C. S. Lewisas knygoje „Didžiosios skyrybos" pragarą vaizduoja kaip labai retai apgyvendintą vietovę, kurioje žmones vieną nuo kito skiria tūkstančiai mylių. Pasaulio istorijos nuvainikuotas žmogiškasis egocentrizmas turi užleisti vietą bendruomeniniam gyvenimo stiliui, kurio pavyzdžiu mums tarnauja biblinė Kristaus Bažnyčia. Deja, nemaža dalis protestantų šiandien labiau pabrėžia individo laisvę ir pamiršta bažnyčiose ugdyti bendruomeninio bendrabūvio principus.
Antra, „postmodernistinė Evangelija" yra postracionalistinė. Nuo pat Reformacijos pradžios protestantai pabrėždavo proto reikšmę žmogaus atsivertimo procese, dažnai nepalikdami vietos religiniam patyrimui. Tai nėra teisingas požiūris, nes žmogaus protas yra lygiai taip pat paveiktas nuodėmės kaip ir jo jausmai. Taip pat ir šiuolaikinio jaunimo pagrindinis gyvenimo vertinimo kriterijus yra jausmai. Todėl būtų naivu tikėtis paveikti juos tais pačiais pragmatiškų samprotavimų ir doktrinų mokymo principais, kurie buvo labai artimi ir suprantami XX amžiaus pradžios žmonėms. Bažnyčios istorijoje pietistų judėjimas buvo atsakas į nepasitenkinimą bažnyčios „postdvasiniu racionalizmu". Protinis suvokimas ir religinis patyrimas turėtų eiti kartu, papildydami ir palaikydami vienas kitą.
Trečia, šiandien skelbiama Evangelija turi būti postdualistinė. Reikia pripažinti, kad nemaža dalis tradicinių denominacijų protestantų praktikuoja daugiau ar mažiau išreikštą dualistinę teologiją, t. y. rūpinasi žmonių „sielų" gelbėjimu labiau negu jų „kūniška" būtimi. Biblinis holizmas turi sugrįžti į bažnyčiose skelbiamos Evangelijos turinį ir būti įdiegtas į praktinį jos gyvenimą. Ši doketizmo erezija, neigianti Kristaus kūniškumą, kamavo bažnyčią nuo pat pirmųjų amžių ir vis dar tebėra gyva šiandien.
Ketvirta, nūdienos Evangelija turi būti postintelektualistinė, t. y. krikščioniško augimo tikslas neturi būti vien tik žinių akumuliacija. Kita šios minties pusė yra tai, kad krikščionio augimas nėra vien intelektu pasiekiamas dalykas. Biblija kalba apie „naują kūrinį Kristuje" su nauju protu, nauju charakteriu, nauju elgesiu ir t. t. Deja, Laiške galatams (Gal 5, 22-23) apaštalo Pauliaus aprašytas gyvenimas Dvasioje ir jos vaisius sulaukia dėmesio tik retais atvejais. Evangelijos tikslas nėra vien išgauti mūsų apsisprendimą pakeisti savo įsitikinimus: ji siekia, kad kartu keistųsi ir mūsų charakteris bei kiti gilūs dvasiniai dalykai.
Tačiau kartu su panašaus pobūdžio mintimis postmodernistinė dvasia atsineša į bažnyčią ir teologinio liberalizmo vėjus, keliančius pavojų ortodoksinei doktrinai, ir daugeliu atžvilgių tampa naująja XXI a. žmonių religija be absoliutų. „Postmodernistiniai" pamokslininkai pamokslauja apie nūdienos reliatyvizmo dvasią, kurios vienintelė išlikusi vertybė yra tolerancija. Tokio mokymo biblinis teologinis turinys yra užmaskuojamas arba netgi visai pašalinamas. Bažnyčiose bandoma sukurti maksimalaus komforto ir tolerancijos dvasią, per kurią nuodėmė kaip ir nebepastebima, o pamaldos tampa panašios į nedidelį šou, skirtą žmonių jusliniams poreikiams patenkinti. Tokioje „evangelijoje" nebelieka nei turinio, nei aktualumo, o bažnyčia tampa abejotinos kokybės klubu. Biblija mums draudžia iškreipti Dievo žodį ir ragina ne stengtis įsiteikti, o pateikti tiesą tokią, kokia ji yra, ir palikti kiekvieno sąžinei nuspręsti, ar priimti skelbiamą žinią, ar ją atmesti (2 Kor 4, 2).
