Tik kaip tuos vaisius įsivaizduojame? Palyginus šventųjų gyvenimo aprašymus su prabangių nūdienos žurnalų propaguojamomis sėkmės istorijomis, į akis iš karto krinta esminis skirtumas. Šventėjimas anaiptol nėra pastanga sukaupti savyje viską, kas tobula, paversti save superherojumi. Eiti šventumo keliu - tai įsileisti į savo gyvenimą egzistencinį nerimą, klausimą apie gyvenimo prasmę, žengti į gyvenimo tirštumą ir sudegti it žvakei.
Veikiausiai dėl to šių laikų žmonėms lengviau džiaugtis nuodėmėmis nei šventumu. Nuodėmės yra tai, prie ko esame įpratę, ką kaupiame, o šventumas - tai, kas išdygsta, kai mes eikvojame savo gyvenimus, dovanojame juos kitiems, kai suvokiame, jog laimėti gyvenimą galima tik radikaliai atsivėrus kitam. Šiuolaikinis žmogus yra raginamas ginti save, apsijuosti teisių siena, užsisklęsti. Šventumas yra kvietimas į rizikingą kelionę, atveriant savosios tvirtovės duris, tvirtinantis, jog savęs turime ieškoti anapus mūzų egoizmo sienų.
Viltis, tikėjimas ir meilė yra ne paprasčiausiai vitaminai, padedantys įsitvirtinti galios kultą išpažįstančiame pasaulyje. Veikiau tai viesulas, kuris įsiveržia į mūsų gyvenimą, pasikeičia ne kuri nors detalė, keičiasi pati gyvenimo ašis.
Esminis klausimas - ar mes iš tiesų norime permainų, ar tikrrai surpantame, kam ryžtamės? Jei mes manome, kad viskas su mumis tvarkoje, tai saugokimės tikėjimo, vilties ir meilės, nes tai nėra žaisliukai.
Dažnai skambūs žodžiai, tarsi krikščioniška retorika yra savotiški spąstai, trukdantys mums pripažinti savąjį sužeistumą, kad mums reikalingas Gydytojas ir be jo tesame baiginantys griuvėsiai, , nepaisant to, kokiu turto ar galios grimu bandytume savo niekybe paslėpti.
Viešpaties Geroji Naujiena nėra tai, kad mes, jos klausantieji ir apie ją kalbantys, esame kuo nors geresni už kitus. Tai žinia, kad nors esame ligoniai, priklausomi nuo nuodėmės ir negalime savo jėgomis iš šios pelkės ištrūkti, esame silponi ir trapūs, nepaisant to, vis vien esame mylimi ir priimami Dievo. Mes Jam rūpi ir šis rūpestis bei Jom eilė mus gydo.
Bėda ta, kad mums visiems norėtųsi kito išgydymo recepto. Pavyzdžiui, jog būtume sveiki ir gražūs, turėtume dešimt kartų didesnį biudžetą, turėtume daugumą parlamente ar mūsų įmonių akcijos tik augtų. Tai natūralūs siekiai, tačiau nepamirškime, kad kiekvienas esame unikali Viešpaties svajonė ir nenupiginkime savo gyvenimų, juos suvesdami į kurio nors posto ar gėrybių siekį.
Tikėjimas, viltis ir meilė nėra tai, kas mums padės greičiau patekti į eurozoną ar pastatyti atominę elektrinę, veikiau tai yra kelias, kuris atves mus ant kryžiaus. Sekimas paskui Kristų nėra lengvas pasivaikščiojimas, nes prisiminkime, kad tas, kuris sekame baigė, pasaulio požiūriu, itin prastai. Kita vertus, tik šis erškėčiuotas kelias gali mus išlaisvinti ir numalšinti tą prasmės troškulį, kurį kiekvienas nešiojamės širdyje.
Būti žmogumi - tai nuolat būti pasirinkimo kryžkelėje. Mes esame ne tai, ką apie save pasakojame žodžiais, o tai, ką atskleidžiame pasirinkimais. Todėl ir čia kalbėdamas, pirmiausia siekiu atkreipti dėmesį į dilemas, kurios įvairiais pavidalais atsikartoja kiekvieno iš mūsų gyvenime, o politikoje jos būna ypatingai dramatiškos.
