Artėjanti Reformacijos 500-ųjų metų sukaktis nevalingai verčia atkreipti dėmesį į mūsų šalyje egzistuojančias senąsias protestantiškas bažnyčias, kurios turi ypač senas tikėjimo tradicijas Klaipėdos krašte. Skaitytojams siūlomas tekstas yra parengtas pagal empirinio tyrimo medžiagą, surinktą 2012 m. vykdant Klaipėdos universiteto Sociologijos katedros mokslinį tyrimo projektą „Klaipėdos raida 1990–2010: nuo sovietinio industrinio uosto iki lietuviško multikultūrinio miesto“, kurį finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LIT-2-43). Šis straipsnis padeda pažvelgti tarsi iš vidaus į šių bažnyčių gyvenimą Klaipėdos uostamiestyje, nes yra paremtas jų atstovų pasakojimais.
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Klaipėdos kraštas buvo protestantų tikėjimo citadelė, nes po Reformacijos vietoj katalikų tikėjimo čia įsigalėjo reformuotosios krikščionybės tradicijos. Klaipėdoje kūrėsi evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, evangelikų baptistų ir kitos reformuotosios bažnyčios bendruomenės. Iš jų pati didžiausia – Evangelikų liuteronų bažnyčia, kurios nariai, 1924 m. prijungiant šį kraštą prie Lietuvos, sudarė absoliučią gyventojų daugumą. Iki Antrojo pasaulinio karo evangelikų liuteronų būta apie 200 tūkstančių.
Tačiau 1944-aisiais ir per 1958–1961 metų laikotarpį savo valia ir prievarta Klaipėdos kraštą paliko beveik visa liuteronų bendruomenė (Petkūnas, D. 2006. „Bažnyčios užtarimas yra vieno Dievo valioje“, Klaipėda, 2006–12–15). Ne geresnis likimas ištiko ir kitas protestantiškąsias bendruomenes. Vis dėlto jos atlaikė sovietmečio „buldozerinio ateizmo“ priespaudą ir jau Atgimimo laikotarpiu kone sunaikintos bendruomenės ėmėsi atkuriamojo ir tikėjimo žadinimo darbo tarp likusių ir/ar religijos nepraktikuojančių savo bendruomenės narių. Būtent Nepriklausomybės laikotarpio pradžioje savo veiklą atnaujino minėtos trys reformuotojo krikščioniškojo tikėjimo tradicijas tęsiančios religinės bendrijos – evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai ir evangelikai baptistai.
Etniniu požiūriu Klaipėdos evangelikų liuteronų ir baptistų bendrijos yra gerokai margesnės nei katalikų parapijos. Tik evangelikų reformatų parapijos branduoliuką sudaro visi lietuviai, nors į jų pamaldas atvyksta ir LCC tarptautiniame universitete studijuojančių reformatų tikėjimo studentų iš kitų šalių. Evangelikų liuteronų parapijoje kartą per mėnesį susirenka keliasdešimt vyresnio amžiaus miestiečių, kurie glaudžiai susiję su senąja Klaipėda ir laiko save vokiečiais. Jiems pamaldos vyksta vokiečių kalba. Evangelikų baptistų bendruomenė etniniu požiūriu yra pati mišriausia. Be lietuvių, joje lankosi ir latvių, vokiečių, žydų bei rusų tautybės žmonių. Todėl čia pamaldos vyksta lietuvių ir rusų kalbomis.
Nors ir turėdamos gilias istorines šaknis, reformatoriškos tradicijos bažnyčios klaipėdiečiams nėra gerai žinomos. „Tu paklausk Klaipėdos gyventojų, kur yra liuteronų bažnyčia, daugelis tikrai nepasakys“, – imant interviu tvirtino liuteronų kun. Reinholdas Moras. „Miesto gyventojai praktiškai mūsų nežino“, – jam antrino Klaipėdos reformatų bendruomenės įkūrėjas doc. dr. Arūnas Baublys.
