Krikščionybė ir kultūra

Jei tavo širdyje nėra vietos dangaus karalystei, visiškai nesvarbu, ką tu renkiesi vietoje jos ir kodėl renkiesi. (Williamas Law)


Nuo jaunystės buvau įsitikinęs, kad „kultūrinis gyvenimas“, t. y. intelektualinė ir estetinė veikla, pati savaime yra gera ir ją laikiau didžiausiu gėriu kiekvienam žmogui. Kai būdamas trisdešimties tapau tikinčiuoju, ne iš karto sumąsčiau, ar tokia nuostata tinka naujajai mano pasaulėžiūrai, pagal kurią žmogaus gyvenimo svarbiausias tikslas yra sielos išganymas ir Dievo pašlovinimas. Iš šios mieguistos minčių būsenos mane pažadino nerimą keliantis įtarimas - galbūt kultūros mylėtojai persistengia ją taip aukštindami? Šis nerimas pastūmėjo mane į kitą kraštutinumą - ėmiau abejoti kultūros svarba. Tad iškilo klausimas: jei kultūra nėra tokia svarbi, tai kodėl skiriu jai tiek daug savo gyvenimo laiko?

Perdėtas kultūros dėl kultūros aukštinimas mūsų laikais prasidėjo nuo Matthew Arnoldo. Jei neklystu, jis pirmasis išpopuliarino angliško žodžio spiritual („dvasingas“) vartojimą vokiškojo geistlich (turimas omeny „meninis jautrumas“, „jausmingumas“ - vert. past.) prasme. Tokiu būdu jis sutapatino visai skirtingas būsenas. Po Arnoldo išpopuliarėjo Benedettas Croce, kurio filosofijoje estetiniai ir intelektualiniai užsiėmimai įgavo autonominės „dvasios“ formas, prilygstančias etikai. Dar vėliau iškilo dr. I. A. Richardso poetizmas. Šis žinomas ateistas geram poetiniam skoniui suteikė ypatingą, beveik soteriologinę galią veikti žmogaus gyvenimo kokybę per tinkamą psichologinį nuteikimą. Ši psichologizuota teorija, sureikšminusi poetiškumą, Richardsui buvo lyg raktai nuo jo įsivaizduojamo dangaus vartų. Jo pradėtą darbą (kurį aš nuoširdžiai vertinu) savaip pakoregavę pratęsė Scrutiny redaktoriai (žurnalas „Įdėmus žvilgsnis“ - vert. past.). Jie teigė, kad „egzistuoja savotiškas ryšys tarp individo santykio su menu ir jo gyvenimo kokybės“. Kaip ir buvo galima tikėtis, netrukus pasirodė panašių pažiūrų šalininkas ir tarp krikščionių rašytojų. Žurnale Theology (1939 m. kovo mėn.) Brolis Every savo straipsnyje „Įdėmaus žvilgsnio svarba“ teigia (panašiai ką ir T. S. Elioto pasekėjai), kad dvasininkams neužtenka vien teologinio išsilavinimo, jie turėtų gerai išmanyti ir literatūrą (pradedant A. E. Housmanu, Mr. Cherles Morganu ir Miss Sayers, baigiant Lawrence, Joyse ir Mr. E. M. Forsteriu). Jis kalba apie „jautrų, atsakymų ieškantį individą“, kurį jaudina tie patys klausimai kaip ir rašytojus pasauliečius. Brolio Every nuomone, egzaminuojant teologijos studentus reikėtų tikrinti ir jų literatūrinį skonį, duodant analizuoti naujus pasaulietinius literatūros kūrinius, gvildenančius sekuliarias temas.

Skaitydamas Brolio Every mintis sudvejojau. Nežinau, ar teisingai supratau jo požiūrį (nesu tikras ir dabar), tačiau išsigandau, ar kai kurie jo skaitytojai nepamanys, kad meninis jautrumas ar geras skonis yra tikrosios Bažnyčios ženklai, o neturintieji šių savybių yra labiau nutolę nuo išgelbėjimo. Užplūdusios abejonės staiga mane pastūmėjo į kitą kraštutinumą - jausdamas tam tikrą dvasinį išdidumą, nutariau nebepaisyti reikalavimo visada būti rafinuotam. Anksčiau sentimentalūs ir neturintys meninės vertės bažnytiniai himnai man buvo lyg suklupimo akmenys kelyje į atsivertimą. Dabar aš pajutau kone dėkingumą šiems prastiems himnams. [1] Džiaugiausi, kad prie bažnyčios durų slenksčio galima palikti savo subtilų skonį, kad daugiau nereikia painioti psyche (sieliškumo) su pneuma (dvasingumu), gamtiškumo su antgamtiškumu. Žmogus tampa nepaprastai išdidus tą akimirką, kai mėgaujasi savo nuolankumu. Tenepagalvoja Brolis Every, kad aš ir dabar tebesu tokioje būsenoje ir iki šiol panašiai interpretuoju jo idėjas. Tačiau problema, kurią taip aštriai iškėlė jo straipsnis, taip ir liko neišnarpliota. Turbūt niekas rimtai negalvoja, kad geras meninis skonis yra išgelbėjimo sąlyga. Svarbiausias tikinčiojo gyvenimo rūpestis - Dievo pašlovinimas, sielos išgelbėjimas. Kokia tad kultūros vertė, jos santykis su išgelbėjimu? Šis klausimas nėra naujas, tačiau jis man suskambo naujai ir gyvai.

