Dievo karalystė yra kaip garstyčios grūdas. Kaip raugas. Kaip nuostabus perlas. Ją reikia rasti, kaip pasimetusią avį. Ar kaip vieną pamestą monetą. Ji priklauso mažiems vaikams ir tiems, kuriuos Jėzus vadina „mažutėliais."
Dievui patinka nežymi pradžia. Jo veikimas dažnai būna sunkiai pastebimas, jį lengva pražiopsoti. Jis myli kiekvieną prarastą asmenį, net jei likę 99 procentai yra Jo saugiai prižiūrimi. Jis karštai rūpinaisi tais, kurie nesvarbūs visuomenėje, kuriuos kiti mindžioja, jei jie pasipainioja pasaulio įžymiesiems.
2008 metais vykusioje trečioje, paskutinėje Krikščionio vizijos projekto (angl. Christian Vision Project ) dalyje pateiktos esė netikėtai atskleidė Evangelijos smulkumą. (Vykdant Krikščionio vizijos projektą žurnalo Christianity Today iniciatyva žymiems šių laikų krikščionių dvasininkams, mąstytojams, buvo užduodamas klausimas, į kurį jie išsamiai atsakydavo esė. 2008 m. šis klausimas skambėjo: „Ar Evangelija pernelyg nežymi?" Visi projekto straispniai pateikti interneto svetainėje http://www.christianvisionproject.com/ bei spausdinti leidiniuose Christianity Today, Books & Culture, Leadership). Tačiau būti nežymia dar nereiškia būti netinkama. Maža nėra „nereikšminga" ar „nesvarbi". Priešingai, Geroji naujiena apie Jėzų Kristų - svarbiausia žinia per visą pasaulio istoriją. O tie, už kuriuos Jis mirė, tapo „brangiaisiais akmenimis", kaip giedama mokyklinėje giesmėje.
Praėjusių metų sausį Markas Labbertonas pradėjo baigiamąją Krikščionio vizijos projekto dalį studija „Žaliosios pupelės Evangelija" (Mark Labberton. Lima Bean Gospel). Joje Evangelija, kuria daugelis iš mūsų gyvena, lyginama su švelnia žaliąja pupele. „Daugeliui susidaro įspūdis," - rašė M. Labbertonas, - kad Evangelija smulki, blanki ir beskonė."
Dar kartą skaitydamas M. Labbertono ese, pradėjau galvoti apie kitokį „smulkų" maistą. Mąsčiau apie tapas, aštraus kvapo patiekalus, Ispanijoje patiekiamus mažomis porcijomis, kurių paskirtis - sužadinti apetitą. Pastaraisiais dešimtmečiais jie tapo pagrindiniais patiekalais kai kuriuose Amerikos restoranuose. Kai draugai pirmąsyk pakvietė mane į tapas restoraną, pernelyg nesusidomėjau. XX a. devintajame dešimtmetyje Amerikoje buvo populiarios savitarnos maitinimo įstaigos, todėl mintis aplankyti restoraną, kuriame patiekiamos mažos porcijos, neatrodė ypatinga. Bet pirmasis apsilankymas tapas restorane tapo netikėtu atradimu. Stiprus česnakų, kuminų, čili pipirų skonis kartu su aštriais kvapais visiškai pakeitė mano požiūrį į maistą. Šio maisto negalėjai praryti nepastebėdamas, kaip XX a. vidurio amerikietiškos virtuvės patiekalų, kurios valgiau jaunystėje: makaronų su tunu, daržovių drebučiuose, bulvių košės. O šiuos nedidelius patiekalus kramčiau lėtai, susimąstęs bei pasimėgaudamas.
Įsiklausykime į palyginimą apie tapas meniu. Dievas siūlo mums kažką, kas gali būti nežymu, sunkiai įžiūrima ir neįsimenama. Jis nepasiūlė didžiojo universaliojo principo. Jo dovana buvo tik vieno asmens gyvenimas ir mirtis (ir prisikėlimas!!!) nedidelėje valstybėje, kurią nuolat griovė ir užimdavo svetimųjų pajėgos. Jis nedavė mums meilės, taikos ar brolybės. Jis davė mums Jėzų, kuris mirė kaip paprastas nusikaltėlis.
Bet atkreipę dėmesį matome, kad tas mažas dalykas, kurį Dievas suteikė mums, pakeitė visą mūsų požiūrį į gyvenimą. Mes matome pasaulį kitaip. Tai, kas anksčiau atrodė nereikšminga, dabar patraukia dėmesį. Tai, kas atrodė įprasta, tapo įdomu. Tai, kas atrodė aklaviete, dabar atskleidžia didį potencialą - viso pasaulio išpirkimą.
