Mes visi, kurie sekame Kristume, gavome užduotį liudyti Evangeliją. Deja, liudyti netikintiesiems kartais atrodo visiškai nepatraukli perspektyva. Tenka išgirsti, jog tikintieji nerimauja: „Kaip galiu diskutuoti, jei nežinau atsakymų?" arba „O jei galiausia pasirodysiu kvailai?" Mes visi bijome būti atstumti. Bijome pralaimėti ginčą. Tačiau turime suprasti, kad Evangelijos skelbimas nėra ginčas.
Petras savo laiške (I Pt 3, 15) sako: „visada [būkite] pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai". O laiške Filemonui (6 e.) esame drąsinami, kad: „dalyvavimas tikėjime taptų veiksmingas per pažinimą visokio gėrio, esančio mumyse Kristuje Jėzuje". (angliškame Biblijos vertime: „dalinimasis savo tikėjimu"). Abi šios eilutės kalba apie aktyvų Evangelijos skelbimą, o ne pasyvias diskusijas ar ginčus. Jėzus niekad su niekuo nesiginčijo. Žinoma, Jo ir fariziejų nuomonės iš esmės skyrėsi, bet Jis su jais nekovojo.
Biblija ragina mus būti liudytojais, ne diskusijų dalyviais. Veiksmingas Evangelijos skelbimas turi būti tiesiog susijęs su Šventosios Dvasios jėga ir mūsų pasirengimu atsakyti į klausimus apie mūsų tikėjimą. Daug sykių liudydamas studentų miesteliuose mokiausi klausytis Šventosios Dvasios, o taip pat pastebėjau, kad žmonės kelia tuos pačius prieštaraujančius argumentus.
Dievas neieško liudytojų ekspertų. Jis ieško ištikimų liudytojų, pasiryžusių dalintis savo tikėjimu su kitais. Toliau pateikiamos penkios svarbiausios abejonės, kurias žmonės išreiškia, kai mes dalinamės su jais Evangelija.
1. Argi visos religijos iš esmės nemoko tų pačių dalykų, tik naudodamos skirtingus Dievo vardus?
Mano tėvas dirbo Kanados ambasadoje, todėl man teko keliauti ir gyventi daugiau nei skirtingų 40 tautų. Pats ieškodamas tiesos, aš susipažinau su daugeliu pasaulinių religijų, filosofijų ir ideologijų. Žvelgiant giliau pro išorinius panašumus, akivaizdu, kad pasaulinės religijos iš esmės prieštarauja viena kitai. Pavyzdžiui, kai kurios budizmo formos iš viso nemoko apie Dievą. Hinduizmas moko, kad yra daugybė dievų, ir jų dalis - netgi uolienos, augalai bei gyvūnai. Krikščionybė moko, kad Dievas yra, ir Jis egzistuoja atskirai nuo visų kūrinių.
Kadangi skirtingos pasaulio religijos taip smarkiai skiriasi, jos negali aprašyti to paties Dievo. Daugelyje religijų Jėzus vadinamas Dievo pranašu, bet ne paties Dievo įsikūnijimu. Ne vienas iš kitų šventais laikomų raštų nekalba apie Jėzų taip, kaip Biblija: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų" (Jn 1, 14).
Kitos religijos taip pat atmeta Jėzaus misiją - kad Jis atidavė savo gyvybę ant kryžiaus kaip užmokestį už mūsų nuodėmes. Jėzus unikalus ir tuo, kad ne tik tvirtino, jog Jis - Dievas, bet ir įrodė tai savo prisikėlimu.
Žmonės, kurie mano, kad visos religijos vienodos, paprastai klausia: „Jei esi nuoširdus, koks skirtumas, kuo tiki?". Atsiminkime, jog Adolfas Hitleris, Charlesas Mansonas ir Osama bin Ladenas irgi buvo nuoširdžiai įsitikinę. Nuoširdumas nėra tiesos matas. Jei esame kuo nuoširdžiai įsitikinę, tai netampa tiesa. Galima nuoširdžiai klysti.
2. Ar krikščionių įsitikinimas, kad jie vieninteliai teisūs, nerodo jų ribotumo?
Aš nuolat girdžiu argumentus, kad „krikščionys riboti ir fanatiški". Modernūs pliuralistai tikina, kad jie nori būti tolerantiškos visuomenės, kurioje būtų priimtinos visos religijos ir gyvenimo būdas. Jie nori pasaulio, kuriame viskas tinka.