Žinoma, pirmiausia ėmiau vartyti Naująjį Testamentą. Skaitydamas aptikau, kad visa, ką aukštai vertina šis pasaulis, nėra uždrausta, tačiau iškeliama griežta sąlyga - tai priimtina tol, kol netrukdo tarnauti Dievui. Gali tekti paaukoti net kūno dalis (Mt 5, 29) ar vyriškumą (Mt 19, 12),  jei tai tampa kliuviniu. Iš šių teiginių suvokiau, kad tikinčiojo gyvenimas, kuris pagal šio pasaulio standartus atrodo sužalotas ir nevisavertis, visiškai nėra kliūtis išgelbėjimui, jis netgi padeda siekti šio tikslo. Mane dar labiau apstulbino žodžiai, raginantys neapkęsti tėvų (Lk 14, 26), bei mūsų Viešpaties demonstratyvus ignoravimas giminystės ryšio su motina Marija (Mt 12, 48). Neabejoju, kad kiekvienas sveikai mąstantis žmogus pritars, jog būti geru sūnumi yra geriau, nei būti geru meno kritiku. Toks evangelijų santykis į giminystės ryšius gali būti pritaikytas a fortiori (juo labiau) ir kultūros atžvilgiu. Didžiausią baimę keliančiame tekste iš Laiško filipiečiams (Fil 3, 8-9) nepriekaištingas judaistinių standartų laikymasis vadinamas „sąšlavomis“, o juk ši praktika labiau susijusi su dvasiniu gyvenimu nei kultūra.
          
Naujajame Testamente taip pat atradau daugybę griežtų įspėjimų, kad nesistengtume būti pranašesni už kitus.  Mes raginami tapti kaip vaikai (Mt 18,3), nesivadinti mokytojais (Mt 23, 8), nesijaudinti dėl reputacijos (Lk 6, 26). Mums primenama, kad nedaug tarp mūsų yra „kūno atžvilgiu išmintingų“ (1 Kor 1, 26) (manau, kad čia kalbama apie intelektualus), taip pat mums patariama pirmiau tapti kvailiais pasaulio akyse, prieš įgyjant tikrąją išmintį (1 Kor 3, 18).

Tuo pat metu atradau kelias Rašto vietas, palankesnes kultūrai. Įtikinėjau save, kad sekuliarų mokslą įkūnija Rytų išminčių pavyzdys, kad Jėzaus palyginime minimas žodis „talentai“ gali reikšti tiesiog talentus šiuolaikine šio žodžio prasme, o Galilėjos Kanos stebuklas, pašventinęs nekaltą žemišką malonumą [2], tuo pačiu pašventino ir pramoginę kultūros paskirtį, lygiai kaip ir estetinį grožėjimąsi gamta pašventino Viešpaties gyrius lelijoms. Užuominą apie mokslo naudą galima įžvelgti ir Pauliaus pastebėjime, kad įsižiūrėdami į regimus kūrinius galime pažinti neregimąjį Kūrėją (Rom 1, 20). Visgi suabejojau, ar Pauliaus raginimą nebūti „vaiku išmanymu“ (1 Kor 14, 20) ir jo paminėtą „išmintį, kuri skelbiama tarp subrendusiųjų“, galima kažkokiu būdu susieti su pasaulietine kultūra.

Apskritai susidarė įspūdis, kad Naujasis Testamentas gal ir nėra priešiškas, tačiau pastebimai abejingas kultūrai. Vis dėlto tokia mano išvada manęs galutinai neįtikino, nes, anot Hookerio, Raštas aptaria galbūt ne visus svarbius  ar netgi būtinus dalykus. Prisiminęs tai, aš toliau ieškojau atsakymų kitose knygose. Prisipažįstu, kad atsirinkau įvairius autorius visai nesistemingai dėl savo išprusimo stokos. Atkreipiau dėmesį į tuos mąstytojus, kuriuos žinojau dar iki atsivertimo.

Iš žymiųjų pagonių autorių Aristotelis yra kultūros pusėje, Platonas pripažįsta tik tokią kultūrą, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai prisideda siekiant intelektualios gėrio vizijos ar derinasi su jo valstybės samprata. Mr. Joyce ir D. H. Lawrence būtų išvaryti iš jo valstybės. Buda tikriausiai buvo nusistatęs prieš kultūrą, nors šiuo klausimu aš galiu klysti.