Teišlieka ypatingumas
Evangelija talpina savyje pusiausvyrą tarp didybės ir menkumo, lokalumo ir universalumo, dar laukiančio ir jau išsprogusio pumpuro. Tačiau niekad neturėtume elgtis taip, tarsi Evangelijos nežymumas pateisintų mąstymo ribotumą ar menkadvasiškumą. M. Labbertonas rašė: „Jei krikščionių balsai garsiausiai girdimi tada, kai jie protestuoja ar boikotuoja, bandydami spręsti problemas, panašias į laisvę sakyti „Džiaugsmingų Kalėdų", Evangelija atrodo labai menka."
Praėjusių metų balandžio mėnesį Krikščionio vizijos projektui patektame straipsnyje Richardas Mouwas „Evangelija ištiestomis rankomis" (Richard Mouw. An Openhanded Gospel) kėlė mums klausimą dėl kito teologo Kosuke Koyama mesto iššūkio: „Mes turime apsispręsti, koks yra mūsų Dievas: didis ar skurdus." Tačiau didžiadvasiškumas nebūtinai reiškia didelius dalykus, o menkumas ir skurdumas ne visad nežymūs.
Prieš man paragaujant tapas, idėja tiekti mažas porcijas atrodė skurdi. Kai paragavau jų, pasirodė, jog šių ypatingai paruoštų patiekalų visiškai užtenka. Žinau, kad Dievas veikia nepastebimai, bet tuo pat metu jis nepaprastai didis. Ir taip pat žinau, kad išorinė įspūdinga didybė iš tiesų gali būti menka (į galvą ateina totalitarinių režimų pavyzdys).
Taigi, gyvenime mums reikia didžio Dievo, veikiančio nežymiai. Pavyzdžiui, užsisakinėti didžiausias porcijas greito maisto užkandinėse - tai kenkti sveikatai. Likimai tų, kurie valstybinėje loterijoje laimėjo stambias sumas, paženklinti šykštumu, nepagrįstomis išlaidomis bei gero nelinkinčiais draugais. Panašiai ir dideli Dievo palaiminimai gali būti pernelyg dideli daugeliui iš mūsų, kad priimtume juos, nepakenkdami savo šventėjimui.
Bet, anot R. Mouwo, mes turime tikėtis, jog Dievas yra maloningas žmonėms ir tose situacijose, kuriose nenusipelnome malonės. Prisiminkime musulmonų ir krikščionių dialogą „Mylėk Dievą ir artimą", kuris vyko praėjusių metų liepą Jeilio universitete - jis atskleidžia skirtingą meilės, atjautos ir malonės suvokimą.
Dialoge dalyvavę krikščionys mokėsi iš Jėzaus, kad meilė neatsižvelgia į asmenis - taip kaip gailesntingumas, kurį parodė gerasis samarietis, buvo įkvėptas vien tik sužeisto žmogaus poreikių. Gal būt mes ne visada taip elgiamės, bet galime mokytis taip mąstyti. Tai standartas, pagal kurį save vertiname.
Dalyviai musulmonai nustebino krikščionis, kalbėdami apie ribas, kurias jų religija nustato atjautai. Našlaičiai, našlės bei kiti, kurie kenčia ne dėl savo kaltės, nusipelno gailestingumo. Tačiau pagal islamo etiką, nebūtina padėti asmeniui, kurį į sunkumus įstūmė girtuokliavimas, lošimų aistra ar kitoks nederamas elgesys.
Mąstydami apie tai, ką kalbėjo musulmonų dvasininkai, pastebime ne prieštaravimą tarp didžio ir menko Dievo (kaip minėjo Koyama), bet tarp požiūrio į malonę. Ar malonė apibrėžta ir sąlygojama teisingumo (musulmonų požiūris), ar teisingumas kyla iš malonės (krikščionių požiūris)?
