„Reformatų Bažnyčia bus mažesnė, bet autentiškesnė“

Plačiau apie šių metų Sinodo darbą ir Lietuvos reformatų aktualijas „Bernardinai.lt" pasakoja generalinis superintendentas kun. Tomas Šernas.

Ar galite pirmiausiai trumpai paaiškinti, kokia yra Sinodo funkcija ir reikšmė Reformatų Bažnyčioje? Kas jame dalyvauja ir kokie įgaliojimai jam suteikti?

Tai senas istorinis susirinkimas, Lietuvoje vykstantis kasmet per Šv. Jono šventę Biržuose. Sinodo reguliarumą pertraukdavo nebent karai, maras ar kiti sunkumai, dėl kurių nepavykdavo suburti žmonių.

Sinodas reaguoja į tai, kas vyksta pasaulyje ir sprendžia, kaip Bažnyčia turėtų vykdyti savo veiklą, kad tinkamai atliktų savo misiją. Sinodas leidžia teisinius dokumentus, kurie vadinami kanonais ir memorialais.

Svarbu pažymėti, kad visus dalykus šiame susirinkime sprendžia ne kokia nors Bažnyčios vadovybė ar vienas vadovas, bet pats Sinodas, kuris yra aukščiausias valdymo organas. Jame dalyvauja dvasininkai, kuratoriai, taip pat teisėtai išrinkti parapijų delegatai. Įdomu tai, kad aukščiausias dvasininkas Sinode turi tokį patį balsą kaip parapijos išrinkta močiutė - gera krikščionė, kuriai tenka balsuoti.

Sinodas vyksta, vadovaujantis nustatytais kanonais. Ištisus metus Bažnyčia gyvena, vadovaudamasi Sinodų metu priimtais sprendimais: paprastai, jie susiję su Bažnyčios tvarka ir misijomis - paskiriami dvasininkai vykdyti pareigų arba suspenduojami, pašalinami iš pareigų.

Šis kasmetinis renginys labai svarbus mūsų mažai Bažnyčiai. Reformatų Bažnyčioje, praktiškai, tai - pagrindinis valdymo organas.

Sinodas suburia nacionalinę Bažnyčią?

Taip. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Biržuose rinkdavosi ir delegatai iš dabartinės Baltarusijos žemių, tačiau dabar atstovaujamos tik lietuviškos parapijos.

Sinodas - gera proga spręsti partnerystės klausimus, pristatyti dalyvius, visiems išsakyti savo lūkesčius. Jei sprendimas nėra parengtas, paprastai paliekama laiko iki kito Sinodo apsvarstyti konkrečius klausimus. Konsistorija - žemesnio rango tarpsinodinis organas - priima sprendimus, į kuriuios reikia greičiau reaguoti.

Kita vertus, Sinodas yra ne vien sprendimų priėmimo laikas, bet ir šventė. Juk susiburia draugėn visų reformatų parapijų atstovai, ir išties smagu pabūti kartu.

Iš istorijos žinome, kad anksčiau tai būdavo visų parapijiečių šventė, pasimatymas, pasibuvimas, būdavo rengiami aukšto lygio atlikėjų pasirodymai, pavyzdžiui, tarpukariu pakviesdavo tokių dainininkų kaip Kipras Petrauskas, spektaklius statydavo režisierius Borisas Dauguvietis, pasirodydavo chorai, skambėdavo dainos. Mamos siųsdavo savo dukras pasidairyti jaunikio, nes atvažiuodavo studentų, išsilavinusių rimtų žmonių. Reikėjo Bažnyčiai parodyti savo aktyvią kultūrą, turimą potencialą.

Nenuostabu, kad šventės metu aplanko svečiai iš tolimesnių ir artimesnių kraštų. Šiemet ir pernai lankėsi broliškosios Vokietijos, prieš tai turėjome svečių iš Švedijos, visai neseniai - iš JAV, Vengrijos, Šveicarijos - daugelio valstybių...

Šių metų Sinodas daug dėmesio skyrė atkurti kuratorių pareigybę. Kuo ji svarbi bendruomenei?

Kuratoriai yra senovinė institucija, kuri keitėsi laikui bėgant. Lietuvoje pirmieji Bažnyčios kūrėjai buvo bajorai. Kai kurie jų buvo tikri šulai: steigė parapijas, prisidėdavo prie bažnyčios pastatymo, dvasininko išlaikymo. Tokie žmonės buvo praminti Bažnyčios kuratoriais. Galėtume sakyti, jog taip atsirado toks pirmas demokratinis elementas - tačiau tai ne demokratija, o Dievo Žodžio išpildymas. Juk ne vien kunigai atsako už Bažnyčią, bet ir visi tikintieji, kurie sąmoningai ją puoselėja. Tokie žmonės turi tokį patį balsą visuose bažnytiniuose susirinkimuose, kaip ir kunigai.