Šv. Augustinas paauglystėje įgytąjį laisvųjų menų išsilavinimą po atsivertimo pavadino demantia (lot. „beprotybe“) ir stebėjosi, kodėl jį vadina honestior et uberior (lot. „aukštesniu ir turtingesniu“), nors jis yra ne ką naudingesnis už pradinį vaikų išsilavinimą (Išpažinimai I, 13). Augustinas smerkė save dėl to, kad mėgavosi bažnytine muzika (Ten pat. X, 33). Tragediją (ją dr. Richardas vadina „didingom dvasios pratybom“) jis palygino su opa; spektaklio žiūrovai patiria kančias kartu su veikėjais, tačiau jie mėgaujasi šia kančia, o tai yra miserabilis insania (lot. „apgailėtina beprotybė“). Quid autem mirum cum infelix pecus aberrans a grege tuo et inpatiens custodie tue turpi scabie fedarer  („Kas gi keisto, jeigu aš, nelaiminga avis, atsiskyrusi nuo tavo bandos ir neapkenčianti Tavo priežiūros, apaugau šašais?“) (Ten pat. III, 2).

Šv. Jeronimas, alegoriškai aiškindamas palyginimą apie sūnų palaidūną, kiaulių ėdalą tapatina su cibus demonum [...] carmina poetarum, secularis sapientia rhetoricorum pompa verborum („demonų maistu [...] poetų eilėraščiais, pasaulio išmintimi, oratorių gražbyliavimu“) (Laiškai XXI, 4).

Kažkas prieštaraudamas galėtų priminti, kad Bažnyčios tėvai kalbėjo apie pagonių politeistinę literatūrą tais laikais, kai politeizmas buvo laikomas pavojingu. Tačiau nuo Jeronimo laikų daugumoje grožinės literatūros kūrinių perteikiama vertybių sistema netapo akivaizdžiai krikščioniškesnė. Hamlete kvestionuojama bet kokia vertybė, išskyrus keršto pareigą. Visų Šekspyro kūrinių veikėjų išsakoma veiklaus gėrio koncepcija atrodo grynai pasaulietiška. Viduramžių romane pagrindinės vertybės - garbė bei vyro-moters meilė; XIX a. romane - įsimylėjimas ir materiali gerovė; romantikų poezijoje - grožėjimasis gamta (nuo panteistinės mistikos iki nekalto jausmingumo) arba praeities pažadintas Sehnsucht (vok. „ilgėjimasis“) kitokio pasaulio, kuris yra tolimas ir tik įsivaizduojamas, tačiau neantgamtinis pasaulis, kuriuo poetas išties netiki; o galiausiai modernios literatūros aukštinimo objektu tampa išlaisvinti instinktai. Be abejonės, literatūroje egzistuoja išimčių, tačiau jos nekeičia bendro vaizdo. Newmanas pasakė, kad visa literatūra yra tiesiog žmogiškos prigimties balsas. Kadangi literatūros tikslas - nagrinėti žmogišką prigimtį, mes neturime grynai krikščioniškos literatūros. Anot Newmano, būtų loginė klaida, jei mėgintume sukurti nenuodėmingą literatūrą apie nuodėmingą žmogų . Nekyla abejonių, kad pusiau krikščioniškos ar antikriščioniškos vertybės literatūroje veikia daugelį skaitytojų. Tai įrodo mokslinis straipsnis, kurį neseniai skaičiau. Jame teigiama, kad Šekspyro personažų - Kleopatros ir Makbeto - nusikaltimus atperka viena savybė, apibūdinama kaip „didingumas“. Kaip tik šį rytą skaičiau kito kritiko tekstą, kuriame pastebima, kad jei Websterio Baltojo velnio nedori įsimylėjėliai nuspręstų atgailauti, mums sunku būtų jiems už tai atleisti. Daug kas iš poeto Keatso frazės  apie „meilę gėriui ir blogiui“ išveda keistą doktriną, teigiančią, kad bet kokia įsimylėjimo rūšis pati iš savęs yra gėris. Aš nesakau, kad būtinai kiekvienas literatūros mėgėjas bus paveiktas neteisingų vertybių, tačiau šis pavojus visada išlieka. Taigi, jei mes sumanytume paprieštarauti Bažnyčios tėvams dėl to, kad jie užsipuolė pagonišką literatūrą, negalėtume remtis argumentu, teigiančiu, kad vėliau literatūra iš esmės tapo labiau krikščioniška.