Telieka paprastumas
Klausimas „Ar Evangelija pernelyg nežymi?" tarsi ragina rašytojus atsakyti: „Taip. Ji pernelyg nežymi, turime ją „ištempti". Davido Fitcho ese „Klaidingas misijos žingsnis" (David Fitch. Missional Misstep) pradžioje kalba apie pavojus, kurie slypi didžiojoje Evangelijoje, apie Evangeliją, taip „prifarširuotą" geromis naujienomis, kad sunku suvokti jos esmę. Taip, Evangelija liečia kiekvieną gyvenimo aspektą, kiekvieną egzistencijos sritį. Ji turi įtakos šeimyniniam gyvenimui, politikai, ekonomikai, asmeniui ir visuomenei. Ji gali paliesti tuos, kurie arti mūsų, bei minias, išsisklaidžiusias po pasaulį. Bet jei mes šiuos dalykus sumaišysime su svarbiausia žinia, galime lengvai pamiršti, kas gi yra Evangelija. Ir jei mūsų nuodėmių atleidimą bandysime pakeisti sudėtingu teologiškai neišprususių asmenų siūlomu mokymu, galėsime liudyti tik patys sau.
D. Fitchas rašė, kad jo bendruomenė „sėkmingai pamokslavo apie Kristaus gyvenimą ir misiją", bet „jie pamiršo tikslą - vesti žmones pas Kristų." D. Fitchas ragino imtis naujų Evangelijos skelbimo būdų ir pernelyg nesupaprastinti jos. Gal būt taip atrodo paprasčiau, bet taip pat svarbu „iš vienos pusės atverti naujai įtikėjusiam didingą Dievo išgelbėjimą pasauliui, iš kitos pusės - tai, ką jis nori padaryti mums: atleisti mūsų nuodėmes ir formuoti mus panašiais į jo Sūnų." Tai turi „veikti bendruomenės ribų, būti praktikuojama bendruomenėje, nes čia mūsų žodžiai ir įvaizdžiai tampa kūnu."
Jamesas Choungas pateikė iš keturių apskritimų sudarytą diagramą (From Four Laws to Four Circles), stengdamasis atskleisti Evangelijos įvairiapusiškumą. Jis kalba apie didį Dievo išgelbėjimo planą visam pasauliui, ne tik asmeninę išgelbėjimo žinią kiekvienam. Tai įkvepia dar neatsivertusius, nes rodo jų misiją, ir tuo pat metu kviečia juos pačius išsigelbėti. Tai parodo neišsigelbėjusiems, kad jie galės gauti ir kitus didžius dalykus, greta asmeninės atgailos ir atleidimo, jei tik gyvenimas po atsivertimo bus pašvęstas Dievui.
J. Choungo siūlomos evangelizacijos priemonės skirtos tarnavimui universitetuose. Svarbu skirti dėmesį panašiam tarnavimui bendruomenėse. Juk bendruomenės visų pirma įkvepia tikinčiuosius skirti gyvenimą tarnavimui.
Tai ne apie tave, ne apie mane
D. Ftichas ir J. Choungas buvo teisūs, siekdami supaprastinti Evangelijos žinią, tačiau neredukuoti juos. Turėdami galvoje pusiausvyrą tarp didžių Dievo tikslų ir visiškai nežymių Jo pasirinktų priemonių, mes neturim pamiršti ir kultūrinio konteksto, kuriame vyko Evangelijose aprašyti įvykiai.
Sakydami, kad amžinas Dievo Sūnus tapo žydu iš Palestinos Nazareto, kuris gyveno ir mirė, baigiantis antrosios šventyklos laikotarpiui, galime suvokti, kad Dievas pasirinko apreikšti svarbiausiąjį Žodį ant jau anksčiau pastatyto judaistinio išminties ir Dievo garbinimo pamato. Žydiškas Jėzaus gyvenimo ir mirties kontekstas - nuoseklus. Kažin ar Jėzus lygiai taip pat galėjo būti romėnu ar senovės britu. Kai kurie šiuolaikiniai Naujojo Testamento tyrėjai (pavyzdžiui, N. T. Wrightas) moko, kad Jėzaus misija ir žinia buvo - Mesijas Izraeliui. Prieš Jėzui pradedant viešą tarnavimą, pranašas Jonas Krikštytojas paskelbė, kad Jėzus yra Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Tai negalėjo būti suvokta, nežinant Dievo Izraeliui apreikštos nuodėmių atpirkimo sistemos. Taip pat, pradėdamas tarnauti, Jėzus paskelbė, jog artėja Dievo karalystė. Tai taip pat būtų nesuprantama, nežinant pranašų skelbtų Dievo pažadų Izraeliui.
