Naujausios žinios?

Greitis žudo. Taip mums kalba patarėjai saugaus eismo klausimais.

Jei važiuojant apie 50 km/h greičiu įvyksta avarija, tikimybė, kad į ją patekęs vaikas išgyvens - 80 proc., tačiau jei avarija įvyksta važiuojant jau apie 65 km/h greičiu - 80 procentų siekia tikimybė, kad jis žus. Ir kaip didesniu greičiu važiuojanti mašina gali sukelti daugiau žalos, taip ir žurnalistai - kuo greičiau jie praneša apie įvykius, tuo labiau tikėtina, kad pranešimas nebus tikslus, ir jis pakenks kieno nors reputacijai, priimamų sprendimų kokybei, politiniams procesams, ir netgi visam šalies gerovei. Howardo Rosenbergo ir Charleso S. Feldmano knygos „Nėra laiko pamąstyti" („No Time to Think") žodžiais tariant, neretai taip ir atsitinka.

Keletas pastarojo meto veiksnių pakeitė žurnalistų ir žiniasklaidos darbo aplinką. Visų pirma, jei kalbame apie naujienas, mes pamėgome  naujienų kanalus, kuriuose įvairios naujienos transliuojamos 24 valandas per parą. Šių kanalų privalumas - bet kuriuo metu jūs galite nustatyti imtuvą taip, kad matytumėte tik antraštes. Bloga naujiena - informacinių agentūrų savininkai dažnai susiduria su komercine problema. Kaip sudominti reklamos užsakovus tokiu kanalu, kuriame žmonės nuolat žiūri tik antraštes? Galiausiai, daugelio žiniasklaidos įmonių tikslas - padaryti taip, kad žiūrovai ar klausytojai susipažintų su reklamomis, iš kurių ir gyvena žiniasklaida. Šio tikslo siekiama ieškant būdų, kurie priverstų žmones nuolat žiūrėti ar klausytis. Bet „šviežių naujienų" nėra tiek daug, tačiau eterio laikas turi būti užpildytas. Taigi, žiniasklaida „trokšta" liepsnų ir mirčių.

Kaip elgiasi žiniasklaida?

Galima (pvz. CNN), vadinti „naujienomis" praktiškai bet kokią filmuotą medžiagą, panašiai kaip „Sun", kuris vis dar vadinasi naujienas skelbiančiu laikraščiu, nors jo skiltyse naujienų mažiau, nei vandens Mėnulio krateriuose.

Kitas galimas pasirinkimas, padaryti programą patrauklesne, pasinaudojant pseudo-ekspertų spekuliacijomis, paviršutiniškais mokslingais svarstymais, savimi patenkintais viešųjų ryšių atstovais, tuščiomis kalbomis ir begėdišku laiko švaistymu. Tokių pavyzdžių yra daugybė. Jau daugelį metų tai yra įprasta praktika sporto apžvalgose. Kas laimės? Kas žais komandoje? Kokia žaidimo taktika bus pasirinkta? Koks geriausias rezultatas galimas beprotiškomis dienomis ant minkštos žemės kai mėnulis yra antruosiuose namuose o Jupiteris lygiuoja su Marsu? Tokie svarstymai, primenantys užstalės kalbas aludėje, kelia susižavėjimą, skatina debatus ir dažnai girdimos artėjant rungtynėms. Iš tiesų, tai gal atrodo vienaip, kai kalbama apie futbolo rungtynes, tačiau tokia taktika visiškai nedera politikos komentarams. Štai pavyzdys. 

 „Ką pasakytų ajatola Khameini?" Šį klausimą išgirdau klausydamasis „BBC World service", penktadienį, rugpjūčio 19 d., 6.00 val. ryto. Kaip atsimenate, šią dieną, dėl protestų, kuriuos sukėlė nepatikimi rinkimų rezultatai, Irano dvasinis vadovas ajatola kreipėsi į tautą.

Šią laidą rengė du pranešėjai, jie pasiūlė akademikui ekspertui pasirinkti iš trijų variantų. Ar Khameini išstos griežtai ir laikydamasis tradicinio požiūrio parems Ahmadinejadą? Ar jis pasirinks vidurio poziciją ir pasmerks Ahmadinejado bandymus nutildyti modernistus ir išsaugoti Islamo respublikos pamatus? O gal jis taip pat jo kalba bus neaštri ir taikinanti? Akademikas sutiko, jog tokios pasirinkimo galimybės yra. Jos paprastai būna. Tada buvo parodytas interviu su korespondentu Irane. Jis buvo apkaldintas paviršutiniškumu. Baigiantis šiai laidai, jau nebesupratau, kuris iš jų išmintingesnis. Kodėl jiems buvo nepalaukus, kol Khameini pasakys kalbą? Juk tai vyko vos po keleto valandų. O šį laiką užpildė ne naujienos, ne analizė, ne šviečiamoji informacija, o spekuliacijos. Ir tai buvo „BBC World Service".

Iš tiesų, jei tai nebūtų kur kas platesnės tendencijos dalis, jūs galėtumėte sakyti, kad šioje laidoje tiesiog pritrūko išsamesnės apžvalgos ir tyrimo. Tačiau ši tendencija visuotinė ir ji atitinka visuotinę, pavojų skelbiančią kryptį, kuri skverbiasi visur: esmę keičia stilius, faktų pranešimą - nuomonių išdėstymas, išsamiai patikrintus faktus - nerišlus jų kratinys, kruopštų žurnalistų tyrimą - neužtrunkančios, bet dažnai vieną nuomonę atspindinčios vidutiniškos spėlionės.