Skaitydamas Tomą Akvinietį, neradau nieko, kas galėtų atsakyti į man rūpimą klausimą (nors aš nesu jo žinovas ir neprieštaraučiau, jei kas mane pakoreguotų). Tomą Kempietį neabejodamas priskirčiau prie kultūros priešininkų stovyklos. Skaitydamas Theologia Germanica (nežinomo autoriaus XIV a. teologinis kūrinys - vert. past.) (XX sk.) atradau teiginį, kad priešinga Kristui prigimtis „tarpsta ten, kur labai apdovanotas protas pasiaukština paakintas savo šviesos ir galios, kol galop ima manyti, kad jis pats yra tikroji Amžinoji Šviesa“. Tačiau kitame skyriuje (XLII) apgaulingos šviesos blogis tapatinamas su savybe mylėti pažinimą ir įžvalgumą labiau nei patį pažinimo objektą. Atrodytų, šis pastebėjimas turėtų nurodyti kitokios rūšies išmintį, kuri padėtų išvengti apgaulingo pažinimo.

Dauguma mano paminėtų skaitinių kol kas bylojo kultūros nenaudai, bet galbūt mano išsilavinimo stoka pakišo koją ir aš pasirinkau ne tuos autorius.

Mėginimų apginti ir įrodyti kultūros reikšmę aptikau ganėtinai nedaug. Vienas iš atradimų buvo šv. Grigaliui priskiriama mintis, teigianti, kad, kai tikintieji naudojasi pasaulietinės kultūros pasiekimais, jie elgiasi panašiai kaip izraelitai, kurie eidavo pas filistinus galąstis savo ginklų. Iš pradžių toks argumentas man pasirodė priimtinas. Jei norime skelbti Evangeliją netikintiems kaimynams, turime suprasti jų kultūrą. Reikia „laimėti pagal jų žaidimo taisykles“. Visgi toks požiūris neatitiko vėliau atsiradusių krikščioniškos kultūros sampratų. Pasak Grigaliaus, kultūra yra ginklas, tačiau paprastai ginklus mes padedame į šalį, kai tik jie tampa nebereikalingi.

Susipažinęs su Miltono pozityviu požiūriu į kultūrą, nė kiek nepradžiugau. Jo Areopagitica  suglumino lygiai kaip ir Brolio Every straipsnis. Miltonui, atrodytų, kultūros klausimas nekelia jokių sunkumų; jis entuziastingai gina laisvą gėrio ir blogio pažinimą, turėdamas omenyje „didingas sielas“ ir tuo pačiu paniekindamas paprastus žmones - o to, manau, joks krikščionis negalėtų toleruoti.

Galiausiai skaitydamas Newmano (jau cituotą) lekcijų knygą apie universitetinį išsilavinimą (University Education), atradau autorių, kuris gerai suvokia abi problemos puses. Regis, jis yra kultūros dėl kultūros iškalbingiausias aukštintojas, bet sykiu neatrastume kito, kuris taip griežtai priešintųsi kultūros ir dvasingumo tapatinimui. Jo nuomone, intelektualinis lavinimasis „naudingas šiame pasaulyje“ [3]: tarp jo ir „tikrojo dvasingumo“ yra „radikalus skirtumas“ [4]; jis ugdo „ne krikščionį, bet džentelmeną“; ir yra panašus į dorybę  tik „iš tolo“ [5]; jis „visai nepajėgus“ padaryti žmogų geresniu [6]. Bažnyčių pastoriai turėtų teigiamai vertinti kultūrą, nes ji suteikia nekaltą pramogą dvasinio atsipalaidavimo metu, kada labiausiai esame gundomi nusidėti; ji „nukreipia mintis nuo žalingų dalykų į dalykus, priderančius mąstančiai būtybei“.  Tačiau net ir tada „ji [kultūra] nekilsteli mūsų link antgamtiškumo ir nepadeda tapti priimtinais Kūrėjui“ [7].  Kai kada kultūrinės ir dvasinės vertybės gali būti visiškai priešingos. Teologija, kuri atsisako liberalaus  pažinimo paieškų ir siekia grynai ganytojiškų tikslų, yra verta pagyrimo, tačiau praradusi liberalumą tampa lyg „veidas, išvargęs nuo ašarų ir pasninko bei praradęs savo grožį“ [8]. Vis dėlto Newmanas įsitikinęs, kad laisvas pažinimas yra vertingas pats savaime (apie tai jis kalba savo ketvirtojoje lekcijoje). Šią prieštarą jis išsprendžia teigdamas, kad viskas, įskaitant ir intelektą, „turi savo paties tobulą pavidalą; visi geri reiškiniai - gyvi ir negyvi, regimi ir neregimi - gali būti tobulinami iki tobuliausio būvio“[9]. Lavinti protą „privalu lygiai kaip ir lavinti dorybes, nepaisant, kad šios sritys nėra lygiavertės“ [10].

