Parduodama religija

Anksčiau, kalbėdami apie plačias pasirinkimo galimybes, galvoje turėdavome tik produktus ir paslaugas. Jau nebe. Mūsų šiandieninė kultūra ant prekystalio padėjo ir religiją, kurią galima priimti pritaikius savo poreikiams. Manau, kad internetinio tinklo „Facebook" profilio aprašyme toks pasirenkamas religingumas taikliai įvardintas - „išmaišyk ir priderink"(mix and match). Tai toks dvasingumas, kuris tarsi pritaikytas kaip tik tau.

Galbūt ir nepažįstam daug tokių, kurie teigtų išpažįstą „išmaišyk ir priderink" religiją, tačiau iš tiesų šitoji teologija yra užvaldžiusi daugybės apie tai nė nenutuokiančių žmonių - tiek krikščionių, tiek nekrikščionių - širdį ir protą. „Išmaišyk ir priderink" religija giriasi priimanti visokiausius įsitikinimus. Leistina viskas. Ji skelbia religinių idėjų samplaiką (synergy), kurioje suderina geriausius jų bruožus ir atmeta tas religinių mokymų dalis, kurios atrodo sunkios ar nepriimtinos. Įmaišykim šio to iš čia ir šio to iš ten ir - bac! - gaunam labiausiai mus tenkinančią religiją.

„Išmaišyk ir priderink" religija yra tokia patraukli ir nevarginanti bei populiarėja taip sparčiai, kad dažnai neteisingai palaikoma domėjimosi dvasingumu augimu. Vis dėlto tai tik netikras dvasingumo pojūtis; šitoks dvasingumas savo sekėjų nenukreipia į tikėjimą Jėzumi Kristumi. Kiek suprantu, dvasingumas mūsų kultūroje tėra asmeninės pilnatvės, o ne Dievo ieškojimas. Užuot nusilenkęs Dievo autoritetui, dvasingumas šiandien teskatina dvasinius ieškojimus ir vidinės ramybės siekį. Užuot ėję į bažnyčią, žmonės užsirašo į jogos kursus ar puola laikytis kokios ypatingos mitybos. Juk bažnyčios mokymas šitoks senamadiškas, griežtas ir neprotingas! Dievo nurodymai pernelyg nelankstūs, pernelyg nekompromisiniai, tad nemažai visuomenės daliai Bažnyčios mokymo „prekinės savybės" tiesiog nedaro įspūdžio.

Man suprantama, kodėl žmonėms taip atrodo; juk, galiausiai, pati savanaudiška žmogiška prigimtis ragina maištauti prieš Dievą ir būtent todėl esame reikalingi išganymo per Kristų. Tuo tarpu „išmaišyk ir priderink", deja, tėra prie šio pasaulio prisiderinusio kūno manifestacija. Todėl tai nėra vien tik troškimas nepriklausomybės nuo Dievo, tai troškimas atsiduoti visokiausioms pagundoms, o pasaulis tvirtina, kad taip elgtis yra gerai. Tad kiekvienas gali jaustis ramiai ir tarti Dievui, kad jis pats, o ne Dievas, valdo padėtį ir sprendžia, kas yra tiesa.

Į kokią padėtį ši nuolaidžiavimo sau religija stumia krikščionis? Į labai sudėtingą. Tikintiems evangeline tiesa ir savo tikėjimą tvirtai ginantiems krikščionims mūsų politiškai korektiškas pasaulis dažnai lipdo netolerantiškumo etiketę. Dalydamasi savo tikėjimu su kitais, dažnai pastebiu, jog pati susirūpinu, ar kartais „nesu pernelyg nemandagi", ar kad „galbūt religija yra kiekvieno asmeniškas reikalas", o tada neretai nusprendžiu, kad apskritai dalytis tikėjimu man yra pernelyg sunku.

Saugokitės tokio požiūrio. Jei krikščionis tokiais sunkumais galima nukreipti nuo paklusnumo Dievo pašaukimui, reiškia, kad ir jie patys tampa sau dvasiniais autoritetais, savo pačių „išmaišyk ir priderink" versijos išpažinėjais. Esu pastebėjusi, kaip įvairiais pavidalais tai pasireiškia tiek mano, tiek kitų žmonių gyvenime. Didysis Jėzaus priesakas sekėjams nurodo padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones (Mt 28,19), tačiau gerai žinau, kad daugelis mano draugų apie savo tikėjimą Jėzumi niekada niekam nėra pasakoję. Laiške romiečiams (12,2) Paulius mus perspėja, kad nemėgdžiotume šio pasaulio, tačiau teko lankytis tokiose Biblijos studijų grupelėse, kuriose būdavo žiūrimi seksą ir pinigus šlovinantys filmai...

Nupurto šiurpas pagalvojus, kas būtų buvę, jei Jėzus būtų laikęsis „sumaišyk ir priderink" teologijos. Jam esant žemėje, Dievas savo Sūnui skyrė daugybę išmėginimų ir jei Jėzus būtų atsisakęs savo likimo mirti ant kryžiaus, auka už mūsų nuodėmes nebūtų buvusi sumokėta. Tačiau Jėzus parodė mums, kad norėdami būti Kristaus sekėjai, turime pavesti Jam savo gyvenimą.

Taigi nėra nieko prieštaringiau, nei vadintis krikščionimi, o laikytis „išmaišyk ir priderink" nuostatų. Ar vengsime pažinti Dievą, leisdamiesi apkvailinami savo pačių savanaudiškumo?

„Kadangi nedora būdama jauteisi saugi ir sakei sau: „Niekas manęs nemato!" - tavo išmintis ir išmanymas išvedė tave iš kelio. Užtat ir sakei sau: „Aš, ir niekas kitas!", - Iz 47,10.

„RelevantMagazine", vertė Kęstutis Pulokas

Bernardinai.lt