Šiuo metu kuratorius išrenkamas neribotam laikui, tačiau Sinode dalyvauja ribotas kuratorių skaičius.

Dvasininkai skelbia Dievo Žodį ir aiškina, kaip reikėtų juo gyventi. Tačiau Bažnyčios gyvenimą sudaro ir daug praktinių dalykų: reikia ir stogą uždengti, rasti finansų įvairiausiai veiklai. Čia įsitraukia kuratoriai. Pavyzdžiui, Švobiškio parapijos palaikytojas bajoras Švobas įsteigė stipendiją, kurios dėka geriausiuose Europos universitetuose mokėsi ne vienas mūsų dvasininkas.

Tačiau svarbu budėti, kad šie dažniausiai pasiturintys žmonės netaptų Bažnyčios valdytojais: sprendžiant reikalus ir neturtingas dvasininkas gali užginčyti jų siūlymą. Labai svarbus yra visų lygybės principas

Po baudžiavos panaikinimo kuratoriais tapdavo ir sąmoningesni išsilavinę valstiečių sūnūs, dar vėliau buvo nuspręsta, kad kuratorėmis galėtų tapti ir moterys.

Svarstydami šį klausimą aiškiai matėme, kad senovinė kuratoriaus pareigybės samprata ne visai tinka mūsų dienoms. Tad buvo pateikta įvairių pakeitimų variantų. Mūsų Bažnyčia yra maža, ir kiekvienas pakeitimas labai ryškiai juntamas. Pavyzdžiui, iškart pajuntame, kai sumažėja kunigų. Turime nemažai problemų, esame maža bendruomenė, daug nukentėjusi, dar neišsigydžiusi senų žaizdų. Mes suprantame, kad vėlesnė karta susiduria su situacija, kai daug namų darbų kažkas anksčiau nepadarė.

Šiais laikais matome, jog neužtenka, kad žmogus būtų pakankamai geras Bažnyčios narys, geranoriškas asmuo. Dvasininkas yra dvasinis kuratorius, kuris turi baigti aukštąjį mokslą, atlikti praktiką, būti parapijų remiamas. Sakykime, geras žmogus, kuris irgi nori prisidėti prie Bažnyčios gyvenimo, bet nėra įgijęs aukštojo teologinio išsilavinimo, rečiau dalyvauja Bažnyčios kasdienybėje ir mažiau orientuojasi jos gyvenime, turėtų tokį patį balsą, kaip ir negausūs mūsų dvasininkai. Tad nusprendėme, jog dvasininkų ir kuratorių skaičius turi būti proporcingas.

Norėtume, kad kuratoriai būtų ne tik garsūs Lietuvoje ar pasaulyje reformatai, bet ir parapijoje žinomi krikščionys, kurie yra aiškūs, patikrinti žmonės šeimose ir visur kitur, baigę bent reformatų teologinius kursus.

Džiaugiamės, jog Vilniuje įkurtas Evangelinis biblijos institutas, kuriame galės studijuoti ir reformatai. Galės gauti papildomų žinių apie tai, kaip suprasti Bažnyčią, kad žmogus remtųsi ne vien savo tradiciniu suvokimu.

Esame tradicinė Bažnyčia, kuri balansuoja tarp to, kas yra aktualu, ir savo tradicijų. Nuolat tyko pagunda užsidaryti savo tradicijose, mėgautis šlovingos praeities spinduliais, stengtis vien išlaikyti senuosius kanonus. Bažnyčios gyvenimas juk turi atitikti mūsų laikų poreikius, atsiliepti į šiandienos aktualijas. Mums reikalingas atsinaujinimas.

Kuratorių atveju norime, kad daugiau žmonių spręstų Bažnyčios reikalus, tačiau tenka prisiminti Dievo Žodį, kuris ragina nekinkyti skirtingų gyvulių į tą patį vežimą. Arklys traukia vienokiu žingsniu, jautis - kitokiu. Taip ir skirtingo išsilavinimo, pasirengimo žmonės nebus adekvatūs dialogo partneriai.

Tai - rimtas iššūkis bažnytinei praktikai.

Taip. Manome, kad mūsų Bažnyčia bus dar mažesnė. Lietuvoje visos tradicinės Bažnyčios linkusios mažėti. Kaimų žmonės migruoja į užsienį ir t. t. Bažnyčia, manau, bus kompaktiškesnė, bet ir autentiškesnė. Bus mažiau, bet geriau - mano akimis žiūrint, mūsų laukia tokia perspektyva.

Vilniaus parapija šiomis dienomis pasitiko naują kleboną. Kokia yra dabartinė šios bendruomenės situacija? Kaip susiklostė reikalai dėl kitų asmenų pretenzijų į Vilniuje esantį bažnytinį turtą?