Newmano teiginių negalėjau galutinai priimti galbūt dėl to, kad esu prastas teologas ir nevisiškai supratau užslėptą doktriną apie malonės ir žmogiškos prigimties santykį. Aš gerai suprantu, kad egzistuoja ir nemoralinio pobūdžio gėris; panašiai kaip sveikai užaugusi rupūžė yra „geresnė“ ar „tobulesnė“ už išsigimusią rupūžę (su trimis kojomis), arba arkangelas yra „geriau“ už angelą. Šią prasme protingas žmogus yra „geresnis“ už kvailį, kaip ir bet koks žmogus už šimpanzę. Sunkumai iškyla tada, kai bandome atsakyti į klausimą, kiek Dievas norėtų, kad mes skirtume savo laiko siekdami tokio pobūdžio „gerumo“ ar „tobulumo“. Jei Newmanas teisus teigdamas, kad kultūra nepadeda mums „tapti labiau patinkančiais Kūrėjui“, tada šiam siekui neturėtume švaistyti savo laiko. Toks požiūris būtų saugiausias, nes galbūt Jo valia, kad mes rūpintumės tuo, kas aiškiai įsakyta - siektume teisumo, o bet kokį kitokį tobulėjimo rūpestį paliktume spręsti Jam. Tačiau, jei Newmanas būtų taip manęs, nebūtų parašęs paskaitos „Apie savitikslį laisvąjį pažinimą“. Galima daryti prielaidą, kad moralinė pareiga apima ir nemoralinio pobūdžio tobulumo siekimą. Jei prielaida teisinga, vadinasi, intelektualinis tobulėjimas nėra „visiškai nesusijęs“ su dorybe, bet yra jos sudedamoji dalis. Tačiau labai keista, kodėl Raštas ir Bažnyčios tradicija tiek mažai kalba (ar visiškai neužsimena) apie šią pareigą. Taigi esu priverstas pripažinti, kad Newmano samprotavimai nepadėjo pasistūmėti į priekį iš esmės sprendžiant kultūros svarbos klausimą. Jis padėjo suprasti, kad kultūra veda link „nemoralinio tobulumo“. Tačiau tiems, kuriems rūpi amžinas išgelbėjimas, šis atradimas neatrodo naudingas. Rafinuotumas gal ir yra tam tikros rūšies tobulumas, tačiau jei jis nepadeda nei patikti Dievui, nei laimėti amžinybę, kodėl jis turėtų būti mums svarbus? Kaip toks „tobulumas“ susijęs su svarbiausiais gyvenimo tikslais, dėl kurių buvau sukurtas?

Neabejotinai supratau tik tiek: po atsivertimo nebegaliu toliau laikytis savo ankstesnio požiūrio apie kultūrą. Akivaizdu, kad visa išprususio netikėjimo tradicija (nuo Arnoldo iki Scrutiny) yra tik dar viena nauja fazė to ilgamečio sukilimo prieš Dievą, prasidėjusio XVIII amžiuje.  Suvokiau, kad, norint apginti kultūrą, reikia paieškoti kur kas „nuosaikesnių“ metodų ir atsistoti į visai kitokią pozicija. Tad ėmiausi formuluoti savo argumentus.

1.  Pradėjau nuo paties primityviausio ir visiškai neambicingo lygmens. Pagalvojau, kad mano profesinė veikla, reikalaujanti tam tikro meninio skonio ir talento, gali būti motyvuota paprasčiausio troškimo užsidirbti pragyvenimui. Svarstydamas apie tokį motyvą, su palengvėjimu prisiminiau, kad krikščionybė, nepaisant jos revoliucingų ir apokaliptinių bruožų, sykiu gali būti guodžiančiai paprasta ar net banali. Jonas Krikštytojas savo pamokslais neragino pas jį atėjusių kareivių ir muitininkų tuojau pat sugriauti senojo pasaulio karinę ir ekonominę tvarką; jis siuntė juos atgal į darbovietes, prisakydamas laikytis moralinio įstatymo (apie kurį jie jau girdėjo iš mamų ar auklių). Apaštalas Paulius ragino tesalonikiečius nepaliauti dirbti (1 Tes 4, 11) bei vengti dykinėjimo (2 Tes 3, 11). Efeziečius kvietė profesionaliai dirbti „gerą“ darbą (Ef 47, 28). Manyčiau, kad „geras“ nereiškia nei „išskirtinio“, nei „geresnio už nekenksmingą“. Ganėtinai akivaizdu, kad kultūra turi paklausą visuomenėje ir kad ji nėra pati iš savęs žalinga, todėl darau išvadą, kad mano veikla, lygiai kaip ir kitų, besidarbuojančių kultūros srityje (dėstytojų, rašytojų, kritikų, menotyrininkų ir kt.) yra prasminga, kadangi atsako į paklausos poreikį ir tokiu būdu padeda užsidirbti pragyvenimui (juolab, kai aš tikriausiai jau nebetinku jokiam kitokiam darbui).

