Ciklo „Sekmadienio Evangelija“ pasirodymas populiariausiu save tituluojančiame Lietuvos naujienų portale daugeliui turėjo tapti tikru atradimu ir netikėtumu. Ilgą laiką Gerosios naujienos bei krikščioniško mokymo vengęs (o gal reiktų sakyti – tikslingai ignoravęs) tinklapis atsivėrė Evangelijai. Tačiau po įžvalgaus brolio R. Mizgirio straipsnio „Aukų skrynia“ beskaitant šimtus itin priešiškų Evangelijai komentarų kyla dvejopi jausmai.
Ko gero, ne taip jau ir svarbu, ar šį straipsnių ciklą inspiravo atsivėrusi niša Gerajai naujienai, ar tik pragmatinis redaktorių noras kaitinti visuomenės emocijas bei padidinti skaitytojų būrį. Evangelijos reikia visiems ir bet koks skelbimas yra sveikintinas. Didesnė problema, jog tai atvėrė didžiulę visuomenės žaizdą. Skaitant minėto straipsnio komentarus apėmė slogus jausmas. Sunku suvokti, kodėl moralus mokymas sukėlė tokią pykčio bangą? Kodėl ramybę nešanti Geroji naujiena sukelia tokį neapykantos proveržį?
Pagrindinė minėto straipsnio mintis moko apie aukos prasmę: daugelis aukoja iš to, kas atlieka, tik našlė – iš savo neturto ir minkštos širdies (Mk 12, 43–44). Straipsniu siekiama parodyti, kad „ant dieviškųjų teisingumo svarstyklių sveriamas ne dovanų kiekis, bet širdžių svoris“. Vargingos našlės poelgis išryškina kryžiaus slėpinį: Jėzus mylėdamas savuosius iki galo (Jn 13, 1) įmes į šventyklos iždą ne tai, kas Jam atlieka, bet visą savo gyvenimą, tikrąją Dievui patinkančią auką.
Deja, dalis visuomenės (absoliuti dauguma straipsnio komentatorių) visiškai nesuprato pagrindinės žinios ir sava interpretacija stipriai iškraipė esmę. Užuot ieškojus aukos prasmės ir kalbėjus ne apie aukos kiekybę, bet kokybę, pasirinkta matyti „bažnyčios pinigų (iš)viliojimą“ ir bandymą „išnaudoti visuomenę“, nors, kaip minėta, žinutė buvo visiškai priešinga. Daugelis straipsnio komentarų tiesiog alsavo klaidingomis ir nesąžiningomis prielaidomis „auka kaip išnaudojimas“, „kaip neteisybės forma“, „kaip bažnyčios piktnaudžiavimas galia“.
Ilgiau skaitant šį pykčio ir pagiežos srautą sunku suvokti visuomenės reakcijas. Į sąmokslo teorijas linkęs skeptikas atrastų argumentų tai susieti su sistemiška ataka prieš krikščionybę. Deja, tai jokia ataka. Tiesiog kasdienis, ciniškas visuomenės požiūris, kuriame suplakami visi stereotipai, susiję ne tik su krikščionybe, bet ir su susikaupusiomis nuoskaudomis, ksenofobija, istoriniu neraštingumu ir visišku visuomenės nusivylimu. Faktas, kad moralė gali taip papiktinti dalį visuomenės, veda prie prielaidos apie didžiulį visuomenės sužeidimą.
Šiandien retai stebimasi faktu, kad pasaulyje bujoja smurto kultūra – prievarta, smurtas, apgaulė. Tai priimama kaip tam tikra šio pasaulio neišvengiamybė. Tačiau daugelis sutrinka išgirdę Evangelijos žinią. Kuo didesnis dekadansas (kultūros, meno, moralės, dvasingumo nuosmukis – red. past.), tuo bet koks moralumas labiau žeidžia. Bet koks komentaras, paremtas krikščioniškais argumentais, iš anksto traktuojamas kaip davatkiškas ir nurašomas kaip tam tikra atgyvena.
Vertybinių normų irimas griauna visuomeninio gyvenimo turinį. Mažėjanti pagarba tokioms krikščioniškoms vertybėms kaip atlaidumas, nuolankumas, pagarba, orumas, auka ir t. t. kartu eliminuoja dorovines iniciatyvas bei moralės standartus. Net ir kilnioje žinioje žmonės linkę matyti neviltį, neteisybę. Bet koks vilties žiburėlis vis dažniau susilaukia sistemingų atakų ir yra pasmerktas.
Šiandieninė tikrovė krikščioniui neatrodo keista. Jam visais laikais pasaulis atrodė įtartinai nuodėmingas. Bet kodėl sužeistieji nenori pagyti? Kur slypi ta riba, priverčianti mus atsitokėti ir kritiškai įvertinti aplinkinį pasaulį? Kodėl bandymas tvarstyti žaizdas sukelia dar didesnę agoniją?
Visgi didžiulis priešiškumas Evangelijai paradoksaliai liudija didžiulį jos poreikį. Kad ir kokia tolima (ypač silpniau tikintiems krikščionims) atrodytų pragaro idėja, iš tiesų ji visai šalia. K. S. Luisas (C. S. Lewis) „Didžiosiose skyrybose“ taikliai mums parodo, kad „pragaras prasideda nuo blogos nuotaikos, nuolatinio skundimosi ir kitų kaltinimo...“ Piktam, nusivylusiam žmogui sunku pamatyti kai ką daugiau nei savo pyktį, ir dėl to mums tik dar sunkiau išvysti tikrųjų dalykų grožį. Kai patys nebesugebame atskirti tiesos nuo melo, pavydo nuo atlaidumo, pykčio nuo atgailos, neteisybės nuo aukos ir t. t., „tada, – sako Luisas, – nebeliks jūsų pačių, kuris kritikuotų nuotaiką ar net ja džiaugtųsi, liks tik niurnėjimas, besitęsiantis amžinai, kaip automatas“.
Turėdami laisvą valią ir pasirinkimo dovaną, mes kasdien renkamės – auginti pyktį ir paralyžiuoti save pykčio apsuptyje, ar pasiduoti Evangelijai ir ieškoti vilties.
_64x64_9de.jpg)