Tačiau Jėzus niekada nekalbėjo apie toleranciją, Jis reikalavo iš savo pasekėjų kur kas daugiau - parodyti meilę visiems žmonėms. Nors galima būti tolerantišku nemylint kito, priešingas dalykas - negalimas. Jėzus nebuvo tolerancijos pavyzdys. Jis buvo netolerantiškas mūsų puolusiai prigimčiai, nes Jis atėjo į žemę, kad tai išspręstų! Jis buvo netolerantiškas daugeliui dalykų: nuodėmei, veidmainystei ir savanaudiškumui. Taigi - netolerancija, ne tik krikščionių problema. Jėzus pats kalbėjo: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane." (Jn 14, 6). Jėzus tvirtino, kad Jis - vienintelis kelias pas Dievą į amžinąjį gyvenimą. Svarbus klausimas yra tai, ar mes pasirengę patikėti, kad Jo teiginiai yra aukščiau už kitas nuomones.
Žmonėms, kurie kalba apie krikščionių ribotumą, sakau: „Ar tikite, kad 1+1=2?"; Ar tikite, kad vanduo jūros lygyje užverta, esant 100oC temperatūrai?" Jei taip - jus irgi galima pavadinti ribotais, ar tiesiog turite pakankamai svarių priežasčių manyti, kad šie atsakymai - vieninteliai priimtini?"
3. Aš netikiu Biblija. Tai mitų ir legendų knyga, kurią parašė iki mokslo amžiaus gyvenę žmonės, kurie vadovavosi prietarais ir baimėmis.
Jei žmonės išsako šią abejonę, paprastai jų klausiu: „O jūs ar skaitėte Bibliją?". Deja, daugelis nėra jos perskaitę. Tų, kurie sakėsi skaitę, klausiu: „Kiek Biblijos esate perskaitę?" Paprastai jie būna skaitę labai nedaug. O jei jei sakosi perskaitę Bibliją, aš jų klausiu: „Kaip manote, kokia svarbiausia Biblijos žinia?" Atsakymo į šį klausimą nežino beveik niekas. Taigi, žmonės iš anksto susidaro neigiamą nuomonę apie Bibliją, dar jos neskaitę. Turime neužmiršti, jog svarbu būti labai jautriais, kai parodome žmonėms jų nekompetenciją; gal geriau netęsti diskusijos, o tiesiog vesti juos prie kryžiaus.
Biblija - senovės raštijos pavyzdys ir patikimumo, ir bibliografinio tikslumo atžvilgiu. Yra išlikę daugiau Naujojo Testamento rankraščių (apie 24 000) ir tarp šių rankraščių perrašymo trumpiausi laiko tarpai, nei bet kokio kito bibliografinio veikalo pasaulyje!
Normanas L. Geisleris ir Williamas E. Nixas Šventojo Rašto komentaruose „Bendrasis įvadas į Bibliją" („A General Introduction to the Bible") rašo: „Galima sakyti, kad šiuolaikinių redakcijų hebrajiškas ir graikiškas Biblijos tekstuose (...) kiekviena eilutė, kiekvienas žodis ir netgi kiekviena raidė atitinka pradinius variantus."
Biblija kalba mums, kad „jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės." (II Pt 1, 20-21). Kaip ir daugelis šventais vadinamų tekstų Biblijoje tvirtinama, kad ji - antgamtiškai įkvėpta.
Biblija unikali tuo, kad ji yra vienintelė šventoji knyga pasaulyje kurios pagrindinė žinia - vietoj mūsų atliktas atpirkimas. Jėzus patenkino švento Dievo teisingumo poreikį ir sudarė galimybę kaltiesiems (jums ir man) gauti atleidimą ir patirti tikrąją laisvę per Jo mirtį ir prisikėlimą.Nė viena kita pasaulio religija nesiūlo šito. Kai skaitote ją, Šventoji Dvasia atgaivina tekstą, suteikia naują supratimą ir apreiškimą tuo būdu, kuri asmeniškai galite priimti.
Kadangi Biblija yra Dievo įkvėpta, ji yra autoritetas visose gyvenimo srityse. Ji kalba ne tik protui, bet ir širdies gelmei, suteikdama mums jėgų pasirinkti teisingai (atgailauti ir įtikėti), o tai lemia atitinkamus gyvenimo būdo pokyčius (atstatymą ir šventėjimą).
4. Jei visagalis mylintis Dievas tikrai yra, kodėl jis nesustabdo blogio pasaulyje?
Tai - nelengvas klausimas. Mes turime suprasti, kad blogis - nėra iš šono ateinanti pikta jėga, tačiau jis yra asmeniškas ir gyvena kiekviename iš mūsų. Jei Dievas norėtų susidoroti su blogiu, Jis turėtų susidoroti su mumis.
Dievas sukūrė mus laisvą valią turinčiomis būtybėmis, nes Jis mus pamilo. Kiekvienas galime pasirinkti Jį mylėti ir Juo sekti, arba nusigręžti nuo Jo. Ten, kur nėra valios laisvės, nėra ir meilės. Tam tikromis gyvenimo akimirkomis mes visi pasirinkome sukilti prieš Jį ir sekti savo pačių polinkiais. Kai suvokiame, kad esame „blogio" dalimi, žmonės, sakydami, kad „Dievas turi kažką su tuo daryti", atveria mums naują nusižeminimo perspektyvą.
