Krikščioniškoji doktrina ir etika

Apie Kenetą Kirką (Kenneth Kirk), kažkada dėsčiusį moralės teologiją Oksfordo universitete, girdėjau tokį pasakojimą. Kartą Kirko žmonos paklausė, ką ji galvoja apie vyro užsiėmimą. „Kenetas, - atsiduso ji, - švaisto begalę laiko, kurdamas sudėtingas, painias teorijas, kad pagrįstų poelgius, kurie ir taip akivaizdžiai smerktini.“ 
Šis pasisakymas mums aiškiai atskleidžia, kame moralės teologijos prasmę mato daugumas mūsų amžininkų. Atspirties taškas šiame straipsnyje išdėstytiems mano pamąstymams bus teiginys, kad krikščioniškosios etikos atgimimas neįmanomas be krikščioniškos doktrinos įtvirtinimo. Kitaip sakant, krikščioniška doktrina yra tai, kuo krikščioniškoji etika skiriasi nuo kitų egzistuojančių etikos krypčių. Būtent doktrina krikščioniškąją etiką padaro ypatingą, tiesiogine prasme krikščionišką. Nesuvokti doktrinos svarbos - reiškia iš tikėjimo atimti pagrindinį jo pamatą ir atverti kelią paviršutiniškai ir nepagrįstai etikai. Tikiuosi, kad tolesni pamąstymai padės skaitytojams suprasti, kodėl esu tuo įsitikinęs [1].

Su visomis žmogaus būties apraiškomis - išskyrus pačias neesmines - susijusi žmogaus valios išraiška. Psichologas Viljamas Džeimsas (William James) savo žymiajame darbe „Tikėjimo priklausomybė nuo valios“ aiškina, kad kiekvienas žmogus tam tikrais gyvenimo momentais stoja prieš būtinybę pasirinkti, be to, kai kuriais atvejais, to išvengti neįmanoma. Būti žmogumi - reiškia priimti sprendimus. V. Džeimso nuomone, būtinybė priimti sprendimus „tiesiogiai susijusi su gyvenimu, kyla ne iš mūsų pačių, o iš išorės, ir mums yra labai svarbi“. Mes priimame etinio, politinio ir dvasinio pobūdžio sprendimus, ir šie sprendimai turi būti priimti sąmoningai. Kaip Džeimsas pabrėžia, visas mūsų gyvenimas priklauso nuo mūsų sprendimų.

Bet koks visuomeninis judėjimas, kuris nori įgyti pasekėjų ir dėl to rungiasi su kitais judėjimais, vadovaujasi tam tikra įsitikinimų visuma. Nesvarbu, ar varžomasi religinėje sferoje ar politikoje, filosofijoje ar mene, svarbu tai, kad tokia kova pagrindžiama panašiai: tam tikros idėjos, įsitikinimai visų pirma skelbiami esantys teisingi ir, antra - svarbūs. Neįmanoma nugyventi gyvenimo, nesusidūrus su vieno ar kito judėjimo siekiais mus patraukti, kad atsiduotume jų idealams. Marksizmas, socializmas, ateizmas - visos šios sistemos reiškia savo teises į mūsų dėmesį skelbiamoms idėjoms. Tas pats ir su liberalizmu, nesvarbu, ar jis pasireikštų religijoje, ar politikoje. Kaip įtikinamai įrodinėja Elasderis Makintairas (E. Mckintair), liberalizmas statomas ant tam tikros įsitikinimų, o tuo pačiu ir vertybių, sistemos. Vienas iš daugelio Makintairo nuopelnų yra tai, kad jis kritikavo įsivaizdavimą, kad liberalizmas yra naudinga neutrali pozicija, kuria remiantis galima kritiškai vertinti kitas minties kryptis (pavyzdžiui, evangelinę krikščionybę). Iš tiesų liberalizmas suponuoja atsidavimą liberaliems įsitikinimams ir vertybėms. Liberalūs įsitikinimai (o tuo pačiu ir liberalios vertybės) lemia atitinkamus sprendimus, priimamus etikos, religijos srityse ir politikoje. Toliau pateikta Makintairo darbo ištrauka padės skaitytojui geriau įsivaizduoti apie bendrą jo minties kryptį:„New York Times“ skaitytojai arba bent jau tie iš jų, kurie palaiko šiam laikraščiui rašančių autorių - apsišvietusių liberalų, garbinančių savo dorybes, - įsitikinimus, evangelinius krikščionis laiko nekultūringais atžagareiviais. Bet minėto laikraščio skaitytojai, šių krikščioniškų bažnyčių parapijiečių akimis, yra tokia pati bendrija, vienijama tokio paties tikėjimo, kaip ir jie patys, besiskiriantys tik tuo, kad „New York times“ skaitytojai, kitaip nei krikščionys, klysta, vertindami save, ir todėl neturi teisės nei evangelinių tikinčiųjų, nei kitų bendruomenių narių kaltinti iracionalumu [2].