I dilema. Tiesa ar minia?
Prieš beveik du tūkstančius metų Romos vietininkas Pontijus Pilotas, pervargęs nuo kasdienybės tuštybės, ironiškai klausė: O kas yra tiesa? Klausė jis sumušto dailidės sūnaus. Buvo sunku įsivaizduoti, kad paradoksalią žinią skelbiantis vyriškis, kurio mokiniai išsilakstė po pakampes, gali kelti grėsmę didingajai Romos imperijai.
Pilotui nesinorėjo kištis į vietinius žydų religinius ginčus, jis tetroško, kad suvargęs ramybės drumstėjas nešdintųsi šalin ir būtų galima vėl panirti drungnon kasdienybėn. Tačiau šalia buvo minia, kuri su nesuprantamu azartu skandavo: Ant kryžiaus jį. Romos vietininkas skeptiškai vertino religinius ginčus, tiesos paieškas, tačiau puikiai suprato minios galią.
Jei Pilotas gyventų mūsų laikais, jį būtų galima drąsiai vadinti šiuolaikinės tolerancijos sampratos modeliu, kuris laisvas nuo tiesos, abejingas egzistenciniams klausimams, žinantis, jog svarbiausia nesupykinti tų, kurie turi galią, ir įsiklausantis į minios skandavimą.
Natūralu, jei nėra tiesos, kuri nuginkluoja ir keičia, kuri apšviečia net ir tamsiausias kerteles, atverdama tiek tai, kas gražu, tiek žaizdas, o tėra tik tiesos, plazdančios permainų vėjyje, perdažomos pagal madą, tai paskutinis kriterijus lieka minia, ir triumfuoja tie, kurie moka ją valdyti.
Pilotas, regis, nebuvo nei žiaurus, nei pikto būdo. Jis neturėjo jokio noro žudyti kažkokio žmogelio, pasiskelbusio, jog yra Mesijas. Kodėl keistuolis turi būti griežtai baudžiamas, jei susigalvojo viešai skelbti visokias kvailystes? Maža ką žmonės kalba, svarbiausia, kad nesukurstytų ginkluoto maišto, nekeltų grėsmės imperatoriaus valdžiai.
Tačiau pyktis su minia dėl šio keistuolio? Dėl vieno žmogaus, kuris, imperijos požiūriu, tėra nereikšminga smiltelė? Aukoti savo laiką, jėgas, rizikuoti karjera ir tik dėl vieno žmogaus, kuris net nėra kilmingo kraujo? Dėl tiesos? Tačiau vietininkas jau buvo apsipratęs, kad kiekvienas turi savo tiesą, ir Tiesa yra iliuzija.
Jis pasirinko daugumą ir išsilaikė savo pareigose. Jis nusiplovė rankas ir tai tapo modeliu, kurio mes iki šiol mielai griebiamės, kai iškyla sunki dilema. Tikroji demokratija - tai minios valdžia ir kalbėti apie Tiesą, apie pamatines vertybes - tarsi nedera.
Jei nėra Tiesos, tai ir meilė tėra ne kas kita, kaip malonumo siekis, tikėjimus galima keisti pagal nuotaiką, o viltis yra iliuzija.
Jei Kristus neprisikėlė, tai visa krikščionybė yra begėdiškas šarlatanizmas ir narkotikas, vedantis į pražūtį.
II. Sąžinė ar nauda?
Persikelkime keliolika amžių į priekį, į Angliją, kur karaliauja Henrikas VIII, o jo lordu kancleriu yra vienas žymiausių ano meto humanistų - Tomas Moras. Apie jį žinome, kad buvo iš prigimties ramus ir taikus, garsėjo erudicija bei išmintimi, puoselėjo daug svarbių planų. Tačiau karalius nusprendė palikti savo žmoną ir vesti Aną Bolein. Tomas Moras išsakė, kad taip nedera krikščioniui. Lordas kancleris, galėjęs dar tiek daug gero nuveikti savo valstybei, nepatylėjo dėl smulkmenos ir užsitraukė karaliaus nemalonę.