2. Ar kultūra yra nežalinga? Akivaizdu, kad ne visada. Jei krikščionys nuspręstų sukurti naują visuomenę dykumoje, galima būtų spręsti, ar leisti joje tarpti tokiems dalykams, kuriais taip lengva piktnaudžiauti ir kurie nėra itin reikšmingi. Tačiau mes neturime pasirinkimo ir gyvename kultūrinėje  terpėje, kurioje visada apstu piktnaudžiavimų, nepriklausomai nuo krikščionių pasirinktos pozicijos.  Todėl būtų geriau, jei „kultūros pardavėjų“ gretose kaip atsvara ar priešnuodis būtų ir krikščionių. Galbūt kai kurių krikščionių gyvenimo pašaukimas ir yra būti kultūros pardavėjais. Neteigiu, kad krikščionys gali suteikti  kultūrai ypatingesnį statusą - ji vis vien išliktų tik kaip nekalto malonumo teikėja. Tačiau, jei piktnaudžiavimai dažni, užduotis jiems priešintis tampa ne vien tik leistina, bet ir privaloma veikla. Tokiu atveju mano profesijos žmogus gali sakyti, kad „dirba gerą darbą“, numanydamas šiuose žodžiuose gilesnę prasmę, nei tą, kurią  aptariau pirmajame punkte.

Norėdamas išvengti nesusipratimų, noriu paaiškinti, kad kalbėdamas apie „pasipriešinimą piktnaudžiavimams kultūroje“ aš nesiūlau krikščionims imti pinigų už vieną prekę (kultūrą), o pateikti šiek tiek kitokią (homiletiką ar apologetiką). Tai būtų vagystė. Manau, jog, kai krikščionys tiesiog dalyvauja šiame kultūros „pardavinėjimo“ procese, atsiranda daugiau galimybių pristabdyti piktnaudžiavimus.

Nesunku pastebėti, kad šiuo atveju mano požiūris iš dalies primena Grigaliaus „kultūros-ginklo“ koncepciją. Ar galėčiau žengti toliau ir pamėginti atrasti dar kokį nors argumentą kultūros dėl kultūros naudai?

3. Jei kas paklaustų, ką kultūra suteikė man asmeniškai, galėčiau duoti vieną nuoširdų atsakymą: labai daug malonumo. Neabejoju, kad malonumas yra gėris, o skausmas yra blogis. Kitu atveju netektų prasmės visos krikščioniškos tradicijos mokymas apie dangų ir pragarą ar apie Viešpaties atperkančios kančios prasmę. Malonumas yra gėris, tačiau jis gali tapti nuodėmingu, jei mes siekdami jo, laužome moralinį įstatymą. Kultūros teikiami malonumai patys savaime nereikalauja tokios kainos (nors nemažai kas renkasi būtent tokį susimokėjimo būdą). Newmanas pastebi, kad šie malonumai dažną kartą tampa puikiu pakaitalu nuodėmingiems malonumams. Todėl mes galime teisėtai mėgautis jais ir iš meiles artimui pamokyti kitus, kaip patirti šiuos malonumus. Toks požiūris tik iš dalies primena Scrutiny autorių ideologiją. Gero meninio skonio lavinimo svarbą ir vertę galima būtų pagrįsti būtent kultūros teikiamo malonumo faktu, jei iš tikrųjų šis malonumas būtų įvairesnis, stipresnis ir ilgiau trunkantis nei prastuoliškas ar „bulvarinis“  malonumas. Norėčiau tikėti, kad tai tiesa, bet kol kas niekas man to neįrodė.

4. Kaip jau minėjau, literatūros kūriniuose nedažnai atskleidžiamos krikščioniškos vertybės. Europos literatūroje dažniausiai sutinkame tokias vertybes: (a) riteriška garbė, (b) įsimylėjimas (vyro-moters), (c) materialinis klestėjimas, (d) panteistinis gėrėjimasis gamta, (e) kitokio pasaulio ilgesys (Sehnsucht), (f) aistrų išlaisvinimas. Šių vertybių negalėtume vadinti krikščioniškomis. Išskyrus vertybes (c) ir (f) (jų negalėčiau niekaip apginti, nes akivaizdu, kad jas priimdamas, skaitytojas tikrai netaps geresniu žmogumi), kitoms keturioms tiktų terminas „sub-krikščioniškos“ ar „beveik krikščioniškos“. Toks terminas įvardija vertybes, kurios užima aukščiausią vietą skalėje, palyginus su kitomis žmogiškomis vertybėmis, tačiau jos neprilygsta krikščioniškoms. Tokios vertybės pasižymi dvipusiškumu; jas gerai apibūdina posakis: „Kiekvienas kelias vedantis iš Jeruzalės, taip pat veda ir į Jeruzalę“:

a) Subrendusiam krikščioniui riteriški garbės idealai prilygsta pagundymui. Jo drąsa remiasi tvirtesniu pagrindu. Tiems, kurie išmoko Getsemanės pamoką, tokia garbė neatrodo vertinga. Tačiau tiems, kurie tik žengia į mokinystės taką, riterių idealai gali būti kaip mokytojai, pasakojantys apie krikščionišką kankinystę. Galahadas (riteris-šventasis - vert. past.) buvo Lanceloto sūnus.