Mes nuolat susiduriame su būtinybe priimti gyvybiškai svarbius sprendimus. Už ką balsuoti ateinančiuose rinkimuose? Ką aš manau apie žmogaus likimo slėpinį? Kokia švietimo sistema man atrodo geriausia? Ar manau esant leistiną demokratijos priešų sunaikinimą, norint ją išsaugoti? Kokios gyvūnų teisės? Visi šie klausimai verčia mus mąstyti apie mūsų tikėjimo dalykus ir priimti atitinkamus sprendimus. Kaip įtikinamai tai įrodė Viljamas Džeimsas, negalima visą gyvenimą užimti pašalinio stebėtojo pozicijos. Nuosekliai vengti priimti gyvybiškai svarbius sprendimus reiškia nugrimzti į negyvą agnosticizmą. Į visus svarbius klausimus, kylančius iš žmogaus patirties, agnostikas visada atsako taip pat: „Aš nežinau. Man nesvarbu.“

Mąstantys žmonės turi kurti protu pagrįstus pasaulius ir juose gyventi. Jie turi apibrėžti savo būties tvarką, stengtis įspėti jos mįsles ir paslaptis. Jie privalo būti pajėgūs įnešti aiškumą į žmonių gyvenimą, pripildyti jį prasmės ir gyvybės, parūpinti galimybę priimti sprendimus, nuo kurių priklausytų šio gyvenimo ateitis. Tam, kad kiekvienas žmogus - nesvarbu, ar jis krikščionis, ateistas, marksistas ar musulmonas - galėtų sąmoningai priimti su dorove susijusius sprendimus, jis turi vadovautis tam tikra gyvenimo vertybių sistema. Šias vertybes nusako įsitikinimai, o įsitikinimai išdėstomi doktrinomis. Tokiu būdu krikščioniška doktrina išreiškia krikščioniško gyvenimo pagrindą.

Daugeliui būdingas neigiamas požiūris į doktriną paprastai išreiškiamas taip: „Doktrina paseno ir prarado bet kokį reikšmingumą. Svarbu ne tai, kokią doktriną išpažįstame, o tai, koks mūsų požiūris į aplinkinius žmones ir kiek dorovingai mes elgiamės. Doktrina neturi jokios reikšmės.“ 

Dorotė Sejers (Dorothy Sayers) apie šį požiūrį rašė taip: Manau, kad svarbu pabrėžti, jog kalbos apie krikščionišką moralę yra nepagrįstos, jeigu tie, kurie taip kalba, nepasiruošę ginti krikščioniškos teologijos pagrindų. Neteisinga tvirtinti, kad „doktrina nieko nereiškia“, ji turi didžiulę reikšmę. Įsivaizdavimas, kad krikščionybė - tik sielos nusiteikimas, yra labai pavojingas. Su visišku įsitikinimu reikia pareikšti, kad krikščionybė visų pirma yra protingas visatos paaiškinimas. Beprasmiška krikščionybę pateikti kaip tam tikrą blausų idealistinį paprastumo ir paguodos siekimą. Priešingai, tai - visiškai aiški, logiškai pagrįsta, griežta ir sudėtinga doktrina, pilna griežto ir bekompromisio realizmo [3].

