Reformacijos diena

Buvo maždaug antra valanda po pietų Visų Šventųjų dienos išvakarėse, 1517 m. spalio 31-ąją, kai Martinas Lutheris su plaktuku rankoje priartėjo prie didžiųjų Schlosskirche (Pilies bažnyčios) šiaurinių durų Vitenberge ir prikalė savo devyniasdešimt penkias Tezes, protestuodamas prieš to meto Bažnyčios piktnaudžiavimą mokant apie indulgencijas ir jų praktiką. Milijonai krikščionių mini šią dieną kaip simbolinę protestantiškosios Reformacijos pradžią. Ne vienoje krikščioniškoje mokykloje spalio 31-ąją vietoj Helovino vyksta Reformacijos vakarėlis.

Tačiau, ar šis įvykis išties buvo? Erwinas Iserlohas, katalikas Reformacijos tyrinėtojas, šią tezių prismeigimo istoriją linkęs laikyti vėlesnių laikų legendos kūrimo dalimi. Mokslininkas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmą kartą šią istoriją papasakojo Philipas Melanchthonas, praėjus daugeliui metų po Luhterio mirties. Kiti Lutherio tyrinėtojai ėmė ginti plaktuko smūgių Vitenberge istoriškumą. Išties Pilies bažnyčios durys tuo metu tikrai buvo paverstos oficialių universiteto skelbimų lenta ir buvo reguliariai naudojama lygiai tokiems pat pranešimams, kokį pritvirtino Lutheris, pakviesdamas į viešą disputą apie indulgencijas.

Esmė ne ta, ar visa tai nutiko antrą valandą po pietų, ar išvis įvyko. Lutherio tezių kopijas humanitarai mokslininkai labai greitai paskleidė po visą Europą. Vos per porą savaičių niekam nežinomo augustinijonų vienuolio iš pelkėto universitetinio miestelio vardas tapo žinomas ir aptariamas beveik kiekvienuose namuose nuo Lisabonos iki Lietuvos.

Lutheris nesiekė suskaldyti Bažnyčios ir dar mažiau galvojo apie naujos atšakos įkūrimą. Iki pat savo gyvenimo pabaigos jis laikė save ištikimu ir nuolankiu vienos, šventos, katalikiškos ir apaštalinės Bažnyčios tarnu. Nors Lutheris atšaukė savo vienuolinius įžadus ir vedė buvusią vienuolę Katariną von Borą, jie niekada nepamiršo, kad yra gavęs Šventojo Rašto daktaro laipsnį. Jo pašaukimas buvo mokyti rašytinio Dievo Žodžio ir kreipti vyrus ir moteris Šventraščio Viešpaties Jėzaus Kristaus link.

Reformacijos dieną gera prisiminti, kad Martinas Lutheris priklauso visai Bažnyčiai, ne tik liuteronams ir protestantams, lygiai kaip Tomas Akvinietis visų denominacijų krikščionims yra krikščioniškos išminties lobynas, – ne vien dominikonams ir katalikams. Šią mintį prieš keletą metų pabrėžė Franzas Josefas Bode, Osnabriuko vyskupas šiaurinėje Vokietijoje, kalbėdamas apie Lutherį ekumeninių pamaldų metu. „Nuostabu, – sakė jis, – kaip radikaliai Liuteris į centrą iškelia Dievą.“

Lutherio mokymas, kad kiekviena žmogiška būtybė kiekvieną gyvenimo akimirką stovi absoliučiai coram deo – „Dievo akivaizdoje, akis į akį su Dievu“ – vertė jį prieštarauti didžiausiam jo laikų Bažnyčios nesusipratimui, kad malonė ir nuodėmių atleidimas gali būti perkami ir parduodami kaip amatininko dirbiniai turguje. Dėmesio sutelkimas į Kristų, į Bibliją ir autentišką Žodį yra dalykai, kuriuos mes kaip Katalikų Bažnyčia šiandien galime tik pabrėžti“, – sakė vyskupas Bode. Panašų požiūrį išsakė ne vienas katalikų teologas nuo Vatikano II susirinkimo laikų, kai Lutherio mokymas, ypač jo ypatingas Dievo Žodžio branginimas, tapo įvertintas tokiu lygiu, koks atrodė neįmanomas dar prieš šimtmetį.