Turėdami laisvą valią, mes patiriame savo pasirinkimų pasekmes. Mes gyvename kultūroje, kuri garsiai pasisako už pasirinkimo laisvę, bet nesiteikia prisiimti kartu ateinančios atsakomybės. Atkreipkite dėmesį į daugybę bylų, kurios buvo iškeltos greito maisto restoranams, dėl to, kad žmonės, nusprendę juose maitintis, nutunka. Siekis užmesti atsakomybę kitam - mūsų puolusios prigimties požymis (Pr 3 sk.).
Jei Dievas apribotų blogio pasekmes, laisva valia prarastų prasmę, o moralinės pasekmės taptų tiesiog žaidimu. Kentėjimai dažnai padeda įsisavinti didžiausias gyvenimo pamokas. Iš tiesų, Biblija sako, jog net Jėzus mokėsi iš savo kentėjimų (Žyd 5,8).
Biblija kalba mums, kad Dievas yra ir teisingas, ir maloningas. Iš savo malonės, Jis kantriai laukia ir suteikia mums laiko atsigręžti į jį bei priimti atleidimą ir gyvenimą, kurį Jis siūlo. Dievas taip pat žada, kad paskutiniojo teismo dieną Jis nugalės visą blogį.
Paradoksas, tačiau Dievo buvimas turi vesti mus prie Dievo, o ne atitolinti nuo Jo. Be Dievo nebūtų gėrio ir blogio standartų. „Gėrio" ir „blogio" sąvokos bei moralinės vertybės ir sprendimai, patvirtina moralės autoriteto (Dievo) egzistavimą. Be Dievo, mes gyvenimą būtų lėmęs atsitiktinumas, ir mes neturėtume gyvenimo prasmės, moralinių vertybių, teigiamų ir neigiamų dalykų sąvokos.
Kai kurie žmonės sako, kad tiki minėtais dalykais, bet jų gyvenimo sprendimai dažnai neatitinka jų išpažinimų. Dažnai jie skundžiasi, jog situacija „neteisinga" ar „nesąžininga" ar kažkas „blogai" su jais pasielgė, ir jie teisia bei vertina „gėrį" ir „blogį". Šis vertinimas išduoda jų tikėjimą standartais, kurie yra aukštesni už mus, standartais, ateinančiais ne iš mūsų, bet iš Dievo.
5. Aš netikiu Dievu. Kokių įrodymų galiu gauti, kad Jis egzistuoja?
Mokslas atskleidžia ypač sudėtingą Visatos sandarą. Mes pastebime žmogaus kūno sudėtingumą. Paprasčiausia logika kalba mums, kad tokiems kūriniams reikalingas kūrėjas. Kalbant šia tema dažnai kyla klausimas: „Iš kur atsirado Dievas?" Pagal Bibliją, Dievas yra visa ko pradžia. Jis visada egzistavo. Biblijoje Dievo egzistavimas yra aksioma (akivaizdi tiesa). Dėl to, kad gamtoje yra tiek Jo buvimo įrodymų, Jam nereikia dar papildomai aiškinti savo egzistavimo.
Randame įrodymų ir rašytinėje istorijoje. Žydų, romėnų, graikų ir kiti šaltiniai patvirtina stebuklingus Jėzaus gyvenimo įvykius. Šie pavyzdžiai apima ir maždaug 330 konkrečių pranašysčių išsipildymą, kurios buvo užrašytos prieš kelis šimtus metų iki Jėzaus gyvenimo, bei daugelį Jo atliktų stebuklų.
Bet pats svarbiausias įrodymas, kuriuo remdamasis aš tikiu, kad Dievas yra, - prieš 23 metus jis pakeitė mano gyvenimą taip, kaip tai būtų neįmanoma žmogui. Aš suvokiau, jog nepaisant sėkmės studijose ir sporte, mano gyvenimas neturėjo krypties ir tikslo. Visiškas išsipildymas, kurio ieškojau, įvyko, kai priėmiau Kristų. Jis visiškai pakeitė mano gyvenimo kryptį. Jo ramybė ir džiaugsmas tapo mano gyvenimo kasdienybe.
Taip kaip ir aš, daugelis krikščionių gali paliudyti, kaip Jėzus pakeitė jų gyvenimus. Jei jūs išmoksite veiksmingai dalintis savo istorija ir atsakyti į netikintiesiems kylančias abejones, galimas daiktas, padėsite daugeliui sielų patikėti Jėzumi.
Darwin Dewar yra bažnyčios „Church on 99" asocijuotasis pastorius Edmontone, Albertos valstijoje, Kanadoje. Jis taip pat yra Albertos universiteto kapelionas.
Niekad netapsiu krikščioniu, nes...
Žmonės, kurie priešinasi Evangelijai, beveik visada mini šias penkias svarbiausias išlygas - jos ir galimi krikščionių atsakymai aptariami straipsnyje.
_64x64_9de.jpg)