Ne taip seniai liberaliojoje teologijoje atsirado tendencija krikščionybę vertinti kaip tam tikros universalios moralės reiškinį. Pasak šios tendencijos šalininkų pareiškimų, tam, kad samprotautume etikos temomis, visai nebūtina išmanyti krikščioniškąją teologiją. Ši universali moralė neva savipakankama. Krikščionys, budistai, induistai, musulmonai, materialistinio humanizmo šalininkai, ateistai - visi neva laikosi savo esme vienodų (su nereikšmingais pavieniais skirtumais) dorovės principų. Savo straipsnyje „Žmogus atšaukiamas“ K. S. Liuisas (C. S. Lewis) šiuos principus pavadino „didžiausia banalybe, kurią pagimdė Praktiškas Protas“. Visgi dabar šis požiūris laikomas neįtikinamu ir galima pasakyti, kad jis pats save paneigė. Tokie darbai, kaip Džefrio Stauto (Jeffrey Stout) „Etika po Babilono“, daugelį įtikino, kad pareiškimas „apie universalią moralę“ yra klaidingas. Krikščioniška moralė, kaip ir bet kokia kita, yra kažkas ypatinga, specifiška, o ne efemeriškos universalios moralės rūšis. Mirus mitui apie universalią moralę, krikščionių autoriai pradėjo drąsiau rašyti apie „krikščioniškąją moralę“ - ypatingo, krikščioniško požiūrio į dalykus apraišką. Ir šis požiūris, kaip vis ryžtingiau ir ryžtingiau tvirtina krikščionys autoriai, - remiasi krikščioniška doktrina.

Kad įrodytume šį teiginį, galime pasitelkti du neseniai išleistus ir didelio pripažinimo sulaukusius straipsnius apie krikščionišką etiką - Oliverio O‘Donovano (Oliver O'donovan) „Prisikėlimas ir moralės tvarka“ ir Džono Mahonio (John Mahon) „Moralės teologijos sukūrimas“. Nežiūrint į tai, kad tam tikrais klausimais šių autorių požiūriai nesutampa, per jų kūrinius raudona gija pereina viena ir ta pati mintis, o būtent - etika remiasi doktrina. Tik vienas pavyzdys: O‘Donovano nuomone, krikščioniškos etikos pagrindą sudaro teisingas objektyvios tvarkos supratimas, kuriam, Dievo sumanymu, pavestas visas pasaulis. Tam, kad elgtumės krikščioniškai, būtina mąstyti krikščioniškai [4].

Trumpam prie šito sustokime, paliesdami Jėzaus Kristaus valdžios moralės sričiai klausimą. Sakydami, kad Jėzus - religijos mokytojas, mes tuo pačiu paliečiame Jo autoriteto klausimą. Kodėl turime Jo klausyti? Juk be Jo mes žinome nesuskaičiuojamą daugybę vardų, kurie įėjo į istoriją kaip dorovės mokytojai ir pranašai. Kodėl iš jų reikia išskirti Jėzų? Kodėl būtent Jis kaip niekas kitas nusipelno mūsų dėmesio? Klaidinga manyti, kad Jėzaus autoritetas kyla iš Jo skelbto iškilaus dorovinio ir religinio mokymo. Taip manyti reiškia pripažinti Jėzaus autoritetą tik t ose srityse, kuriose mūsų nuomonė gali sutapti su Jo skelbtomis tiesomis. Bet juk tai prilygtų tam, lyg mes turėtume Jėzui valdžią [5].

Iš tiesų gi Jėzaus mokymo valdžia kyla iš to, kas Jis yra, o žinią apie Jo asmenį ir pranašumą galima pranešti tik teologijos, doktrinos kalba. „Mes negalime atskleisti tokio požiūrio į Jėzų Kristų, kuris išskirtų Jį iš visų žmonių, neturėdami mokymo, aiškinančio, kad Jis - daugiau nei žmogus“ [6]. Būtent doktrina paaiškinama tai, kodėl Jėzaus žodžiai ir darbai turi jėgą, pranokstančią žmogaus jėgą, ir tai, kuo tas viršijimas pasireiškia. Būtent iš doktrinos mes žinome, kad Jėzus Kristus ir niekas kitas yra įsikūnijęs Dievas. Klausyti Kristaus reiškia būti įsitikinusiam tuo, kad Dievas kalba per šį Žmogų taip, kaip nekalba per nieką kitą. Tai - ne pranašas, perpasakojantis Viešpaties žodžius Jo vardu, tai - pats Dievas, kalbantis su mumis. „Pradėdami bendrauti su šiuo Žmogumi, mes pradedame bendrauti su pačiu Dievu. Kai šis Žmogus su mumis kalba žmonių kalba, į mus kreipiasi pats Dievas“ (Karlas Bartas). Priešingai, nei manė XIX a. amžiaus „plačiajai“ bažnyčiai priklausę liberalai (vert. past.: „plačioji“ bažnyčia - anglikonų bažnyčios atšaka), kurie buvo įsitikinę, kad galima laikytis religinių ir etinių krikščionybės teiginių, tuo pačiu neigiant jos doktrinas, dorovinio ir religinio Jėzaus mokymo autoritetas stovi ant tvirto dogmų pagrindo.

