Amerikiečiai suvartoja du trečdalius viso pasaulio nelegalių narkotikų, nors JAV gyvena tik keturi procentai viso pasaulio gyventojų. Šešiasdešimt vienas milijonas amerikiečių yra chroniški rūkaliai. O daugiau nei šešiolika milijonų yra alkoholikai. O be to, kasdien dar šimtas milijonų gyventojų vartoja antidepresantus, raminamuosius ar nuskausminamuosius.
Tačiau užuot mėginusi spręsti problemą, vyriausybė švaisto milijardus, kad paviršutiniškai patvarkytų mūsų pačių „gydymosi", legalaus ar nelegalaus, sukeltą socialinę žalą. Califano nurodo, kad narkotinių medžiagų vartojimas yra pagrindinė beveik kiekvienos socialinės blogybės priežastis: smurtinių nusikaltimų ir nusikaltimų nuosavybei, vaikų išnaudojimo, AIDS plitimo, nepilnamečių nėštumo, skurdo ir, žinoma, kalėjimų perpildymo.
O kurgi Bažnyčia? Pasak Califano, Bažnyčią visuomenėje išstumia vaistinė: „Chemija baigia pavyti krikščionybę ir tapti didžiausia šalies religija". Toliau Califano rašo: „Iš tiesų milijonai amerikiečių, kurie ištikti asmeninės krizės ar emocinio ir dvasinio skausmo anksčiau kreipdavosi į kurios nors tikybos dvasininką, ieškodami raktų nuo dangiškosios karalystės, šiandien kreipiasi į gydytojus ir psichiatrus, kurie turi farmacinės pagalbos karalystės raktus, arba eina į alkoholiu prekiaujančias parduotuves ar pas narkotikų platintojus, kadangi alkoholis ir chemija, kaip paguodos ir atleidimo šaltinis, pakeičia klausyklą ir išpažintį.
Istorija mus moko, kad žmonės tokios pagalbos ne Bažnyčioje, o kur nors kitur ieško tada, kai Bažnyčia nesugeba tiksliai įžvelgti žmonių reikmių. Nesupraskit manęs neteisingai - aš nė kiek nemenkinu deramo gydymo vaidmens tiems žmonėms, kuriems iš tiesų reikalingas gydymas vaistais, žmonėms, kurie kenčia nuo rimtos depresijos.
Tačiau kada žmonės greičiau griebiasi adatos ar butelio arba skuba į vaistinę, užuot kreipęsi į Bažnyčią, metas įsikišti ir mums. Aišku, esama ir puikių pasaulietinės pagalbos pavyzdžių, pvz., Celebrate Recovery, tačiau Bažnyčia turi galimybę padaryti daug daugiau.
Pasak Califano atlikto tyrimo, daugiau nei 90 procentų kunigų, pastorių ar rabinų teigia, kad piktnaudžiavimas medikamentais ir alkoholiu jų bendruomenėse yra rimta problema, tačiau ne daugiau nei 10 procentų būsimųjų dvasininkų savosiose mokymo įstaigose yra mokomi, kaip šią problemą spręsti. Tokią padėti būtina keisti, jei Bažnyčia nori turėti teisę viešai kalbėti apie šią milžinišką priklausomybių tragediją mūsų valstybėje.
Vienas iš būdų, kaip Bažnyčia galėtų tai padaryti - daugiau dėmesio skirti paaugliams. T.y. tiems, kurie stovi kryžkelėje tarp priklausomybės gyvenimo ir laisvės gyvenimo. Califano pažymi, kad dauguma amerikiečių su narkotikais susiduria dar vidurinėje mokykloje. Tačiau į bažnyčią nuolat einantys paaugliai siūlymams pabandyti narkotikų pasiduoda ne taip lengvai kaip tie, kurie bažnyčios nelanko.
Štai kodėl Bažnyčia turėtų ypač daug dėmesio skirti jaunimui. Ne vien tiesiog mokyti juos narkotikams tarti griežtą ne, tačiau ir priminti, jog jaunuoliai nešioja Dievo atvaizdą, o jų gyvenimas yra iš tiesų labai vertingas, tad švaistyti jo paskesniam gydymui nederėtų.
„BreakPoint", vertė Kęstutis Pulokas
www.bernardinai.lt
O kur Bažnyčia?
Tylėjimas aukso vertas visur, bet tik ne Bažnyčioje. O vis dėlto visuomenės narkotikų problemą Bažnyčia dažniausiai pasitinka tyla. Mano geras draugas bei Kolumbijos universiteto Nacionalinio priklausomybių centro pirmininkas Josephas Califano savo naujausioje knygoje „Aukštuomenė" („High Society") griežtai, tačiau taikliai įvertina Amerikos priklausomybę nuo priklausomybės (addiction to addiction). Pažvelkime į keletą šokiruojančių šios puikios knygos pastebėjimų:
_64x64_9de.jpg)