b) Dantės ir Patmoro apdainuotas kelias yra kupinas pavojų. O gaivališka aistra, pridengta „nuoširdumu“ ar „atvirumu“ - tai ne tik kad pavojingas, bet tiesiog mirtinas darinys. Tačiau ne kiekvienas yra pašauktas tapti eunuchu dėl Dievo karalystės, net ir jausmų srityje. Kai kam romantiška meilė taip pat yra kaip mokytoja [11].

c) Nuo panteizmo iki ateizmo - vienas žingsnis, tačiau pasitaiko palaimintų perėjūnų, žengiančių priešinga kryptimi (į teizmą). Kai kam Wordswortho (anglų poetas romantikas - vert. past.) kontempliacijos yra lyg pirmas žingsnis atrandant, kad egzistuoja kažkas, ko negalime apčiuopti, didesnis už mūsų suvokimą. Romantizmo kūriniai gali gundyti krikščionis panteistiniais paklydimais, bet, kita vertus, jie gali pastūmėti į tikėjimo kelią tuos, kurie dar jo neatrado. Jei jie sustos ir pasiliks kartu su romantikais, bent išvengs žalingo arogantiško materializmo poveikio, jei žengs toliau, taps tikinčiais.   

d) Romantizmo Sehnsucht (t. y. kitokio pasaulio ilgėjimasis) taip pat yra kupinas pavojų; jis gali pastūmėt į erotizmą ar net į okultizmą. Gindamas jo privalumus, galėčiau pasidalinti savo patirtimi. Po atsivertimo kiekvieno tikinčiojo atmintis iškelia praeities nuodėmes ir paklydimus, dėl kurių atgailaujame. Šiame procese aš nė karto nejaučiau sąžinės raginimo atgailauti (gal dar vis nepribrendo laikas) dėl savo jaunystės Sehnsucht patyrimų. Aišku, šie išgyvenimai sužadino tam tikrus poelgius (bet tai vyko dėl mano paties piktnaudžiavimų), dėl kurių turėjau atgailauti. Visgi nepaliauju manyti, kad romantizmo ilgėjimasis pats savaime yra visiškai geras. Be jo mano kelias į atsivertimą būtų sudėtingesnis [12].

Aptariau vien tik literatūrinius pavyzdžius, tikrai nemanydamas, kad literatūra yra vienintelis ar svarbiausias kultūros elementas, bet tik todėl, kad geriausiai ją išmanau. Pasinaudodamas dr. Richardo terminais, reziumuočiau, kad literatūra yra geriausių („sub-krikščioniškų“) vertybių lobynas. Šios vertybės nėra dvasinės, bet sielinės. Tačiau Dievas sukūrė sielą, o sielinės vertybės yra dvasinių atspindžiai. Jos neatveria kelio į išgelbėjimą ir yra susijusios su prisikėlimo gyvenimu tiek, kiek vyro ir moters meilė susijusi su dieviška meile  ar riteriškas kilnumas - su krikščionišku dorumu, ar mėnulis - su saule. Panašumas dar nereiškia tapatumo, tačiau jis kur kas geriau nei priešingumas. Imitacija gali paskatinti iniciaciją. Vieniems kultūrinių vertybių atradimas gali tapti gera pradžia; aišku, ne visiems, nes kultūra nėra visiems numatytas kelias į Jeruzalę (o kai kam tai yra kelias tolyn nuo Jeruzalės).

Kultūra pasitarnauja žmogui, paruošdama jį atsivertimui, ir dar vienu aspektu. Šiais laikais neišsilavinusiam asmeniui sunkiau įtikėti dėl jo abejingumo. Populiarusis mokslas, vidinio uždaro rato įpročiai (ar įpročių nesilaikymas), politiniai štampai ir pan. įkalina jį siauroje belangėje erdvėje, kuri tapatinama su visa visata. Nelieka tolimų horizontų, neatskleistų paslapčių. Jis yra pasitenkinęs tuo, ką jau žino. Tuo tarpu kultūringesnis asmuo suvokia, kad realybė yra žymiai sudėtingesnė, o bet kokia „galutinė“ tiesa kelia įtarimą. Jo gyvenime kelios kliūtys, trukdančios žengti į tikėjimo kelią, jau yra pašalintos.