Šį teiginį giliai apmąstė ir įtikinamai įrodė religijos filosofijos srities specialistas Bezilis Mitčelas (Basil Mitchell). Šis mokslininkas pabrėžia, kad etika priklauso nuo pasaulėžiūros, o pasaulėžiūra savo ruožtu - nuo doktrinos: „Bet kokia pasaulėžiūra, pateikianti mums svarbias išvadas dėl žmogaus prigimties ir jo vaidmens visatoje, turi suteikti specifinę, šiai pasaulėžiūrai būdingą tokių klausimų, kaip moralės ribos, esybė ir turinys, traktuotę. Tam, kad atsakytume į išplaukiantį iš to klausimą „Kas yra specifinė, krikščionybei būdinga moralė?“, būtina nors iki tam tikro lygio būti susipažinusiam su poleminiais krikščioniškos doktrinos klausimais“ [7].

Taip liberalioji teologija, tvirtinanti, kad krikščionybė gali egzistuoti be doktrinų, atsiduria keblioje padėtyje. Jeigu manytume, kad krikščionybė sutraukta į tam tikrus religinius nusiteikimus arba dorovines nuostatas, tada būtų protinga daryti išvadą, kad šie nusiteikimai ir nuostatos kyla iš tam tikrų teologinių vaizdinių. Nusiteikimai ir nuostatos nusakomi doktrina. Beprasmiška įrodinėti žmogui, kad mes visi dvasiškai ir doroviškai turime prilygti Jėzui. Daryti tai reikštų reikalauti aklo ir lengvabūdiško paklusnumo. Žmogui būtina suprasti, kodėl jis turi sekti Jėzaus jam duotu dorovingumo pavyzdžiu. O tai reiškia, kad mes jam turime paaiškinti, kodėl Jėzus Kristus vertas nuoširdaus mūsų pasitikėjimo ir paklusnumo, - kitaip sakant, tam žmogui teologijos kalba turime paaiškinti, kas yra Jėzus ir ką Jis padarė dėl žmonių.

Šią mintį visai aiškiai išdėstė ir pranašiškai paskelbė anglikonų vyskupas Viljamas Templas (William Temple). 1942 m. kritikuodamas judėjimą „Už religiją be dogmos“, jis rašė: Mūsų dienomis jūs vargu ar rasite teologą, kuris tvirtintų, kad krikščioniškoji etika gali pusę amžiaus egzistuoti būdama atitrūkusi nuo krikščioniškos doktrinos. Dabar, kai teologiniai krikščioniškosios etikos pamatai išjudinti, Bažnyčia tiesiog privalo išdėstyti savąją krikščioniškos etikos viziją, nes kitos galimybės tai padaryti ji neturės. Daugelis mūsų amžininkų buvo išauklėti visuomenėje, kurią būtų galima pavadinti krikščioniška, ir jie savaime suprantamu laiko tai, kad visi žmonės, kurių nepavadinsi aiškiai ydingais, laikosi krikščioniškų moralės principų. Bet iš tiesų taip nėra [8].

Šią mintį jis parėmė ryškiu pavyzdžiu, parodydamas į Hitlerio ir Stalino valdžios sustiprėjimą XX a. ketvirtame dešimtmetyje. Nors daugelis liberaliai ir radikaliai nusiteikusių septintojo XX a. dešimtmečio autorių manė, kad krikščioniškąją etiką galima atskirti nuo doktrinos ir kad pirmoji gali egzistuoti savarankiškai, Templo žodžiai neprarado aktualumo ir naujomis istorijos aplinkybėmis. Etika (marksistinė, krikščioniška ar budistinė) priklauso nuo pasaulėžiūros, kuri savo ruožtu formuojasi ant doktrinų pamato, ant žmogaus prigimties ir paskirties supratimo pamato.