1999-aisiais spalio 31 d. Pasaulio liuteronų federacija ir Katalikų Bažnyčia pasirašė „Bendrą deklaraciją dėl nuteisinimo doktrinos“. Panašiai kaip „Išganymo dovana“ – pareiškimas, kurį evangelikai ir katalikai pasirašė 1997-aisiais, – bendroji deklaracija pateikia sutarimą tarp katalikų ir reformatų supratimo apie tikėjimo punktą, kuriuo iš esmės remiasi Bažnyčia. Pavyzdžiui, bendroji deklaracija (Nr. 15) teigia : „Bendrai išpažįstame: vien malone, vien tikėdami Kristaus išganomąjį darbą, o ne dėl kokio nors mūsų nuopelno, mes esame Dievo priimami ir gauname Šventąją Dvasią, atnaujinančią mūsų širdis, parengiančią ir pašaukiančią mus geriems darbams.“ (vertimas paskelbtas „Bažnyčios žiniose“, 2000 m. Nr.1)

Tačiau sutarimas dėl nuteisinimo dar nereiškia pasiekto konsensuso visais išganymo doktrinos aspektais.

Bendrosios deklaracijos teksto redaktoriai buvo priversti parengti priedą, kuriame išvardijami dar neišspręsti skirtumai apie teiginį simul iustus et peccator, – Lutherio idėją, kad nuteisinti tikintieji yra vienu metu nusidėjėliai ir teisūs prieš Dievą. Kaip nuteisinimas ir pašventinimas yra susijęs su krikščionių gyvenimu vis dar lieka debatų tema. Svarstant šiuos ir kitus klausimus, liečiančius bažnytinį autoritetą ir ekleziologiją, kelias pirmyn nėra lygus dėl skirtumų, kurie lieka tarp dviejų tradicijų. Dera juos atvirai pripažinti ir toliau stengtis įveikti malda ir stengiantis autentiškai sekti Šventąjį Raštą. Kelias į priekį yra įsitikinimų, o ne kompromisų ekumenizmas.

Prieš keletą metų buvau paprašytas pakomentuoti bičiulio Marko Nollo knygą, pavadintą „Ar jau baigėsi Reformacija?“ Aš atsakiau, sakydamas, kad Reformacija baigėsi tokiu mastu, kiek ji pavyko. Išties tam tikra prasme Reformacija pavyko, ir labiau Katalikų Bažnyčioje nei tam tikrose protestantiškojo pasaulio srityse. Lutherio teologijoje išryškintas Malonės triumfas pasitarnavo ir „vis dar“ pasitarnauja visam Kristaus Kūnui. Lutheris turėjo savas „kupras“ ir sunkiai galėtume įsivaizduoti jo kanonizavimą šventuoju. (Prisiminkime: simul iustus et peccator!) Tačiau Karlo Bartho iškeltas klausimas apie jį 1933-iaisiais vis dar vertas dėmesio švenčiant šią Reformacijos dieną: „Kas gi buvo Lutheris, jeigu ne Krikščionių Bažnyčios mokytojas, kurį vargiai ar galėtume švęsti kitaip nei įsiklausydami į jį?“

Timothy George yra Samfordo universiteto evangelikų Beeson Divinity School dekanas, „First Things“ leidybos tarybos narys ir „Christianity Today“ teologinis patarėjas. Aktyviai dalyvauja ekumeniniame evangelikų ir katalikų dialoge, yra knygų ir straipsnių autorius.

Pagal „The First Things“ parengė Saulena Žiugždaitė

 

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-10-31-timothy-george-reformacijos-diena/123613