Mūsų pašaukimo sritys

Kartą Martyną Liuterį aplankė vienas amatininkas, kuris klausė, kaip jis galėtų tarnauti Viešpačiui. Liuteris atsakė jam klausimu: „Ką šiuo metu dirbi?". Vyras atsakė: „Esu batsiuvys".

Tada Liuteris labai nustebino jį, sakydamas: „Siūk gerus batus ir parduok juos už teisingą kainą".

Jis nesakė šiam žmogui: „Siūk krikščioniškus batus" ir neparagino jo tapti vienuoliu. Būdami krikščionimis, galime tarnauti Dievui įvairiausiose profesijose. Ir mums nereikia vertinti šito darbo pagal jo „dvasingumą" ar evangelistinę vertę. Savo pašaukimą galimi išpildyti, turėdami motyvus, tikslus ir standartus, kuriais norime pašlovinti Dievą.

Žvelgiant iš šalies, nėra aiškaus skirtumo tarp krikščioniško ir nekrikščioniško darbo. Kultūrą keičiantis požiūris nereiškia, kad kiekvienas darbas, kurį atlieka krikščionis (kurti kompiuterius, taisyti automobilius, siūlyti draudimo paslaugas ar vairuoti autobusą) išoriškai privalo skirtis nuo tokio pat darbo, kurį atlieka nekrikščionis. Galima dar kartą pakartoti, kad skirtumą sudaro tik motyvai, tikslai ir standartai. Johnas Frame rašė: „Krikščionys, keisdami padangas siekia pašlovinti Dievą, o nekrikščionys to nesiekia. Tačiau šio skirtumo neužfiksuotume nuotraukoje".

Taigi, nors mes, būdami krikščionimis, atsiskiriame nuo siekių pašlovinti save ir nuo tikslų, kurių siekdamas pasaulis ignoruoja Dievą (tai mūsų dvasinis atsiskyrimas), mes neatsiskiriame nuo pasaulyje esančių žmonių, vietų ar daiktų (atsiskyrimas erdvėje). Esame kitokie moralės ir dvasiniu požiūriu be kultūrinės atskirties. Galima prisiminti žinomus Abrahamo Kuyperio žodžius: „Nėra nė vieno kvadratinio colio žemės, kurioje gyvuoja žmonija, apie kurį Kristus, visa ko Viešpats, nesakytų: „Tai mano!".

Kalbant apie bažnyčių vadovus, reiškia, kad daroma didelė klaida, kai asmens pašaukimas apibrėžiamas tik jo dalyvavimu bažnyčios veikloje - rūpinimosi neįgaliaisiais, mokymu sekmadieninėje mokykloje, darbui su jaunimu, tarnavimui šlovinime ir pan. Turime padėti žmonėms pamatyti, kad jų pašaukimas kur kas didesnis ir jis neapsiriboja laiku, kurį tikintysis gali skirti bažnyčios reikalams. Bet negalima apriboti pašaukimo tik dvasinėmis dovanomis bažnyčios viduje, tada žmonės nebematys, kad jų pašaukimas apima viską ką mes darome, ir visur, kur mes tai darome - ir bažnyčioje, ir (o tai ne mažiau svarbu) - už bažnyčios ribų.

Kartą Os Guinness uždavė klausimą apie tai, kodėl bažnyčia XX a. pabaigoje nebeturi didelės įtakos pasauliui ir kodėl žmonės nebeeina į bažnyčią taip gausiai, kaip anksčiau. Jis sakė, kad pagrindinė priežastis yra tai, jog krikščionys yra ne ten, kur turėtų būti. Yra daugybė krikščionių gydytojų, teisininkų, artistų ir verslininkų. „Pašaukimas", - sakė Os Guinness, - „tai tiesa, kad Dievas pašaukė mus, kad sąmoningai visa, kur mes esame, ką darome ir ką turime, investuotume su pasišventimu, dinamiškumu ir kryptingai. Jeigu susiaurinsime pašaukimo sąvoką iki tarnavimo bažnyčioje, nebepajėgsime mokyti žmonių pritaikyti krikščionišką tikėjimą visame, ką jie daro, ir visur, kur yra". Juk sakome: „Jei Kristus nėra visų Viešpats, Jis visai nėra Viešpats".

Kadangi Dievas sukūrė žmones, vietas, ir daiktus, ir kadangi nuodėmė šiuos žmones, vietas ir daiktus pažeidę, Dievas siekia atpirkti žmones i kultūros srityje. Dievas Kristuje siekia atnaujinti Kristuje ne tik aplinkosaugininkus, bet ir aplinką, ne tik teisininkus, bet ir teisę, ne tik vyriausybės narius, bet ir pačią vyriausybę (Iz 9, 6-7).

Labiausiai stulbinantis Dievo misijos aspektas yra tai, kad šiuo metu Jis pasitelkia savo netobulus žmones (bažnyčią) atlikti Jo numatytus atkūrimo darbus - atlikti šiuos darbus ten, kur jie yra!
Kaip ir Paulius rašo:  „Kiekvienas tepasilieka toks, koks buvo pašauktas. (...) Kiekvienas, broliai, kokie buvote pašaukti, tokie ir pasilikite prieš Dievą" (1 Kor 7, 20. 24). Taigi, jei taip elgiamės, įvykome mums Dievo duotą pavedimą keisti ir gražinti mums priklausančią pasaulio dalį Dievo šlovei.

Be to, Dievas pašaukė pamokslininkus ir bažnyčios vadovus mokyti ir nukreipti žmones, esančius bažnyčioje, kad jie suvoktų, kaip veiksmingai jie gali tarnauti ir ne bažnyčioje, jeigu suvoks kiekvienam suteiktą pašaukimą visame kame ir visur. Nes tai - mūsų pašaukimas.

Tullianias Tchividjianas yra „Coral Ridge" presbiterionų bažnyčios pastorius Fort Lauderdale, Floridoje.

Vertė Dalia Janušaitienė iš žurnalo „Krikščionybė šiandien", www.ctlibrary.com