Įsitikinimai labai svarbūs, nes jie lemia tikrovės atvaizdavimą. Dėl įsitikinimų realybė pateikiama tam tikroje šviesoje. Bet įsitikinimai - tai daugiau negu idėjos, kurios suvokiamos protu ir nedaro mums kitokio poveikio. Įsitikinimai lemia mūsų veiksmus ir jausmus. Jie lemia mūsų lūkesčius ir būgštavimus. Jie paveikia mūsų elgesį. Japonų lakūnai, dalyvavę Antrojo pasaulinio karo mūšiuose, galėjo būti įsitikinę tuo, kad jų imperatoriaus priešų sunaikinimas garantuoja jiems rojaus palaimą po mirties, ir - kaip iš savo karčios patirties sužinojo daugelis Amerikos laivyno tarnautojų - šitas japonų įsitikinimas pasireiškė tam tikrais veiksmais. Tokie lakūnai neabejodami ėjo į mirtį ir žūdavo lėktuvuose, atakavusiuose karinius amerikiečių laivus. Doktrinos - tai ne tiesiog idėjos. Jos lemia tai, kaip mes suprantame pasaulį ir žmogaus vietą jame.

Vadinamosios „sveiku protu grindžiamos krikščionybės“ šalininkai turbūt toliau tvirtins, kad tikėjimas „priklauso gyvenimiškos patirties ir realių poreikių sričiai“ ir nepriklauso „nutolusioms teorijoms“ (čia vartoju tuos posakius, kurie man pačiam kažkada patiko). Ekonomistas Džonas Mainardas Keinsas (John Maynard Keynes) susidūrė su panašiai mąstančiais verslininkais ir politikais. „Mes - praktiški žmonės, - pareikšdavo jie. - Mums nereikalingos abstrakčios ekonominės teorijos.“ Tačiau šie žmonės, kandžiai pastebi Keinsas, iš tiesų buvo nevalingi kažkokio seniai mirusio ekonomisto vergai. Vadinamasis praktiškas požiūris į gyvenimą, kuriuo jie didžiavosi, iš tiesų buvo jiems nežinomų ekonominių teorijų vaisius. Šiems žmonėms trūko įžvalgumo suprasti, kad tai, kas jiems atrodė akivaizdu, iš tiesų kilo iš teorijų, kadaise sukurtų kito ekonomisto. „Krikščionybė, grindžiama sveiku protu“, pati to neįtardama, remiasi tam tikrais mokymo principais. Žmogus, vardan sveiko proto tvirtinantis, kad Jėzus buvo tiesiog geras žmogus, gali būti visiškai įsitikinęs tuo, kad šis tvirtinimas jokiu būdu nesusijęs su dogmatika. Iš tiesų gi tai yra Švietimo idėjų atgarsis. Tokiu būdu krikščioniškos doktrinos tyrinėjimas suteikia dvasios laisvę, kadangi atveria tikrąjį įvairių idėjų pagrindą. Kiekvienos iš kadaise egzistavusių krikščionybės krypčių pagrindą sudaro tam tikras doktrinų sąvadas, bet ne kiekviena krikščionybės kryptis suvokė šią aplinkybę. Išties svarbus mums klausimas skamba gana paprastai: Koks doktrinų sąvadas tiksliausias ir patikimiausias?

Šis klausimas paskui save tempia kitą, būtent: ar krikščioniška doktrina ir etika yra tiesa? Kai kurie šiuolaikiniai autoriai, rašantys apie religiją, pokalbius apie „tiesą“ gali palaikyti neaktualiais, netgi anachroniškais. Per paskutinius keletą dešimtmečių „aktualumas“ ir „daugiareikšmiškumas“ mūsų visuomenėje buvo populiarūs žodžiai. Jeigu vieną ar kitą reiškinį kas nors palaikydavo esant neaktualų ar nedaugiareikšmį, apie jį nebegalvodavo. Daugelis tvirtino, kad krikščioniška doktrina paseno ir tapo neaktuali. „Drąsi naujoji karta“ manė, kad gali puikiai apsieiti be tokių „praeities atgyvenų“ kaip krikščionybės mokymas.

Panašių įsitikinimų pavojus akivaizdus. Tokie filosofavimai apie krikščionybės aktualumą pagimdo mintį apie išties liūdną pabaigą: žmonės gali patikėti iliuzija ir gyvenimą statyti ant piktinančio melo. Labai dažnai būna taip, kad įsitikinimo patrauklumas „atvirkščiai proporcingas“ jo tiesai. XVI a. radikalusis rašytojas ir pamokslininkas Tomas Miunceris Vokietijoje paragino valstiečius sukilti prieš ponus. Tos dienos, kai turėjo įvykti lemiamas valstiečių ir vokiečių kunigaikščių karių mūšis, rytą Minceris pažadėjo, kad tiems, kurie pasekė paskui jį, priešų ginklai nepadarys jokios žalos. Įkvėpti šios patrauklios ir daugiareikšmės minties, valstiečiai dar atkakliau siekė savo tikslo.