Tenka trumpai priminti neseną istoriją. 2001 metais buvo sušauktas Sinodas, į kurį buvo labai skirtingai sureaguota. 2000-aisiais Sinodas nevyko, bet kai jis buvo imtas rengti po metų, žmonės suprato, kad jų gali ir neperrinkti. Tad kreipėsi į valstybę ir gavo Teisingumo ministerijos pripažinimą, kadangi ši nusprendė, jog asmenys, turintys juridinį pažymėjimą, turi ir Bažnyčios įgaliojimus. Grupė žmonių mėgino sau perrašyti ir bažnytinį turtą, tačiau reikalas pateko į teismą, ir kol kas ši situacija nėra galutinai išspręsta.

Mūsų Vilniaus parapija yra reali, ne popierinė. Dirbama, vyksta vaikų mokyklėlė, senjorų draugija, jaunimas renkasi. Glaudėmės įvairiose patalpose, įvairiose vietose, o dabar išsinuomojame kitas ir galime toliau tęsti savo projektus, ateityje juos dar plėsime.

Naujasis Vilniaus klebonas kunigas Raimondas Stankevičius jau kelerius metus gyvena Vilniuje, lig šiol buvo mano padėjėjas. Kadangi atlikdamas savo dabartines superintendento pareigas neturiu galimybės atlikti dar ir klebono pareigų, pavyzdžiui, kasmet aplankyti visus parapijiečius, manau, kad derėjo Vilniaus parapijai paskirti naują žmogų. O kunigas Stankevičius turi didelį autoritetą tarp žmonių, yra sukaupęs nemenkos patirties. Pagal mūsų teisę, klebonas atsako už visą parapiją ir privalo joje gyventi.

Neseniai buvo paskelbta apie jūsų bendruomenės projektą su Lietuvos žydais. Kaip užsimezgė šis bendradarbiavimas?

Mūsų siekis - turėti kuo daugiau draugų. Iš to ir kyla panašūs mūsų judesiai, bendravimas. Norime būti ne tik ekumeniški, bet ir bendrauti su kuo įvairiausiais žmonėmis. Šiuo atveju nutiko taip, kad mūsų partneriai Vokietijoje, atvykę į Biržus, rado visiškai apleistas žydų kapines. Pradėjo jas tvarkyti, įtraukdami jaunimą, kitus reformatų skyrius, surengė nemažą talką. Ir štai rugpjūčio pradžioje norėtume iškilmingai pagerbti sutvarkytas kapinaites, pakviesdami ir žydų bendruomenės atstovų. Jie sutiko dalyvauti ir norėtų atlikti specialias apeigas - maldas už mirusiuosius.

Planuojame bendrauti ir ateityje. Nemažai bendraujame su bičiuliais Tolerancijos centre, Vilniuje, palaikome gerus ryšius su Kauno žydų bendruomene. Gerai suprantame problemas, su kuriomis susiduria tradicinės religinės bendrijos Lietuvoje, neturinčios hierarchinio vadovavimo iš užsienio. Mažieji lengviau vienas kitą supranta ir gali palaikyti.

Praktiškai, Reformatų Bažnyčia remiasi labai trapia struktūra, kuri tam tikrais atvejais galėtų padėti. Čia beveik viskas priklauso nuo konkrečių žmonių sau keliamų dvasinių standartų, ištikimybės Evangelijai. Kas apsaugo nuo klaidos reformatų bendruomenę?

Niekas. Kai esame maža bendruomenė, labai greitai pasijaučia visi nemalonumui. Jeigu Romos katalikai suklysta, jų sprendimą gali pakeisti aukštesnė instancija, jeigu ne ši - tai dar aukštesnė iki pat Romos. O pas mus - kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Mes kartais išties esme per daug silpni ką nors keisti, adekvačiai sureaguoti. Nors kartais įsijaučiame ir manome, kad esame rimti žaidėjai istorijoje, politikoje ar kultūroje. Mūsų klaidos daug kainuoja.

Lengviau būti didelės Bažnyčios nariu, už kurį viskas pagalvota, jam belieka įsitraukti. Žinoma, tada nelengva realiai išlaikyti ne vien tradiciją, bet ir tikėjimo praktikavimą. O reformatas turi ir praktikuoti, ir tradicijomis rūpintis, galvoti apie viską. Jis turi sukti galvą, kaip jo priimti sprendimai atsilieps po 20 metų. Žinoma, visi krikščionys esame vienoje barikadų pusėje tik skirtinguose plyšiuose. Tačiau mažai bendruomenei lengviau suvokti savo menkumą ir įsiklausymo į Dievo Žodį svarbą.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt