Nuodėmė ir nuodėmingumas

Skaitytojams siūlome stačiatikių dvasininko Jakovo KROTOVO, liuteronų teologo Vadimo KUZNECOVO ir psichoterapeuto Michailo ZAVALOVO pokalbio, transliuoto per „Svobodos" radiją 2007 04 26, santrauką.

Jakovas Krotovas: Matau, jog daugybė žmonių jaučiasi angelais: mes, girdi, esame nenuodėmingi. Tai „besąlygiški angelai". Esama ir „sąlygiškų angelų". Šie neneigia padarę nuodėmių, bet aplinkiniai jiems yra padarę daug blogo ir yra daug labiau už juos nusidėję, tad jie nesą nuodėmingi ir prilygsta angelams. Galbūt aš nuskandinau kačiuką, bet mane paskandino konkurentai; vadinasi, mes atsiskaitę! Kas bendra tarp tų, kurie turi gyvą nuodėmės sampratą, kuriems ji rūpi, ir tų, kuriems žodis „nuodėmė" tėra bažnytinė demagogija, kaltės jausmo kedenimas, vien parazitavimas kitų sąžinės sąskaita? Tikintį ir netikintį, atgailaujantį ir neatgailaujantį šiandien sieja ir psichologija. Ją eilinis nūdienos žmogus pažįsta iš žiniasklaidos tiek, kad pasakytų: „Nuodėmės nėra, o tik psichologinės problemos, todėl eisiu pas gydytoją." Bažnyčioje dvasininkai taip ilgai ėjo gydytojų pareigas, jog tada, kai atsirado visagalė medicina, daugelis pamanė: „Kam man nuodėmklausys?" Todėl mūsų pokalbyje dalyvauja ir krikščionis gydytojas. Taigi, kaip psichologijoje apibrėžiama nuodėmės sąvoka?

Michailas Zavalovas: Psichologijoje nėra vieno termino.

J. K.: Pateiksiu konkretų pavyzdį. Štai vienas vyskupas tarnavimą kariuomenėje pavadino šventa pareiga, o kitą kartą jis sako, jog nuskinti gėlę yra nuodėmė. Vadinasi, sėsti į tanką ir sutraiškyti vaiką, moterį, pervažiuoti juo veją, sodą, pievą nėra nuodėmė, o nuskinti gėlytę - nuodėmė. Kaip manote, nuodėmė ar ne nuskinti gėlytę?

M. Z.: Nelygu kas taip padarytų. Manyčiau, kad ne nuodėmė.

J. K.: Penktokas pasiskina gėlyčių...

M. Z.: Gal dovanos jų mergaitei...

J. K.: Ne. Buvau penktokas ir skainiojau jas tiesiog šiaip sau.

M. Z.: Šiaip sau - tai nuodėmė, arba blogis. Beprasmis visko, kas gyva, naikinimas yra blogis.

J. K.: Vadimai, kuo skiriasi blogis ir nuodėmė?

Vadimas Kuznecovas: Liuteroniškoji teologija aiškiai skiria filosofinę, pasaulietinę nuodėmės prasmę nuo teologinio jos supratimo. Filosofine, pasaulietine prasme nuodėmė apskritai negali egzistuoti, nes šitaip vadinama kokia nors veika, pažeidžianti visuotinai priimtas moralės normas. Jos prasmė yra teologinė, o ne moralinė. Nuodėmė - tai sąvoka, išreiškianti mūsų santykį su Dievu, tiksliau - šio santykio nutrūkimą.

J. K.: Jeigu esu netikintis ir užmyniau nuospaudą artimui, tai - ne nuodėmė, nes pažeidžiau tik Kanto imperatyvą: nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau padarytų. Nenori, kad tau liptų ant nuospaudų, išsigydyk jas. Bet jei užmyniau nuospaudą Dievui, jau nuodėmė. Tačiau vienintelė Dievo „nuospauda" yra žmogus... Vadinasi, mindžioti žmonių negalima, nes jie ir yra pats Dievas? Tada filosofas Kantas savuoju imperatyvu toks pats šventasis kaip, pvz., Bažnyčios mokytojas šv. Atanazas.

V. K.: Biblijoje, kalbant apie nuodėmę, minimas drungnumas. Santykio tarp Dievo ir žmogaus nutrūkimas sukelia ištisą gamą, pagal Liuterį - chorą ydų praktiniame gyvenime, ryšiuose su artimu. Tai atšalimas, atsiskyrimas nuo Dievo, artimo ir paties savęs.

J. K.: Sugrįžtu prie „angelų", tokių civilizuotų, dorovingų, normalių, kurie nesijaučia esą nuodėmingi. Jie pasakytų: „Juk laikomės Dekalogo!" Kas čia sudėtingo? Kitam atleidžiu ne todėl, kad noriu Dievo atleidimo. Atleidžiu dėl to, kad esu žmogus. Meilė, meilė ir dar kartą meilė - štai trys pasaulio matmenys. Tačiau ar psichologiniu aspektu teisinga žvelgti į pasaulį per nuodėmės prizmę?

M. Z.: Blogis egzistuoja. Daugybė žmonių jo nepastebi, nes blogis nepriimtinas sąmonei. Jiems atrodo, kad jei kažkokie niekšai kažkur prievartauja, žudo, šiuos izoliavus gyvenimas pasitaisytų, o kai patys su tuo susiduria, sutrinka. Blogis - labai plati sąvoka, o nuodėmė tėra jo dalis. Atsakau už kiekvieną nuodėmę.

J. K.: Ar kaltės ir nuodėmės jausmai tapatūs?

M. Z.: Aišku, kad ne. Kaltė - psichologijos sąvoka; kaltės jausmas yra specifinė nerimo atmaina, išugdoma vaikystėje.

J. K.: Čia tuoj pat kyla klausimas, ar vaikai tada yra angelai? Šventasis Augustinas sako, kad nuodėmė - tai žodis, veiksmas ar noras, prieštaraujantys amžinajam įstatymui.

V. K.: Šv. Augustinas ir apie gimtąją nuodėmę. Pastarąją suprantame kaip būseną, iš kurios atsiranda faktinės nuodėmės. Tai atsiskyrimas, atšalimas nuo meilės ir gyvybės šaltinio. Todėl ir krikštijame kūdikius, kad būtų pašalinta ši būsena.

J. K.: Gerai, pakrikštijame. Bet iš kur paskui imasi tiek bjaurasties? Kuo gi tada pasireiškia išsivadavimas iš gimtosios nuodėmės?

M. Z.: Norėčiau įsiterpti dėl vaikų. Aš ir mano kolegos žinome, kad kūdikis neturi savarankiškos psichologijos, jo psichika tėra mamos psichikos dalis. Tad psichologiškai suprantama, kad ir negimęs kūdikis irgi dalyvauja blogyje.

J. K.: Tai gal atėmus vaiką iš tėvų, senelių ir atidavus į pavyzdinę stačiatikių kadetų mokyklą, net nekrikštytas jis bus be gimtosios nuodėmės?

M. Z.: Bus sužalotas, nes kūdikiui mamos reikia ir tam, kad išsivystytų jo gebėjimas pasitikėti žmonėmis, o kai užaugs - ir Dievu. Motina reikalinga net tada, kai ji nei šiokia, nei tokia.

J. K.: Grįžkime prie nuodėmės. Ar kalbėjimas apie jas neskatina neurozių?

M. Z.: Kai kada paskatina. Įvairių konfesijų krikščionys kartais mano, kad žmogus ypač nuodėmingas seksualinėje plotmėje Tai neteisinga. Be to, sveikas nuodėmės supratimas ne uja ar palaužia, o išlaisvina. Taip, prisipažįstu, esu nuodėmingas, ir man išsyk kyla klausimas, kaip iš to išsivaduoti.

V. K.: Išsigelbėjimas nėra laisvė rinktis gėrį ar blogį, nes tai - nuopuolio laisvė. Taip sako šv. Augustinas. Tikroji laisvė - tai laisvė neįleisti blogio į pasaulį. Laisvė nuo blogio, o ne pasirinkimas tarp gėrio ir blogio.

J. K.: Pažįstu daug žmonių, manančių, kad Dievas yra, bet jie sakosi esą nenusidėję. Kaip su tokiais elgtis?

V. K.: Aiškinti, kad nuodėmė yra santykio su tuo Dievu, kuris į mus prabyla Šventajame Rašte ir per Kristų, nutraukimas.

J. K.: Žmogus pasikrikštijo, priėmė Komuniją ir jau dvidešimt metų patenkintas vaikšto sakydamas, jog jis yra tikintis ir be nuodėmės. Jūs kalbate apie ateistus, laisvamanius, o čia juk krikščionis...

V. K.: Jis irgi nusidėjėlis. Mūsų vidinis veidmainiavimas, atsirandantis dėl savojo aš savigynos, aprašytas, pvz., Mato evangelijos 23 skyriuje.

J. K.: Michailai, ką psichologiniu požiūriu krikštas prideda, kaip išlaisvina iš nuodėmės? Kuo pasireiškia toji laisvė?

M. Z.: Pirmiausia pamąstykime apie liguistą nusiteikimą manyti: „Ak, koks aš blogas!" arba tiesiog negeras mintis, kurios žmogui tikrai nepadeda. Nuodėme galima pavadinti ir poelgį, ir bendrą mano jauseną, kai darau ne tai, kam esu pašauktas.

J. K.: Norėčiau pakalbėti apie liūdesį. IV amžiuje buvo įvardytos dvi jo kaip nuodėmės formos: liūdesys ir nuobodulys. Džiaugsmas nėra nuodėmė, nebent tai būtų džiaugsmas pilvui - ėdrumas. Ne toks, kai pasisotinu ir man smagu, o toks, kai prisiryju, prisiėdu, apsunksta ir pilvas, ir siela. Ir dar prisiminkime bendrą, kolektyvinę nuodėmę kaip politinę realybę, kviečiančią mus bendrai atgailai. Tad vėl grįžtame prie atsakomybės. Vadimai, per badą Ukrainoje žuvo milijonai žmonių. Ar dėl to reikia atgailauti visai mūsų laikų Rusijai? Sakoma, jog kalti juk ne mes, o mūsų seneliai. Ir kaip atgailauti, ko prašyti atleidimo? Ar egzistuoja bendra politinė nuodėmė?

V. K.: Aišku, egzistuoja. Visi žinome Trečiojo reicho nusikaltimus ir vokiečių tautos atgailavimą už juos. Vokiečių teologas Paulis Tilichas sako, kad net pasipriešinusieji režimui turi prisiimti atsakomybę, nes savo gyvenime kūrė jam sąlygas. Tai kaip audinys, kuriame visi siūlai persipynę. Jeigu kada nors nutylėjome, buvome pasyvūs, jau ir esame atsakingi.

J. K.: O kaip praktiškai gyvenime „privatizuoti" bendrą nuodėmę ir netapti neurotiku? Tarkim, žmogus gimęs Centrinėje Afrikoje, kur valstybės vadovas buvo žmogėdra, taip pat turi jaustis atsakingas ir neišprotėti? Kaip atgailauti už bendrą nuodėmę?

M. Z.: Tai turbūt ne procedūra, kai visi susirenka Kolonų salėje, ir prezidentas atgailauja tautos vardu. Iš to nebūtų nieko gero. Pavyzdžiui, Maskvoje pilna benamių. Žmogus rašo į laikraštį: „Neleiskite jų į transportą, nuo jų labai trenkia." Užuot nuvežęs troleibusu į sanitarinį punktą, kur tokį valkatą išmaudytų, išslaugytų ir pastatytų ant kojų, jis atstumia tą, kuriame ypač ryškiai atsispindi Kristaus veidas. Ir redaktorius, išspausdinęs tokį laišką, padarė nuodėmę, padarė dar didesnę nuodėmę, nei tas, kuris rašė.

J. K.: Ar nuodėmė vadintina rimtu dalyku? Juk ji pati tėra riestainio skylė! Žmogus nusideda vos pamąstęs apie nuodėmės galimybę. Kas nutiko rojuje? Ieva nusidėjo ne tada, kai nusiskynė vaisių, o tada, kai žvelgdama į medį pagalvojo, kad reikėtų jo paragauti ir tapti dievais. Ji rimtai sumanė žingsniuoti per rojų pirm Dievo. Nuodėmė lotyniškai vadinasi „lapsus". Šis žodis gerai nusako nuodėmės esmę, jos nerimtumą. Nenusidėkime, bičiuliai, nes ten, kur nuodėmė, toliau žioji tuštuma, o ten, kur tikėjimas, meilė ir viltis, atsiveria nuostabus kelias, iš pradžių siauras, o toliau vis platesnis. Štai kas yra gyvenimas Kristuje.

Pagal www.svoboda.ru spaudai parengė V. I.

www.bernardinai.lt