Baigtis buvo katastrofiška. Po Miuncerio kalbos vykusiame mūšyje žuvo šeši tūkstančiai valstiečių ir šeši šimtai jų buvo paimta į nelaisvę. Išsigelbėjo vienetai. Valstiečių tikėjimas nepažeidžiamumu jiems buvo aktualus ir patrauklus. Jis buvo daugiareikšmis. Miuncerio įtikinėjimai buvo nepridengtas ir žiaurus melas, jo žodžiuose nebuvo nė dalelės tiesos. Paskutines savo gyvenimo valandas tie nelaimingi žmonės praleido apgaulėje. Tik po to, kai pirmosios priešininkų ginklų salvės kai kuriuos iš sukilimo dalyvių suplėšė į gabalus, jie suprato, kad yra apgauti.

Aukoti tiesą dėl to, kas aktualu šiandien, reiškia demonstruoti proto ribotumą ir moralinį neatsakingumą. Pirmas ir svarbiausias tiesos ieškančio žmogaus klausimas turi skambėti taip: „Ar tai tikra? Ar tai verta tikėjimo ir pasitikėjimo?“ Žinoma, tikrumas dar negarantuoja aktualumo, bet statyti gyvenimo ant melo negalima. Pagal krikščionybės mokymą, krikščioniškoji moralė turi tvirtą pamatą. Apsisprendimas paklusti tiesai yra sąžiningo ir sveiko proto požymis. Pasiryžimas reiškia troškimą išklausyti žinią, pretenduojančią į tiesą, įvertinti ją ir, jeigu jos patikimumas bus nustatytas, ją priimti. Tiesa reikalauja būti priimta, nes savo esme ji verta priėmimo ir įkūnijimo. Krikščionybėje pripažįstamas glaudus ryšys tarp tikėjimo ir paklusnumo: to pavyzdys gali būti gili apaštalo Pauliaus mintis Laiške romiečiams - „padaryti klusnius tikėjimui“ (Rom 1, 5). Glaudus ryšys tarp tikėjimo ir paklusnumo krikščionybėje parodo tai, kad jos skelbiamos idėjos, kurios pagimdo atitinkamus veiksmus ir dorovės nuostatas, turi būti įvertintos ir pripažintos tikromis.

Krikščioniškos doktrinos tikslas pavaizduoti būtį tokią, kokia ji yra. Ši doktrina skirta pranešti mums tiesą dėl to, kad mes galėtume tapti šios tiesos dalininkais ir pagal ją elgtis. Krikščioniškoji doktrina yra išraiška atsakingo ir dėmesingo tikėjimo, pasiruošusio duoti ataskaitą apie save ir rimtai mąstyti apie tą įtaką, kurią ji turi daryti žmogaus gyvenimui. Skirti dėmesio doktrinoms - reiškia suvokti krikščioniško gyvenimo pastatymo ant tvirto pagrindo svarbą. Tai reiškia uoliai rūpintis, kad mūsų veiksmai ir interesai, mūsų lūkesčiai ir būgštavimai kiltų iš tikėjimo Dievu ir nebūtų įteigti mums kažkieno, kas pretenduoja į dieviškumą, bet, geriau įsižiūrėjus, pasirodo besąs fantomas...

Bažnyčia, rimtai žvelgianti į doktrinas, - tai Dievui paklūstanti bažnyčia, kuri atsakinga už savo veiksmus. Doktrina yra pagrindas ir tai, kas svarbiausia, ką Bažnyčia gali duoti pasauliui. Bažnyčia gali prieiti iki pasyvaus nuomonių, viešpataujančių pasaulyje arba toje jo srityje, kur ji jaučiasi natūraliausiai, priėmimo. Doktriną neigiančios arba ją niekinančios bažnyčios egzistavimas - beprasmis. Tokia bažnyčia siekia pasaulietinių tikslų, vadovaujasi pasaulietiniais principais, ir visa jos išvaizda liudija apie tai, kad ji supasaulėjusi. Apverktina padėtis tos bažnyčios, kuri žūtbūt stengiasi būti šiuolaikiška pasaulio akyse ir eina, pati nežinodama kur, spręsdama tai vieną „daugiareikšmį“ klausimą, tai kitą.