Leidinyje Christianity Today, kartais išreiškiame susirūpinimą evangelikų atsitraukimu nuo pradinių tikslų ar tuo, jog nėra tvirtai apibrėžtos svarbiausios šio judėjimo tikėjimo tiesos. Gali būti, jog atsitraukimą iš dalies lėmė stiprėjanti tendencija, teikti mažiau reikšmės atpirkimo aukoms, buvusioms iki Jėzaus. Pirmieji krikščionys pastebėjo daug sąsajų tarp Jėzaus, aukų ir anksčiau pranašų skelbtos išpirkimo žinios. Kai mes skelbiame Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, pamiršdami žydiškąjį kontekstą, skelbiama žinia gali skambėti beveik antisemitiškai. Jėzus taip nemanė. Jis pradėjo tarnavimą nuo Izraelio namų. Pirmoji bažnyčia stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp žydiškojo palikimo tęstinumo ir pasibaigimo. Kai mokytojai, tokie kaip Marcionas, bandė „išvalyti" Raštą nuo nuorodų į judaizmą, bažnyčia paskelbė jį eretiku. Marcionas norėjo pašalinti judaizmą iš Evangelijos dėl filosofinių priežasčių. Tuo tarpu mes dažnai ignoruojame Jėzaus aukos prasmę, nes aukos bei pasiaukojimo tema nepriimtina šių dienų kultūrai. Nejau mes nusižengiame mažiau už Marcioną?
Kiti vengia kalbėti apie auką, tvirtindami, kad ši tema seniai žinoma, ir kad reikia atnaujinti kitus Evangelijos aspektus, pavyzdžiui, Jėzaus žinią apie Karalystę, ar jo prisikėlimą ir pergalę prieš mirtį. Dar kiti suasmenina Evangeliją - Dievo avinėlis, kuris naikina tavo ir mano nuodėmes, - o Dievo avinėlis, pašalinęs nuodėmę iš pasaulio, pamirštamas.
Jūsų Evangelija tampa pernelyg nežymia, jei ji sutelkta tik į jus. Mano Evangelija pernelyg nežymi, jei ji susijusi tik su manim. Mes turime suvokti vieno žmogaus atperkančios aukos universalumą taip, kaip suvokiame Prisikėlimo reikšmę Visatai. Charles Wesley suvokė tai kaip viena. Žymus jo himnas „Kristus - Viešpats, šiandien prisikėlęs" (angl. Christ the Lord is Risen Today) apdainuoja Kristaus pergalę prieš mirtį ir kapą bei Jo dangišką valdymą. Bet kai kurie stulpeliai skirti skausmui, kraujui, kančioms, atpirkimo darbui bei išgelbėjimui Jo skausmu. „Skausmas, kurį Jis kentėjo/ Mūsų išganymą lėmė / Buvęs pakeltas ant kryžiaus / Kentėjo mūsų atpirkimui / Meile išpirkimas įvyko / Kova iškovota, pergalė laimėta / Saulė vėl skaisti / Kraujo nematyt. Aleliuja!"
Ch. Wesley teologijoje tai, kas maža, talpina savyje didingumą, nes jis žino, kad Jėzus yra mūsų „galva", Jame mes irgi mirštame, prisikeliame ir karaliaujame. „Trokštame judėti kurlink Kristus veda mus, / Sekti nuostabiu vadovu mūsų / Panašūs tapome į Jį, kaip Jis mes prisikėlėme / dabar jau mūsų tapo kryžius, kapas ir dangus."
Brolių Wesley Evangelija tuo pat metu ir nežymi, ir didinga. Jiems nebuvo sudėtinga sujungti visuotinį Kristaus triumfą su atitinkamais Didžiojo penktadienio ir Velykų įvykiais, nesunku suderinti pasaulio atpirkimą su atskiro asmens atpirkimu bei pakeitimu. Ir nors Ch. Wesley himnas nepakeitė visuomenės, bet tapo svarbia evangeliško prabudimo dalimi, kuris išaugo iš jo tarnavimo.
Dievo Evangelija ir maža, ir didi. Bet tai, kas didinga, turime palikti Dievui. Didi jo istorija daro ir mūsų asmenines istorijas reikšmingesnėmis, jei suvokiame jo Karalystės reikšmę. Mūsų pastangos skelbti Evangeliją turi būti nukreiptos Jo, o ne mūsų karalystės statybai. Troškimas, kad augtų bendruomenė turėtų būti įkvėptas Kristaus, kaip palyginime apie mieles, o ne tapti galutiniu siekiu nustatomu tarsi bendrovėse. Dievo misijos suvokimas turi plėsti mūsų regėjimą, tačiau privalome būti patenkinti, jei turime dalį Jo darbe, atlikdami nežymius dalykus, kaip ir Jis atlikdavo.
David Neff yra vyresnysis žurnalo Christianity Today redaktorius.
Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.christiantinytoday.com
_64x64_9de.jpg)