Tai matyti ir žiniasklaidoje. Reformatų bendruomenės gyvenimas vietinės spaudos puslapiuose beveik nenušviečiamas. Baptistų bažnyčios veikla, kuri labiausiai reiškėsi kultūros renginiais ir socialine labdaros parama miesto gyventojams, šiek tiek aprašyta tik pirmojo dešimtmečio spaudos puslapiuose. Daugiausia dėmesio iš šių trijų bažnyčių yra tekę liuteronams. Tačiau jo vis dėlto nepakanka, nes tam tikras vietinių žurnalistų neišmanymas rodo ir daugmaž panašų miestiečių žinojimo apie liuteronus lygį, jų pastarieji, pasak kun. R. Moro, nelaiko tos pačios visuomenės dalimi, išskirdami juos kaip vokiečius:
„Egzistuoja išskyrimas, tą mėgsta taip pat ir žurnalistai. Kiek aš esu su žurnalistais ginčijęsis, kai jie savo straipsniuose rašo: „Pastorius Moras“. Aš esu ne pastorius, aš esu liuteronų bažnyčios kunigas, kaip yra nuo Mažvydo laikų. Bet norėdami išskirti, kad esu ne katalikas, tada – pastorius“ (interviu su kun. Reinholdu Moru, Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos klebonu).
„Kas nors Klaipėdos krašto vietovėse norėdamas sutikti liuteronų dažniausiai klausia, ne kur gyvena liuteronai, bet vokiečiai. Apsilankę liuteronų pamaldose ne vienas nustemba patyręs, kad čia meldžiamasi lietuvių kalba, kad jose tarnaujama pagal Vakarų bažnyčios istorinę liturgiją, o dar labiau, kai sužino, kad Lietuvą garsinę Mažvydas, Bretkūnas, Donelaitis yra šios Bažnyčios kunigai“ (Petkūnas, D. 2006. „Bažnyčios užtarimas yra vieno Dievo valioje“, Klaipėda, 2006–12–15).
Šių evangelikų bažnyčių identifikacija susijusi su mažumos išgyvenimu, jos save sieja su didesnėmis bažnytinėmis bendruomenėmis, gyvuojančiomis kitose Vakarų Europos šalyse, todėl jų vadovų pasakojimuose neretas „diasporos“ terminas. Be to, jos linkusios save matyti vyraujančios Katalikų bažnyčios šešėlyje, todėl joms tenka mažiau dėmesio tiek iš miesto valdžios, tiek iš žiniasklaidos:
„Aš suprantu, mes esame mažuma, diasporoje, mes turime tuo pasitenkinti, ir viskas. Mes jaučiam ir iš valdžios pusės, kad, rodos, viskas yra gražu, bet gražu tik iki tam tikros ribos. Nes palyginkim, kiek yra liuteronų Klaipėdoje? Tūkstantis ir kiek katalikų? – Šešios parapijos. Dabar mes esam lašas jūroj, nors mes turim istoriją, kad beveik visas Senamiestis liuteronams priklausė. [...] Jeigu mieste yra atidengiamas koks paminklas, atidaromas pastatas ar vieta, jeigu tai bus neutrali vieta ar objektas, tai vis tiek visada bus katalikų kunigas, kuris šventins tą vietą. Pavyzdžiui, buvo atidengta pagerbimo lenta Zauerveinui, žmogui, kurio tėvas buvo liuteronų kunigas. Nieko iš mūsų liuteronų bendruomenės nebuvo pakviesta“ (interviu su kun. Reinholdu Moru, Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos klebonu).
„Štai pastatė paminklą Liepų gatvėje Zauerveinui, žmonės pyksta: kam reikia paminklo kažkokiam vokietpalaikiui? Organizatoriai nepasirūpino per žiniasklaidą išspausdinti pranešimo, kas čia vyksta, kam šis paminklas, šviesti liaudies, kad ji žinotų, kiek šis žmogus prisidėjęs prie lietuvybės“ (interviu su Albertu Latužiu, buvusiu Klaipėdos baptistų bažnyčios pastoriumi).