Kodėlgi šie samprotavimai tokie svarbūs? Man norėtųsi parodyti, kodėl jie tokie svarbūs šiuolaikinei visuomenei,  remiantis šiomis knygomis: Roberto Belo „Širdies polinkiai“ ir Elasdero Makintairo „Po dorovingumo“. Belas su bendraautoriais tyrė amerikiečių individualizmo fenomenus ir valios pareiškimus. Vienas iš šio tyrimų rezultatų buvo išvada, kad moralės srityje tvyro visiškas chaosas. Moralės klausimais nėra buvusios vienybės, nėra bendros kalbos, kuria būtų galima nagrinėti atitinkamas temas. Nėra „dorovinio“ esperanto, kuris būtų įvairių dvasinių žmonijos tradicijų susiliejimo vaisius. Savo darbe Belas pateikia ištrauką iš Laivio pamąstymų apie senovės Romą: „Mes priėjome iki to, kad nebegalime pakęsti nei savo ydų, nei priemonių joms taisyti.“ O Makintairas, taip pat pasitelkdamas analogiją su senovės Roma, teigia, kad „artėja naujieji viduramžiai - nauja tamsioji epocha“. Aš norėčiau prie to pridėti, kad vadinamasis „New age“ judėjimas (vis populiarėjantis ezoterinis mistinis judėjimas) - tai tiesiog nauji tamsūs laikai, nauja melo ir tamsos epocha, kurioje tikėjimo šviesa gali visai užgesti.

Aukštuomenės etikoje karaliauja netvarka. Įsivaizdavimas apie tam tikrą universalią moralę, veikiančią visada ir visur, šiuo momentu daugeliui kelia rimtų abejonių. Vienu metu aukštuomenė buvo „sužavėta“ dorovinės pareigos idėjos, pagrįstos I. Kanto „dorovinės pareigos sąvoka“. Bet, kaip įtikinamai įrodė Makintairas, Vakarų moralistų apeliavimas į dorovinės pareigos jausmą labai primena polinezietišką tabu sąvoką, civilizuotam pasauliui žinomą nuo XVIII amžiaus, ir šis panašumas kelia didelius būgštavimus. Kapitonas Kukas ir jo komandos nariai, sužinoję apie šią sąvoką, buvo sutrikę, nes ji jiems atrodė labai keista. Makintairas parodo, kad dorovinės pareigos idėja, mėgstama liberalių mąstytojų, tokia pat nelogiška ir nevaržoma, kaip ir tabu idėja. Liberalai tiesiog nepastebi šio panašumo.

Taigi, etika turi turėti tam tikrą pagrindą. Turėtume atsisakyti iliuzijų apie universalią moralę. Priešingai, mes galime remtis vaizdinių ir veiksmų sistema, vartojama krikščionybėje. Makintairas ragina „kurti vietines bendruomenės gyvenimo formas, dėl kurių naujojoje tamsos epochoje galėtų išlikti socialinės, intelektinės ir moralinės vertybės“. Mano manymu, šis raginimas mums labai svarbus.

Mes pašaukti būti „miestu, stovinčiu ant kalno“ (jeigu naudotumės šiuo bibliniu įvaizdžiu) arba (Makintairo žodžiais kalbant) tapti „bendruomenės gyvenimo tamsos epochoje forma“. Tokioje bendruomenėje, maitinamoje tikėjimo žodžiais, palaikomoje Dievo malone, siekiančioje Dievo šlovės, žmonės mąsto ir elgiasi ypatingai. Panašiai buvo sutvarkytos amerikiečių tautos protėvių, puritonų, XVIII a. apsigyvenusių Masačūsetso įlankoje, bendruomenės. Mes galime mėgdžioti savo pirmtakus. Kaip pabrėžia Makintairas, nesvarbu, ar tokius siekius supras ir priims tie, kurie tikėjimo bendruomenei nepriklauso. Svarbu tai, kad jie sužinotų apie tokius siekius, ir kad pastarieji neprarastų gyvybingumo. Prisidėję prie šios tikėjimo bendruomenės, „atėjusieji iš išorės“ galės suprasti lūkesčius, įsitikinimus ir vertybes, kuriems pritaria jos nariai.