Šis neigiamas poveikis yra lengvai pastebimas žinant pagrindinius evangelikų (protestantų) bažnyčios principus: 1) Biblija yra Dievo įkvėptas ir todėl vienintelis neklaidingas autoritetas visose gyvenimo srityse; 2) Kristus yra vienintelis tikėjimo centras; 3) Dievas yra ir transcendentinis, ir imanentinis; 4) tikėjimas remiasi apreiškimu, kurį galima suvokti ir priimti; 5) socialinė etika yra neatsiejama individo ir visos bendruomenės gyvenimo dalis; 6) nusidėjėlio atgaila ir atsivertimas yra būtini jam išgelbėti. Remdamiesi šiais principais, pavyzdžiui, evangelikai (protestantai) skelbia, kad vienintelis išgelbėjimo kelias yra tikėjimas Kristaus auka ant kryžiaus. Šis teiginys tapo labai neparankus ir įžeidus šiuolaikiniam žmogui, tad bažnyčios vis dažniau vengia apie tai užsiminti ar net skelbia, kad galų gale visi išsigelbės. Homoseksualių kunigų ordinacija yra kitas moralinio pliuralizmo įtakos ženklas. Homoseksualistų noras turėti lygias teises pliuralistinėje visuomenėje yra visiškai suprantamas. Tačiau Biblijos požiūriu, praktikuojamas homoseksualumas yra tokia pat nuodėmė kaip ir poros gyvenimas nesusituokus, svetimavimas, ateizmas arba apkalbos, ir todėl negali būti toleruojamas Kristaus kūne (Rom 1, 18-32). Stebint šiuos vyksmus peršasi išvada, kad bažnyčia ir vėl bando prisitaikyti prie besikeičiančių visuomenės vertybių bei normų. Tuo tarpu biblinė krikščionybė turėtų laikytis nekintančių Dievo žodžio moralės normų.
Apmąstant bažnyčios reakciją į postmodernizmo nešamas idėjas, reikia visų pirma suprasti pačios bažnyčios vietą pasaulio istorijoje ir žmonių visuomenės raidoje. Biblinės krikščionybės misija yra apibrėžta ne vien tik jos matoma žemiškąja veikla; bažnyčia turi ir istorijos atžvilgiu transcendentalų tikslą atstovauti ateities Dangaus karalystei žemėje. Ši misijos dalis neleidžia bažnyčiai susitapatinti su visuomeninėmis ar valstybinėmis žmonių institucijomis arba kompromituoti Evangelijos žinią bandant ją „pritaikyti" nuolat besikeičiančiam žmogui. Tačiau būtų naivu tikėtis, kad žmogus nedaro įtakos Evangelijos skelbėjams ir todėl galbūt kiekviena nauja epocha suteikia bažnyčiai galimybę iš naujo peržvelgti savo pozicijas visuomenėje ir įvertinti praėjusio istorinio laikotarpio įtaką jai pačiai. Dėl šios priežasties bažnyčių vyresniesiems nereikėtų iš karto nurašyti „postmodernistine kritika" prabylančių jos narių. Tai gali būti tik neleistinai pamirštos evangelinės tiesos nauja išraiška.
Ortodoksinė teologija turėtų remtis trimis pagrindiniais principais: skelbti biblinę Evangeliją, neatmesti bažnyčios istorinio palikimo ir būti pateikiama šiuolaikiniam pasauliui suvokiama kalba (Grenz, Olson, p. 32). Istorijos raida parodė, kad nukrypti nuo šio principo nesunku. Šiame trikampyje būtina išlaikyti pusiausvyrą, kiekvienas aspekas yra svarbus. Mes jau ištyrėme, kur kai kuriuos protestantus nuvedė per didelis noras įtikti sofistikuotam žmogiškam protui. Kitų denominacijų bažnyčios Evangelijos autoritetą neretai laiko antraeiliu dalyku ir labiau remiasi tradicija bei istoriniu palikimu. Šiandien Lietuvoje naujesnių konfesijų atstovai nelaiko tradicijų būtinomis bažnyčios gyvenime, o kai kurios net ir ekscesyviai demonstruoja savo neigiamą nuostatą jų atžvilgiu. Tuo tarpu tik sveikas šių trijų elementų santykis leidžia išvengti teologinių ir etinių bei moralinių problemų bažnyčioje ir jos santykiuose su visuomene.
Bažnyčia nuėjo per daug skausmingą ir kruviną kelią, kad ir vėl leistų sau nekreipti dėmesio į kritiką, nes modernizmo filosofija atrodo nepavojinga tik be galo neatidžiam bažnyčios istorijos tyrinėtojui. Paskutinis lašas, perpildęs modernistinės utopijos krizės taurę, buvo Antrasis pasaulinis karas, kurio metu išbandymo neišlaikė ir krikščionių bažnyčia. Genocido negali pateisinti niekas; taip pat niekas negali pateisinti ir bažnyčios tylėjimo ir neveiklumo, leidusio nekaltai žūti šešiems milijonams žydų. Bažnyčiai ad hoc tiesiogiai nedalyvaujant, jos konformistinis elgesys paskatino Hitlerį pamėginti sukurti etniškai ir morališkai tobulą visuomenę. Panaši istorija dabar pasikartojo ir Kosove.
Norėtųsi tikėti, kad bažnyčia šių naujų idėjų akivaizdoje pasielgs taip, kaip pasielgė Jėzus evangelijoje pagal Morkų (Mk 9, 38-40), savo mokiniams sakydamas: „Kas ne prieš mus, tas už mus!" Atsiribojant nuo aiškios erezijos, bet ir neieškant priešų, su atgaila prisimenant praeities pamokas ir su dėkingumu priimant konstruktyvią kritiką, tegul ir postmodernistinę, jeigu ji sąmoningai ar nesąmoningai ragina mus grįžti prie biblinės Evangelijos principų, galime tikėtis Dievo palaimos ir sveiko bažnyčios augimo ateinančiame tūkstantmetyje.
Straipsnis spausdinamas „Prizmės" redakcijai leidus
_64x64_9de.jpg)
