Postmodernizmas ir Evangelija (I)

Postmodernizmo sąvoka posovietinėje erdvėje daugeliui vis dar tebėra terra incognita, labiau suprantama ir vartojama menininkų bei filosofų negu paprastų Lietuvos žmonių. 50 metų izoliacija atskyrė Lietuvą nuo nemaža dvasinių ir intelektinių procesų, vykusių už geležinės sienos.Griuvus šiai sienai, posovietinėje erdvėje esančios tautos išgyveno ir vis dar išgyvena ne vieną paradigmos pasikeitimą, lėmusį daugelį dabartinės dvasinės, ekonominės ir politinės situacijos bruožų. Postmodernizmas atneša dar vieną, sunkiai prognozuojamą savo poveikiu, etinę ir filosofinę kategoriją.

Pirminis šio straipsnio tikslas yra pažvelgti į postmodernistinės sąmonės įtaką dabartiniam evangelikų (protestantų) bažnyčių (taip pat ir Lietuvos) identitetui bei jų misijai. Be abejo, būtų drąsu pretenduoti į žinovo vaidmenį bandant aiškiai pavaizduoti postmodernizmo veidą šiose bažnyčiose. Net Vakaruose šio fenomeno bruožai vis dar labiau primena Skrajojantį olandą negu Niujorko Laisvės statulą. Tačiau kai kurie vis garsiau skelbiami nauji visuomenės moralės postulatai verčia sunerimti savo likimui neabejingus žmones tiek bažnyčioje, tiek už jos ribų.

Trumpai postmodernizmą būtų galima pavadinti intensyvia etinio ir kultūrinio absoliutizmo kritika, arba, kitaip sakant, moralės (plačiąja šio žodžio prasme) reliatyvumo propozicija. Šio naujo mąstymo etosas yra grįstas prielaida, kad visatoje nėra vienos objektyvios tiesos. Visos žmonijos pastangos surasti tokią universalią tiesą tėra tik tuščias laiko švaistymas, kuris anksčiau ar vėliau baigsis suvokimu, kad pasaulis egzistuoja tik nuolatos tarpusavyje konfliktuojančių tiesos interpretacijų terpėje.[1]  Postmodernizmą taip pat galima pavadinti tiesiog modernizmo kritika. Tokio apibrėžimo dėka galime giliau suvokti šio naujo mąstymo gimimo priežastis ir evoliucijos raidą. Todėl neįsigilinus į modernizmo epochos kelius ir klystkelius būtų sunku suprasti šiuolaikinės jaunesnių žmonių filosofijos paradoksą, kad „būti moderniam yra nebemadinga“[2].

Šio rašinio autoriaus keblumą bent kiek aiškiau nusakyti postmodernizmo veidą bažnyčioje jūs suprasite, įvertinę šiuolaikinių istorikų pastangas įtikinamai ir objektyviai paaiškinti viduramžių ir modernizmo eros pradininkų konflikto esmę. Net trijų šimtmečių istorinė perspektyva nepadeda susitarti, kada gi įvyko paskutinysis konfliktas, galutinai nulėmęs šį paradigmos pasikeitimą. Modernizmo epochos pradžia galima laikyti Reformaciją, kai Vitenbergo parapijos kunigas Martinas Lutheris, 1517 m. ant savo bažnyčios durų prikalęs 95 tezes, metė iššūkį viduramžių bažnyčios dvasiniam ir moraliniam sąstingiui. Kiti istorikai Trisdešimties metų karą tarp katalikų ir protestantų, 1648 m. pasibaigusį Vestfalijos taika, laiko galutinai susikompromitavusios bažnyčios dominijos Europos dvasiniame ir intelektiniame gyvenime pabaiga. Bet kuriuo atveju, turbūt gilią viduramžių bažnyčios krizę XVI-XVII a. galima laikyti šiuolaikinio racionalizmo ir sekuliarizmo viruso gimdytoja.

Viduramžių bažnyčios autoriteto žlugimą dar labiau pagreitino jos beatodairiškas priešinimasis bet kokiam moksliniam progresui. Ši kontroversija galutinai pasuko Vakarų istorijos raidą ateistinio modernizmo keliu. Švietimo amžiui galutinai įtvirtinus Žmogų ir jo Protą visatos centre, žmonija savo naujosios religijos pagrindu pasirinko technologinį ir socialinį progresą. Šios postteistinės religijos utopizmas labai greitai buvo imtas kritikuoti ir po Antrojo pasaulinio karo galutinai prarado savo pozicijas. Paskutinė Europos modernizmo tvirtovė buvo Sovietų Sąjunga, 1989 m. sugriuvusi kartu su po akmenėlį sutrupinta Berlyno siena. Modernizmo ideologiją galima apibūdinti kaip bandymą atmetus Dievą, per racionalų planavimą, technologijos progresą ir naują socialinę santvarką sukurti tobulą visuomenę (žmogų).[3]   Be šių modernizmo bruožų, būtų galima dar išskirti keletą kitokio pobūdžio charakterizuojančių savybių: vieningumas, pragmatizmas, materializmas, humanistinis idealizmas, universalistinis tiesos suvokimas, individualizmas, totalitarinis mąstymas, autoritarinis valdymo būdas, mokslas (protas) kaip vienintelis tiesos objektyvumo kriterijus. Šių savybių kritika (kol kas) ir yra postmodernistinio mąstymo turinys.