Tai, beje, nesutrukdo karaliui pasielgti savo nuožiūra, jis vedė Aną Bolein ir žengė dar kitą žingsnį - pasiskelbė aukščiausiu Bažnyčios vadovu Anglijoje. Taip esą paprasčiau susitarti su Dievu - galima apsieiti be tarpininkų.
Panašiai esame įpratę ir mes elgtis, kaip sakome, kad Bažnyčia pernelyg konservatyvi, neatsižvelgia į šių laikų madas, tarsi ji turėtų būti ne uola, bet vėtrungė. Tada sakome, kad su Dievu susitarti be tarpininko lengviau, turėdami galvoje, kad susitarimas - tai ne įsiklausymas į Jo valią, bet savo valios Jam primetimas.
Karaliaus sprendimas dar vienas iššūkis Thomui More‘ui. Jam buvo pademonstruota, kad karalius elgsis kaip tinkamas, ir iškilo dilema, ar pasirašyti priesaką, karaliui pripažįstant jo prisiimtą religinį titulą, ar ir toliau demonstruoti savo poziciją ir elgtis pagal sąžinę.
Pirmuoju atveju Thomas More‘as galėjo susigrąžinti turėtą politinę įtaką. Eidamas atsakingas pareigas, išmintingas ir kilnus politikas galėjo labai palengvinti daugelio gyvenimą. Taigi, kalbame ne apie savanaudiškumą, bet apie naudą visai valstybei. Thomas More‘as pasirinko ne šią naudą, bet sąžinę ir mirtį. Viename iš laiškų, rašytų jau iš kalėjimo dukrai, jis teigė, kad negalima sukurti nieko kilnaus ir vertingo, jei atsitrauki nuo sąžinės.
Thomas More‘as buvo nukirsdintas. Kaip teigiama, ir prieš pat mirtį jis dar kartą pakartojo savo poziciją, jog gerbia karalių ir lieka jam lojalus, tačiau myli Dievą ir yra pasiryžęs Jo klausyti labiau.
Būtent Tomą Morą popiežius Jonas Paulius II 2000 metais paskelbė politikos profesijos globėju. Nežinau, ar tai reiškia užuominą, kad kiekvienas politikas savaip galiausiai pameta galvą.
Tačiau neabejotina tai, kad klausimas - kur galima ir verta daryti kompromisus, o kur jie neleistini - yra aktualus kiekvienam politikui. Šiandien yra populiaru būti "pragmatiku", tačiau ši sąvoka suvokiama keistai. Evangelijoje galite atrasti tikrąjį pragmatizmo apibrėžią - kas iš to, kad jūs laimėsite visą pasaulį, jei prarasite save? Šia prasme Tomas Moras tikrai pragmatikas, nes jis žinom kad išmintinga gyventi ant tvirto tikėjimo pamato, įsiklausant į Dievo valią ir savo sąžinę, ir kvailystė - rūpintis trumpalaike sėkme, įvaizdžiu, kurie neišvengiamai sunyks.
III. Žmogaus ar Dievo teismas?
Įsivaizduokime, kad esame artimiausi Jėzaus mokiniai. Po Nukryžiavimo ir Prisikėlimo yra prabėgę keliolika ar net keliasdešimt metų ir Jėzaus sekėjai yra persekiojami. Vienas iš persekiotojų ypač aršus, dalyvauja kelių mūsų bičiulių egzekucijose, jo rankos suteptos krauju. Šis žmogus, kuris žudė mano artimuosius, niekino mano Viešpatį vieną dieną atvyksta pas mane ir sako, jog jo gyvenimas radikaliai pasikeitė ir jis dabar yra mano bendražygis.
Kaip aš turiu reaguoti? Ar aš galiu jam atleisti, prisimindamas tą skausmą, kurį jis suteikė žmonėms, kurie buvo niekuo nekalti? Ar aš galiu patikėti, kad jis iš tiesų pasikeitė, o ne apsimetinėjo?