Šiuos pamąstymus leiskite baigti dar vienu įvaizdžiu iš apaštalo Pauliaus Laiško filipiečiams. Visuomenės etikoje populiarių idėjų šviesoje jis tampa dar svarbesnis. Laiške filipiečiams apie krikščionis pasakyta: „Mūsų tėvynė danguje“ (Fil 3, 20-21). Šiame tekste Paulius naudoja kolonijos įvaizdį - įvaizdį, žinomą Filipų gyventojams, nes šis miestas tais laikais buvo Romos kolonija. Jis buvo Romos forpostas svetimame krašte. Filipų gyventojai laikėsi savo tėvynės įstatymų, kalbėjo jos kalba ir nekantriai laukė tos dienos, kada galės grįžti namo, į tėviškę.

Į savo seminarijas, bažnyčias ir šeimas žiūrėkime kaip į dangaus kolonijas, tikro Amžinojo miesto forpostus, o į save - kaip į Dangaus karalystės piliečius, kurie siekia vykdyti jos įstatymus svetimame krašte. K. S. Liuiso kūriniuose yra daugybė puikių įvaizdžių, padedančių mums apmąstyti krikščionišką gyvenimą. Vienas jų yra pasaulio, kaip priešo teritorijos, žemės, kurią užėmė priešai, įvaizdis. Visoje šioje teritorijoje išsklaidytos tikėjimo bendruomenės, besipriešinančios priešo jėgoms. Mes neturime bijoti atskleisti, kad esame nepanašūs į mus supantį pasaulį.
Krikščionys lengvai įpuola į melancholiją dėl to, kad pasaulis niekina jų vertybes ir įsitikinimus. Bet kolonijos įvaizdis turi mums padėti vyriškai pasipriešinti nuodėmingo pasaulio spaudimui. Romos įstatymai, garantavę visuomeninę tvarką, buvo priešingi anarchijai, kuri viešpatavo vidiniuose šalies rajonuose. Panašiai ir mūsų Rašte įsišaknijusi, tikėjimu maitinama ir jėgų iš krikščioniškos doktrinos besisemianti dorovinė sąmonė taurina pasaulį, kuris, iš visko sprendžiant, pametė visus dorovės orientyrus. Jeigu mums iš tiesų lemta išgyventi naują tamsią epochą, jeigu ji, kaip įžvalgūs žmonės tvirtina, jau ne už kalnų, krikščionių dorovės pojūtis turi būti paaštrėjęs kaip niekada anksčiau. Aš nuoširdžiai ir tvirtai tikiu, kad su krikščioniškos doktrinos pagalba šiuo tamsiu laikotarpiu galėsime nešti šviesą mus supantiems žmonėms. Mes sugebėsime ir turėsime tai daryti.


Paimta iš Alisterio MakGrato darbo „Doctrine and Ethics", Evangelinės teologijos bendrijos žurnalas 34, 2 (1991 m. birželis): 145-156. Pasinaudota gavus leidimą.

[1] Kai kurias idėjas, kurios glaustai išdėstytos šiame straipsnyje, aš smulkiai apžvelgiu knygoje Understanding Doctrine(Grand Rapidsas: Zondervanas, 1991).
[2] E. Makintairas Чья справедливость? Какая разумность?» (Notrdamas: Notrdamo Universiteto leidykla, 1988), 5.
[3] D. L. Seyers, Creed or Chaos (Londonas: Metjuenas, 1947), 28.
[4] O. O‘Donovanas, Resurrection and Moral Order: An Outline for Evangelical Ethics (Grand Rapidsas; Erdmans, 1986).
[5] Klausimą, kokia prasme Jėzus Kristus mums gali būti dorovės pavyzdys, nagrinėju darbe In What Way Can Jesus Be A Moral Example For Christians? Evangelinės teologijos bendrijos žurnalas 34, 3 (1991 m. rugsėjis): 289-298.
[6] S. Goras, „Вочеловечение Сына Божьего” (Londonas: Miurėjus, 1922), 23.
[7] B. Mitčelas, How to Play Theological Ping-Pong (Londonas: Hoder end Stautonas, 1990).
[8] Paimta iš F. A. Irmangerio knygos Memoirs of the life, works, and correspondence of sir William Temple (Londonas: Oksford University press, 1948), 490. 

Iš http://www.reformed.org.ua/ vertė Jūratė Budko