Taigi, viską apsvarstęs, galiu apibendrinti, kad kultūra gali padėti kai kuriems žmonėms ateiti pas Kristų. Ne visiems - yra trumpesnis ir saugesnis kelias, kuriuo ėjo ir eina tūkstančiai paprastų sielų tiesiog pažinę Kristų be kultūros įtakos. Ar kultūra gali vaidinti kokį nors naudingą vaidmenį tikinčiųjų gyvenime? Manau, kad taip. (a) Kadangi kultūrinės vertybės yra lyg blankūs krikščioniškos tiesos atšvaitai, todėl mes jas galime vertinti. Krikščionims neužginta teisė į pramogas, tai kodėl negalima to daryti Jeruzalės prieigose? Nieko smerktino, jei norime grožėtis mėnuliu, juolab kai jau žinome kieno šviesą jis atspindi. (b) Ne kiekvienas pašauktas kontempliatyviam gyvenimo būdui. Daugelis tikinčiųjų pašaukti šlovinti Dievą veikla, kuri nėra per se (pati savaime) šlovinimo veiksmas, tačiau ji tokia tampa, kai pašvenčiama Dievo šlovei. Kadangi kultūrinė veikla gali būti nežalinga ir netgi naudinga (dabar aš linkęs tuo tikėti), todėl ji taip pat gali būti pašvęsta Viešpačiui. Tiek gatvių šlavimas, tiek poezijos rašymas, jei skirti Jo garbei, gali tapti dvasine veikla. Toks požiūris toli gražu nepanašus į minėtas Arnoldo ir Richardso teorijas, kadangi jis eliminuoja perdėtą ir nepagrįstą kultūros sureikšminimą.

Kai kas paprieštarautų, kad Brolio Every minimas „meninis jautrumas“ (arba „subtilumas“) yra netapatus mano vartojamiems terminams „kultūra“ ar „geras skonis“. Pasirinkau šiuos terminus, apibūdinančius tai, kas įvairiais amžiais buvo įvardijama skirtingais žodžiais: „nuovokumas“, „korektiškumas“, „vaizduotė“, (dabar) „jautrumas“. Kažkodėl „korektiškumas“ nebuvo privalomas XVII amžiaus krikščionims, o „jautrumas“ (anot Every) šiandien yra privalomas - sunku patikėti, kad taip pasikeitė reikalavimai. Šis „jautrumas“ pats savaime dar nėra dorybė, o tik morališkai neutralus gebėjimas. Krikščionims tai gali būt ne ką vertingesnis dalykas nei „patirtis“. Jei kas man prieštarautų citata Fil 1, 9, atsakyčiau, kad  čia minimas „įžvalgumas“ susijęs su meilės savybėmis, o ne su subtiliu gebėjimu analizuoti literatūrinius kūrinius. Kiekviena dorybė yra per tam tikrą laiką išugdytas įprotis. „Jautrumas“ gali virsti geru arba blogi įpročiu. Manęs visai nežavi gebėjimas jautriai įžvelgti pagundymų, geidulių ar visokių nedorybių unikalius bruožus. Aš tikiu, kad sveika teologija turėtų mokyti kaip nukreipti mūsų įžvalgumą nuo nedorybių į tikėjimą ir tyrumą - tai būtų panašu į dorybę (išugdytą įprotį).  Naujasis meninio „jautrumo“ idealas krikščionims pristato kultūrą ne tokioje patrauklioje šviesoje nei kiti šio termino praeities atitikmenys. Minėtasis kultūros aukštintojų judėjimas, prasidėjęs nuo dr. Richardso, manau, turi nemažai ryškių antikrikščioniškų bruožų, ir aš smarkiai abejoju, ar jį galima būtų „pakrikštyti“ (t.y. sukrikščioninti).

Iš anglų k. vertė Tomas Dičius

1 Mes turime labai atsargiai ir nuolankiai spręsti, kaip tokius dalykus priima neišsilavinę šventi žmonės. K. Patmore rašo: „Tas šventasis pakartos daug kartų tai, ką jūs žinojote nuo vaikystės, tačiau nepamirškite, kad, nors toks pažinimas jums atrodo paviršutiniškas, tačiau jam tai yra tvirtas pamatas“ (Rod, Root and Flower, Magna Maralia XIV).

2 Apie gilesnę šio stebuklo prasmę žr. F. Mauriac, Vie de Jesus, nuo sk. 5.

3 University Education, Op. cit., VIII, p. 227.

4 VII, p. 184, 5.

5 IV, p. 112.

6 IV, p. 111.

7 VII, p. 180.

8 IV, p. 100.

9 IV, p. 113.

10 IV, p. 114.

11 Žr. Charles Williams, He Came Down from Heaven.

12 Sehnsucht apibūdinčiau kaip „išlietą religiją“; jos lašai gali tapti palaiminimu neatsivertusiam žmogui - paragavęs jų, jis gali pradėti ieškoti taurės, iš kurios jie išbėgo. Tiems, kurie dar nepasiruošę gerti gurkšniais, geriau tenkintis lašais.