Kodėl krinta krikščionių tarnavimai ir jų vadovai?

Šį rytą telefonu sužinojau, kad mano draugas, jaunas tarnautojas, įkvėpęs tūkstančius jaunuolių geriems darbas, prisipažino melavęs ištisus dvejus metus.

Pastorius Michaelis Guglielmuccis  buvo paskelbęs, jog kovoja su neišgydoma vėžio forma. Bet dabar jis prisipažino, kad tai buvo netiesa. Netgi jo tėvai - artimi mūsų šeimos draugai - nebepajėgė susivokti šioje situacijoje.

Pažinojau Michaelį dar berniuką ir visad mylėjau jį. Ir tebemyliu. Visa širdimi stengiausi jį palaikyti. Jis apdovanotas muzikiniais ir oratoriaus gabumais, yra patraukli charizmatinė asmenybė, įkvėpusi daugybę jaunų žmonių ne vienoje tautoje.

Miniu šį pavyzdį, nes jis ne vienintelis. Kartas nuo karto krikščionių tarnavimai ir patys tarnautojai krinta. O tikintieji susiduria su skaudžiu klausimu: „Kaip tai galėjo įvykti, ir kaip mums reaguoti?"

Mes galime pasimokyti iš tokių situacijų dėl savo pačių sąžinės ir dėl vilties žinios, kurią skelbiame.

Gal būt regėdami kitų Kristaus tarnų kritimą pirmiausia turėtume neužmiršti, jog skelbėjo silpnumas nemažina skelbiamos žinios autoriteto bei tiesos.

Kiekvienas ištikimas tikintysis turėtų ir toliau skelbti Evangelijos žinią be baimės ir veidmainystės. Nors Dievo pasiuntiniai kartais gali suklupti (juk kiekvienas iš mūsų esam suklupę, tik gal ne viešai), Evangelija išlieka teikianti viltį, patikima bei keičianti gyvenimą - tokia pat, kokia buvo.

Iš tiesų dažnai tik tada, kai regime žmogišką silpnumą, suvokiame tikrąją atpirkimo jėgą.

Be to, žymaus asmens kritimas neturėtų suteršti visų krikščionių vadovų reputacijos. (Pavyzdžiui, asmeniškai pažįstu keletą žmonių, artimų Michaeliui, kurie yra nuostabūs krikščionys tarnautojai).

Bilis Greimas prieš kelerius metus, kalbėdamas apie aikštėn iškilusias žymių televizijos evangelistų moralės problemas, taikliai pastebėjo, jog tūkstančiai lėktuvų kasdien saugiai leidžiasi oro uostuose, bet žiniasklaidą domina tie pavieniai atvejai, kai lėktuvai dūžta.

Antra, turime nepamiršti, kaip svarbu būti apsuptiems draugų ir patarėjų; žmonių, kurie pažįsta mus ir gali pastebėti bėdą dar jai neprisiartinus. Vis gi jie gali ir neapsaugoti mūsų, nes žmogiškoji prigimtis ypač išradingai slepia problemas. Bet jei esame apsupti išmintingų ir atsakingų žmonių, kuriems leidžiame sakyti mums į akis tiesą, galime atsiverti jiems neprarasdami savigarbos.

Trečioji pamoka atskleidžia pavojų, kuris kyla siekiant populiarumo. Aš pats dažnai pastebiu, jog man siekti minios palankumo kur kas lengviau, nei ieškoti Dievo meilės. Minia greičiau atsako, ją nesunku suburti, tuo tarpu kartais atrodo, kad Dievas taip toli. Taigi nors žmonių palankumas bei įvertinamas yra tikrai svarbus ir mes negalėtume gyventi nepadrąsinami, nesame pašaukti žmonėms įtikti. Gyvename siekdami aukštesnių tikslų nei mūsų reputacija.

Žmonių palankumas talentams, dovanoms gali palaiminti Dievo tarną, bet gali jį ir pražudyti. Tai palaiminimas, nes jei sekėjai jaučia pagarbą vadovo vizijai ir skelbiamai žiniai, tada įmanoma vadovauti. Tai tampa prakeikimu, jei lemia kritimą ir jeigu žmonės pradeda tikėtis, kad jų vadovas taps šventuoju be dėmės, o ne žmogumi iš kūno ir kraujo.
Galų gale, jei regime tarną krintant, turime galimybę atskleisti jam, kokia nuostabi yra malonės dovana, nuostabiausia iš visų dovanų.

Daugelis žmonių žvelgia į vadovo kritimą ir jaučia nusivylimą ar pyktį. To galima tikėtis. Tačiau yra galimybė padėti jam išvysti malonės šviesą. Malonė priima atstumtuosius - tai krikščionybės esmė.

Asmens kritimas yra apgailėtinas, o blogi darbai neturėtų likti nepastebėtais; tačiau negalima pamiršti arba paneigti suklupusio vyro ar moters tarnavimo vaisių, kuriuos jis jau yra pasiekęs. Gali sunykti tokio asmens patikimumas, tačiau Dievas išlaiko tikėjimo darbus tų, kurie pasitikėjo Juo.

Nesvarbu, ar pažįstate mano draugą Michaelį, ar ne. Prašau jūsų melstis už jį ir nuostabią jo šeimą, už bažnyčias bei žmones, kurie buvo paliesti jo tarnavimo. Jis bei jo artimieji kenčia, o mes - tikėjimo žmonės - verčiau skirkime savo žodžius maldai, o ne apkalboms.

Niekas negali pasakyti, kas laukia Michaelio ateityje. Šiuo metu jo įgaliojimai panaikinti ir jam reikia profesionalų pagalbos. Bet su asmenine atgaila pasikeičia širdies nuostatos, laikui atėjus dvasia apvaloma. Gali praeiti nemažai laiko, kol sužeisto brolio ar sesers protas bei jausmai išgis, - tačiau šis išgijimas ne mažiau svarbus, nei tarkim pergalė prieš vėžį.

Kiekvienas, kuris krito, tačiau pakilo, gali vėl rasti vietą efektyviam tarnavimui, gal būt kitoje srityje nei prieš kritimą.

Jei pažįstate žymius krikščionis, kurie krito, susilaikykite nuo kartėlio suėdančio sielą. Priimkite sprendimą savo širdyje, kurį galėtumėte išsakyti tam žmogui, jei jį sutiktumėt: „Meldžiuosi už tave ir tavo šeimą. Dievas yra numatęs tavo ateitį. Gerą ateitį."

Biblijos Dievas yra suteikiantysis antrą galimybę. Dievas, kuris išgydo ir atkuria.

Malas Fletcheris (www.malfletcher.net) - krikščionis, knygų autorius, verslo bei žiniasklaidos atstovų konsultantas, oratorius bei transliuotojas, įsikūręs Londone. Prieš įkurdamas komunikacijų bendrovę Next Wave International (www.nextwaveonline.com), jis ėjo Nacionalinio direktoriaus pareigas krikščioniškoje organizacijoje Youth Alive Australia.  Malas Fletcheris taip pat rengia kasmetinį Europos bažnyčių vadovų suvažiavimą Strategic Leadership Consultation.

Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.christianpost.com