„Mes, kaip mažesni, kaip tik kartais susilaukiame mažiau dėmesio iš didesnių religinių bendruomenių, kai, pavyzdžiui, nepakviečia į renginį ar panašiai. Mes esam tikra diaspora, net ir lyginant su liuteronais, esam labai maži“ (interviu su doc. dr. Arūnu Baubliu, Klaipėdos evangelikų reformatų parapijos nariu).
Šių bendruomenių vadovų išsakytos mintys byloja turimas tam tikras nuoskaudas dėl savo padėties mieste. Metamas priekaištas dėl dėmesio trūkumo iš savivaldos atstovų pusės rodo netolygų galios santykių pasiskirstymą net ir tarp religinių bendruomenių. Visgi kitas veiksnys yra pačių tradicinių bendruomenių tam tikras pasyvumas visuomenei keičiantis. Tradicinės bendruomenės visada linkusios labiau pasikliauti ilgamete savo tradicija ir autentišku tikėjimo tiesų perdavimu kitoms kartoms. Galima daryti prielaidą, kad jeigu keistųsi būdai, kaip perduodamas istorinis, kultūrinis ir tradicinis tikėjimo paveldas šiuolaikinei kartai, dabartinė tradicinių religinių bendruomenių situacija galėtų būti gerokai palankesnė. Nors baptistų bendruomenės atstovas sumenkusios bendruomenės veiklos priežasčių ieško visuomenėje, kurioje vyrauja sekuliarizmas, liuteronų kun. R. Moro žodžiuose galima įžvelgti ir savikritikos užuominų:
„Liuteronai – kuklūs žmonės, per daug niekur nelenda, jie džiaugiasi tuo, ką turi: savo kampą, savo bažnyčią. Kadangi šiandien mes, liuteronai, esam diasporoje, t. y. mažuma. Tai nėra geras ženklas, man tai nepatinka. [...] Kai kada jaučiasi, kad tie senieji parapijiečiai liuteronai nenori įsileisti naujo žmogaus. Aš esu girdėjęs iš žmonių, kurie kaip svečiai užeina į parapiją, kad jaučiasi tai. Aš stengiuosi, kad taip nebūtų, bet aš vienas nieko negaliu padaryti“ (interviu su kun. Reinholdu Moru, Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos klebonu).
Dėl šių bendruomenių indėlio į visuomeninį miesto gyvenimą, jos, kaip ir Katalikų bažnyčios bendruomenės, nemenkai prisideda, sprendžiant socialines miesto problemas. Būtent liuteronų ir baptistų bendruomenių socialinė, labdaros pobūdžio veikla buvo ir yra labiausiai pastebima ir vietos žiniasklaidos nušviesta, nes jos turi senas diakoninės veiklos tradicijas, t. y. šelpti, remti vargstančius bendruomenės narius ir miesto gyventojus. Baptistai šioje srityje ypač pasižymėjo pirmajame dešimtmetyje. Jie, kaip tarpinė grandis, priimdavo, koordinuodavo ir dalindavo iš kitų Europos šalių bažnytinių bendruomenių siunčiamas labdaros siuntas sunkiai besiverčiantiems miesto gyventojams.
Tokią pat tarpinę labdaros iš Vokietijos liuteronų parapijų funkciją vykdė ir Klaipėdos liuteronų bažnyčia. Be to, ji 1996 m. atvėrė Diakonijos centro duris teikti socialinę pagalbą miesto žmonėms, atsidūrusiems skurde ir patiriantiems socialinį nepriteklių. Tik evangelikų reformatų bendruomenė skundėsi negalinti vykdyti platesnės socialinės, kultūrinės ir kitokios bendruomeninės veiklos miesto labui, nes neturinti savo patalpų. Šiuo metu ji glaudžiasi Klaipėdos universiteto rūmuose įrengtoje ekumeninėje Evangelijos koplyčioje.