Modernizmo istorija paliko gilų pėdsaką ir protestantų  bažnyčių teologijoje. Per pastaruosius pusantro šimto metų susiformavo ištisa liberaliosios teologijos kryptis, kurios „protėviais“ galime laikyti keturis vokiečių mąstytojus: filosofus Immanuelį Kantą bei G. W. F. Hegelį ir teologus Fridrichą Schleiermacherį bei Albrechtą Ritschlį. Ritschlis gali būti laikomas klasikinės liberaliosios protestantų teologijos (LPT) tėvu, besistengusiu suvienyti kitų trijų savo kolegų darbus. Norint geriau suprasti šios teologinės krypties esmę, reikia paminėti, kad tiek viduramžių Romos katalikų bažnyčia, tiek ankstyvasis protestantizmas savo mokyme laikėsi biblinio Dievo imanentiškumo ir transcendentalumo balanso. Biblinis Dievas buvo suprantamas kaip autonomiškas visatos valdovas, gamtos ir žmonijos Kūrėjas (transcendentinis), tačiau drauge dalyvaujantis ir kasdieniame žmonių gyvenime (imanentinis). Švietimo epochai paskelbus, kad Dievo buvimas nebeturi jokios reikšmės žmonių gyvenime (deizmas), tapo aišku, kad tai tik pirmasis žingsnis dievažmogio kūrimo link. Tolimesniais žingsniais Švietimo filosofai bandė įsprausti Dievą į dar siauresnius rėmus, akcentuodami Jo imanentinio buvimo dalį iki visiško sutapdinimo su žmogumi. Nors modernizmo mąstytojai ir nenuėjo iki ontokratinio[4]  panteizmo ribų, tačiau to pakako, kad Dievas ir religija būtų nustumti į tolimiausią istorinio ir moralinio aktualumo archyvą. Tada ir iškilo grupė šių romantizmo laikotarpio mąstytojų, siekusių religiją vėl padaryti reikšmingą žmonių gyvenimui.

Deja, savo darbuose jie nesistengė grįžti prie biblinės ortodoksijos šaknų. Jie bandė krikščionybę sumoderninti, jos idėjas ir žodyną pritaikyti prie modernaus, moksliškai išsilavinusio žmogaus mąstymo. Toliau pateiksime penkis principus, kuriais remiasi LPT. Pirmiausia liberalų siekis buvo „sutaikyti“ krikščionybę ir jos atsisakiusius šiuolaikinius žmones. Jie tikėjo, kad krikščionių tradicinės doktrinos rekonstrukcija yra gyvybiškai būtina, norint apsaugoti ją nuo visiško diskreditavimo „modernaus“ žmogaus akyse. Antra, liberalai ypatingai pabrėžė asmens laisvę individualiai interpretuoti ir taikyti religines dogmas. Kiekviena doktrina turi būti atvira pokyčiams, ir jokia bažnyčios tradicija ar bažnytinė valdžia negali nustatyti, kuo turi tikėti arba netikėti eilinis bendruomenės narys. Kitais žodžiais tariant, liberalų požiūris į tradicines biblines doktrinas tapo reliatyvistinis. Trečia, daugiau ar mažiau tradicinį krikščionių tikėjimą liberalai pavertė paprasčiausiu etikos taisyklių rinkiniu. Etinė krikščioniškojo mokymo dimensija tapo pagrindiniu teologinių samprotavimų šaltiniu. Ketvirta, liberalai siekė sumažinti Biblijos autoritetą bažnyčios ir individo gyvenime. Biblija atstovavo tam apreiškiminiam tikėjimui, kuriam jie visomis jėgomis priešinosi, bandydami pakeisti jį protiniu arba etiniu. Kita priežastis nemėgti Biblijos buvo šiuolaikiniam žmogui nepriimtinų stebuklų bei antgamtinių reiškinių gausa ir jų įsitvirtinęs prasmingumas Biblijos istorijoje. Liberalai siekė demitologizuoti Bibliją, o Jėzaus asmenybė juos domino tik istoriniu jo gyvenimo aspektu.

„Šiuolaikinis mokslas metė iššūkį ne tik mitologiniam pasaulio supratimui [išreikštam Biblijoje - aut. past.], - ir šiuolaikinio žmogaus egzistencijos tikrovė reikalavo naujo pamato. Tarp nepriimtinų Bultmannas paminėjo tokias sąvokas: mirtis - tai bausmė už nuodėmes, nuodėmė gali būti atpirkta kraujo auka ir tai, kad Jėzaus prisikėlimas (lavono atgijimas) galėjo suteikti antgamtinę jėgą žmogaus gyvenimui“[5].

Liberalai nesiekė visiškai sužlugdyti Biblijos autoriteto. Šventajame Rašte jie ieškojo paslėptos amžinosios tiesos, nepaveiktos įvairių griaunančių kultūrinių, mokslinių ir filosofinių žmonijos veiklos faktorių. Jie ieškojo tarsi Evangelijos „sėklos“ nuluptame Biblijos „vaisiuje“.