Vis didėja žiniasklaidos poreikiai, kuriuos nustato dienotvarkė, o ne demokratinės visuomenės poreikiai. Žiniasklaida siekia užpildyti visą laiką ir išlaikyti žmonių dėmesį. Kuo daugiau laiko ji užpildo, tuo labiau jai reikia „naujienų" , jų reikia greičiau, nei galima suspėti pateikti svarius, sąžiningus ir išmintingus problemų vertinimus. Niekas nebeturi laiko mąstyti. Nei politikai, nei žurnalistai.

Šis poreikis, kad naujienos būtų pateiktos greitai, buvo antrasis veiksnys, lėmęs informacijos pateikimo žiniasklaidoje pokyčius. Pradėjo rastis vis daugiau interneto dienoraščių. Žinoma, dienoraščiai padėjo atskleisti tiesą ir teisingumą daugelyje dabartinių konfliktų - pavyzdžiui, interneto dienoraščiuose pateikiamos dabartinių Irano ir Irako įvykių nuotraukos ir apžvalgos, kurios kitaip jokiu būdu nepasiektų Vakarų. Tačiau, bendrai paėmus, interneto dienoraščių erdvė yra sunkiai suvaldoma, tarsi „Dodge City" salonas 1873 m. šeštadienio vakarą.

Interneto dienoraščių autoriai nepavaldūs toms pačioms taisyklėms kaip žurnalistai. Paprastai stambieji interneto dienoraščių autoriai daugiausia vadovaujasi ne teisingumo siekiančios žurnalistikos pagrindais, bet dažniau pateikia aštrias replikas. Štai kodėl vis daugiau laikraščių turi ir savo tinklavietes, kuriose skelbia naujausias žinias. O tai uždeda dar vieną finansinę naštą. Galiausiai neišvengiama to, kad žurnalistai turi daugiau nuveikti, tačiau jiems lieka mažiau laiko. Kenčia tikslumas. 

 „Žinios perdavimas jau yra žinia," - kalbėjo Marshallas McLuhanas, šiuolaikinių informacijos kanalų pionierius ir patriarchas. Jis pasakė tai kur kas anksčiau, nei atsirado prekybos kanalai, socialiniai tinklai „Facebook", „Twitter", interneto dienoraščiai, ir net kur kas anksčiau, nei internetas.

M. McLuhan pastebėjo, kad būdai, kuriais veikia informacijos priemonės, turi kur kas didesnę įtaką visuomenei ir tam, kaip žmonės mąsto, nei perduodamos informacijos turinys. Pavyzdžiui, spaudos išradimas leido pradėti masiškai leisti knygas. Tai ne tik palengvino skleisti daugybę mokslo žinių bei nuomonių, bet ir pakeitė žmonių mąstymo ir bendravimo būdą. Knygos įdiegė tiesų, pagrįstą mąstymą, refleksijas. Knygų kultūra daugiausia dėmesio skyrė racionalumui ir - žiū - prasidėjo Apšvieta.

Televizija, priešingai, kalba vaizdais. Paprastai televizijoje nemėgstamos ilgos kalbos ar paskaitos, kurių metu būtų ilgam susitelkiama ties vienu asmeniu. Televizija nori keisti vaizdus. Ir ne todėl, kad režisieriai ar scenaristai mėgtų trumpus kadrus ar skambias citatas, tiesiog tokiu būdu pateikiama televizijos informacija - veiksmingiausia. Tad nenuostabu, kad informacinių laidų struktūra vis labiau panašėja į muilo operą, tokią kaip „EastEnders" (populiari BBC muilo opera, transliuojama jau ilgą laiką). Televizija neišvengiamai siekia linksminti.

Apibendrinant galime teigti, kad žiniasklaida pati nustato, kokiu būdu ji pateiks problemas. Vyraujančios žiniasklaidos priemonės kiekvienoje visuomenėje nustato būdą, kaip mes gauname informaciją, kaip aptariame svarbiausias mūsų laiko problemas ir kokius sprendimus remdamiesi minėta informacija priimame. Nepasotinamas naujienų troškulys, kurį jaučia žiniasklaida, pratina mus prie „greito maisto" tipo naujienų - sensacingų ir paviršutinių. Kažkas pažįstamo?

Taigi, džinas vis dar išleistas iš butelio. Saugokitės žiūrovai. Saugokitės skaitytojai. Augdami išmintimi, turime išsaugoti Jėzaus meilę tiesai, ir jo panieką paskaloms ir gandams. Turime ugdyti sveiką ir skeptišką požiūrį, tačiau ne cinizmą. Turime patys atsisakyti nesveiko greičio pomėgio, taip pat ir tų greičiausių naujienų, kurias puoselėja mūsų žiniasklaidos kultūra, ir ugdyti kantrybę bei naudotis tais informacijos šaltiniais, kuriuos galima priskirti besilaikantiems teisingumo, bešališkumo ir kuklumo vertybių.

Vertė Dalia Janušaitienė. „London Institute for Contemporary Christianity" http://www.licc.org.uk/