyse, kad jums padėtų.
Taip, aš optimistas ir tikiu, kad dėl Jėzaus Kristaus aukos galiu nugalėti pasaulį. Nors gyvenu pasaulyje, kuris kupinas pagundų ir išbandymų, bet aš turiu jėgą pasakyti „Ne“. Jūs taip pat turite jėgą pasakyti „Ne“. Ši jėga yra prieinama mums visiems Jėzuje Kristuje.
Evangelijoje pagal Joną skaitome: Tenebūgštauja jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, būčiau jums pasakęs. Einu jums vietos paruošti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš (Jn 14, 1–3). Taip, Jėzus Kristus grįžta. Jis ketina įkurti savo karalystę ir valdyti per amžius. Jokia šiandien egzistuojanti ideologija nesitęs amžinai, tik Jėzus viešpataus per amžius.
Ne, šis pasaulis neišnyks dėl atominio karo, žmonija nebus sunaikinta, nes Dievas turi planą – Kristus ateis viešpatauti. Kristus valdys, ir blogis bus sunaikintas, velnias su savo parankiniais bus išmesti į pragarą. Tuomet į visą visatą ateis ramybė, taika, teisingumas. Šventasis Raštas sako, kad jūs ir aš turime pasirinkti. Negalima tarnauti dviem šeimininkams, tad Jėzus kviečia: Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių (Mt 7, 13).
Taigi yra dveji vartai, kaip yra ir du medžiai, vedantys skirtingus vaisius: vienas gerus, o kitas blogus. Taip pat Jėzus sako, kad galima statyti ant smėlio arba ant uolos: pastatą, pastatytą ant smėlio, stiprus vėjas gali sugriauti, bet pastatas ant uolos išliks. Taigi tu turi pasirinkti. Jei klausi: „Tai ką man dabar daryti?“, atsakysiu – visų pirma turi atgailauti už savo nuodėmes, t. y. pakeisti savo gyvenimo būdą, kaip mažas vaikas pasitikėti Jėzumi dėl savo išgelbėjimo ir apsispręsti tarnauti Jam, kad ir kiek tai kainuotų. Tad jei dar nesi užtikrintas dėl savo išgelbėjimo, šaukis Jo tiesiog šiandien.
Pagal 1981 m. Hiustone, Teksase, sakytą pamokslą paruošė Žaneta Martingale
_64x64_9de.jpg)