Penkta, visais šiais paminėtais teologiniais metodais liberalai stengėsi iškelti Dievo imanentinės būties dalį. Tuo būdu transcendentalus, visagalis ir visa žinąs visatos Kūrėjas buvo sumažintas iki simplistinės filosofinės idėjos apie dieviškumo ir žmogiškumo bendrumą protinėje, jausminėje ir moralinėje dimensijose. Todėl Kristus tapo tiesiog pavyzdinio žmogaus prototipu, o ne įsikūnijusiu Dievu. Taigi dabar, formuojant gyvenimo vertybes, žmogaus supratimas apie Dievą tapo svarbesnis už Dievo apreiškimines (propozicines) intencijas žmogui.[6]
 
Su įvairiomis variacijomis šis judėjimas tebėra išlikęs aktyvus ir mūsų dienomis. Iš LPT kilo tokios teologijos srovės: „vilties teologija“, „politinė teologija“, „socialinė Evangelija“, „feministinė teologija“, „išlaisvinimo teologija“, „sekuliarioji teologija“ ir kitos. Kaip atsakas LPT, iškilo neoortodoksų , fundamentalistų ir tam tikra prasme evangelikų[7]  judėjimai. Lietuvos situacija, be abejo, buvo visai kita. Už kalėjimo sienų mūsų nepasiekė daugelis čia paminėtų įvykių. Tačiau šiandien mūsų durys yra atviros; kartu su gerais dalykais iš Vakarų plūsta ir daugybė neigiamų.

Taigi postmodernizmas kritikuoja šiuos dvasinės ir intelektinės egzistencijos principus visuomenėje ir bažnyčioje. Kai kurie modernizmo elementai (ypač liberalioji teologija) yra išties nesuderinami su Evangelijos principais ir turėtų būti atverti kritikai arba tiesiog nuo jų turi būti atsiribojama, tačiau negalima teigti, kad ši kritika yra vien subjektyvi ir nepriimtina. Šiame kontekste svarbu atsižvelgti į kai kuriuos galimus postmodernizmo ir biblinės krikščionybės sąlyčio taškus[8]. Visų pirma, postmodernizmas kvestionuoja protinio pažinimo tikrumą, t. y. kad tik racionalus mąstymas yra vienintelis tiesos kriterijus. Biblinė krikščionybė taip pat atmeta absoliučią empirinio patyrimo vertę, tikėdama, kad tiesa glūdi ir protu nesuvokiamuose dalykuose. Čia verta prisiminti ir žmogaus nuopuolio doktriną, teigiančią, kad žmogaus valia, siela ir protas buvo paveikti nuodėmės ir todėl negali būti visiškai patikimi. Antra, postmodernizmas netiki protinio pažinimo objektyvumu. Iš čia kyla bendras postmodernistinio judėjimo bruožas - reliatyvizmas. Žmogus negali būti tik objektyvus visatoje vykstančių procesų stebėtojas. Jis yra istorijos dalis, ir todėl neišvengiamai veikiamas įvairių kultūrinių ir socialinių faktorių. Negana to, „postmodernizmo epistemologai seka Augustinu, kalbėdami apie tai, kad mūsų asmeniniai įsitikinimai ir įsipareigojimai veikia ne tik tiesos ieškojimo pastangas, bet ir patį pažinimo procesą“[9]. Trečia, postmodernizmas atmeta Švietimo epochos nuostatą, kad pažinimas yra iš prigimties geras. Branduolinis ginklas ir kiti panašūs mokslinio progreso rezultatai įrodo, kad žmogaus protas gali tarnauti ne vien tik sėkmingam ekonominiam ir socialiniam progresui. Kartu su postmodernistais krikščionys teigia, kad didelė žmonijos problemų dalis yra ne ta, kad stinga žinių. Krikščionys tvirtina, kad tai ir nuodėmingos žmogaus prigimties bei neteisingo laisvos valios panaudojimo rezultatas.

Bus daugiau
 [1] Grenz S. J. A Primer on Postmodernism. - Grand Rapids, 1996. - P. 163.
 [2] Veith G. E. Postmodern Times: Facing a World of New Challenges and Opportunities // Modern Reformation, September/October, 1995.
 [3] Ibid.
 [4] Pasaulėžiūra, teigianti gamtos, dieviškumo ir socialinių institucijų susitapatinimą. Shenk D. Global Gods. - Scottdale, 1995. - P. 73.
 [5] Ashcraft M. Rudolf Bultmann. - Waco, 1972. - P. 52.
 [6] Grenz S. J. and Olson R. E. 20th Century Theology. God and World in a Transitional Age. - Carlisle: The Paternoster Press, 1992. - P. 52.
 [7] Žr. išsamesnį evangelikų termino paaiškinimą D. Glodenio straipsnyje „Evangelikalizmas pasaulyje ir Lietuvoje“// Naujasis Židinys. - 1998/5/6.
 [8] Grenz. - P. 165-166.
 [9] Grenz. - P. 166.