Turbūt supratote, kad žudikas, apie kurį kalbu, tai apaštalu Pauliumi virtęs krikščionių persekiotojas Saulius. Apaštalų darbuose skaitome, kad, kai Paulius atvyko į Jeruzalę, Jėzaus mokiniai jo baidėsi ir netikėjo, kad jis pasikeitė. Tik Barnabas elgėsi kitaip. Jis priglaudžia Paulių pas save ir tampa tarpininku tarp jo ir mokinių. Nemanau, kad Barnabui lengva atleisti praeities žiaurumus Pauliui, tačiau jis žino, kad Viešpaties gailestingumas gali nuplauti bet kokią dėmę, žino, kad Viešpats iki pat paskutinio mūsų atodūsio siūlo mums galimybę grįžti į gyvenimą, yra pajutęs tikrąjį tikėjimo, vilties ir meilės skonį. Barnabui tarpininkaujant, kiti mokiniai priima Paulių. Jie renkasi būti vilties, kad Dievui nėra negalimų dalykų, žmonėmis, o ne teisėjais kiekviename žmoguje matančiais nusižengimus, bet ne Dievo paveikslą.
Kalbant apie Dievo teismą, Viešpats su Sauliumi elgiasi tarsi visai neteisingai - jis nesiunčia persekiotojui bausmės, bet ateina į pasimatymą kelyje į Damaską. Persekiotojas tampa apaštalu ir žymiausiu Jėzaus pasekėju.
Kiekvienoje epochoje turime žmogžudžius, vagis, narkomanus, alkoholikus, prostitutes, išdavikus, sūnus palaidūnus, pagaliau, kitų pažiūrų nei mes politikus. Kiekvienam tenka rinktis, ką daryti su tais, kurie nupuolė. Beje, kuo aukštesnėse pareigose sėdime, tuo žemiau puolę kiti atrodo.
Visi mes renkamės - ar viltį, kad nėra tokių griuvėsių, kurių Viešpats neatstatytų, tikėjimą, kad nėra tokios tamsos, kurios Viešpaties meilė neišsklaidytų, ar žmogaus teismą, įkalinantį mus teisuoliškume.
Sekti Jėzų - labai rimtas ir pavojingas apsisprendimas, tuo labiau, kad stojame į vieną Viešpaties surinktą bendruomenę su narkomanais, prostitutėmis ar net žmogžudžiais ir tikrai nesulauksime visuotinių aplodismentų, kokie mes dvasingi. Net jei pastarieji nuaidi, jie, kaip matome iš paskutinės Jėzaus gyvenimo savaitės, tęsiasi labai trumpai. Kitą laiką - tenka plaukti prieš srovę.
Kita vertus, tik tikėjimas, viltis ir meilė gali suteikti mūsų gyvenimui prasmę ir vertę, leidžia atgauti laisvę ir būti savimi. Tai rizikinga, bet tikra alternatyva. Tai vienintelis kelias sveikti. Tiesa, jis tinka tik tada, jei prisipažįstame sau, kad sergame nuodėmingumu, neleidžiančiu mums būti visaverčiais žmonėmis.
Kalbėjau apie mus, apie mūsų viltį, tikėjimą ir meilę, o ne apie tai, kas keistina valstybėje. Taip apsisprendžiau, nes būtent per Vilniuje prieš aštuonerius metus vykusius Maldos pusryčius čia dalyvavęs estų politikas Tune Kelam pasidalino Williamo Penno žodžiais, kuriuos iki šiol nešiojuosi širdyje: „Jei žmonės yra geri, tada valdžia negali būti bloga; jei vis dėlto ji serga, geri piliečiai gali ją išgydyti. Bet jei žmonės yra blogi, tada valdžia negali būti gera, nes piliečiai stengsis ją iškreipti ir sugadinti savo naudai."
Viliuosi, kad bent vienas sakinys iš to, ką sakiau, taip pat kris į jūsų širdžių dirvą.
_64x64_9de.jpg)