Senosios protestantiškos bažnyčios, nors ir turi gilias istorines šaknis, yra mažumos pozicijose, palyginti su Katalikų bažnyčia Klaipėdos mieste. Jas stipriai paveikė emigracijos procesai, todėl pagrindinė jų užduotis šiandien – atsakyti į sekuliarizacijos iššūkį, išlaikant savo bendruomenių unikalumą ir esminius tapatybės bruožus.
Kaip žinoma, visos reformuotojo tikėjimo bažnyčios Klaipėdoje (evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų ir evangelikų baptistų) turi savo istorines šaknis, kurios siekia keletą šimtmečių. Tad nenuostabu, kad Nepriklausomybės pradžioje ir net šiek tiek anksčiau tapo aktualus istoriškai joms priklausiusių bažnytinių pastatų grąžinimo klausimas. Beje, pastarasis du pirmus Nepriklausomybės dešimtmečius buvo labiausiai žiniasklaidoje eskaluojama tema, kuri labiau buvo susijusi tik su Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomene. Mat Klaipėdos evangelikai baptistai 1991 m. atgavo jiems priklausiusią ir per karus nesunaikintą bažnyčią Senamiestyje, o evangelikų reformatų parapija dėl savo mažumo ir finansinio nepajėgumo atsisakė pretenzijų į buvusį iki karo savo bažnytinį turtą:
„Taip, turėjome mes reformatų bažnyčią Kryžgatvio gatvėje, Tiltų gatvės tęsiny, kuri buvo sugriauta ir dabar ten stovi gyvenamasis namas, liko tik cokolis. O giliau į kiemą ten yra buvusios reformatų kapinės. Bet dabar mes net negalime prašyti, kad mums grąžintų, nes nei išpirkti to namo būtų, nei atstatyti nepajėgtume, nei ką mes veiktume su tokiu dideliu bažnyčios pastatu“ (interviu su doc. dr. Arūnu Baubliu, Klaipėdos reformatų bažnyčios parapijos nariu).
Pastaroji bendruomenė iš pradžių rinkdavosi liuteronams priklausančiame pastate Vežėjų gatvėje, kur buvo įsikūrusi KU Humanitarinių mokslų fakulteto Teologijos katedra bei Evangeliškosios teologijos centras. 2000 m. šis centras su minėta katedra persikraustė į Universiteto miestelyje restauruotą pastatą, o nedidukę reformatų bendruomenę priglaudė baptistai, kurių bažnyčioje ji rinkosi maždaug penkerius metus. Tačiau iškilus identifikacijos su baptistais problemai, t. y. pradėjus reformatus tapatinti su baptistų bažnyčia, jie savo bendruomeninių susirinkimų ir pamaldų vietą perkėlė į Klaipėdos universiteto patalpas, kuriose 2001 m. studentų pamaldoms įrengta ir pašventinta ekumeninė Evangelijos koplyčia. Taigi ši bendruomenė savo atsikūrimą iš esmės sieja su akademine veikla Klaipėdos universitete, t. y. su Teologijos katedros įsteigimu, kurios pirminis tikslas buvo rengti reformatų dvasininkus:
„Galima sakyti, universiteto dėka yra atgimusi ši bendruomenė, kadangi nebūtų buvę kažkokio postūmio [...]. Tai vienintelė bažnyčia, kuri nepripažįsta jokio seminarinio lavinimo, jokių pakampinių teologijos studijų, o tik studijas universitete. [...] Šios Teologijos katedros kūrimo idėja Klaipėdos universitete buvo bandymas savo jėgomis paruošti dvasininkus, kurie būdami Lietuvoje, įgytų išsilavinimą ir galėtų čia dirbti parapijose. Daugiau kaip pusė Lietuvos reformatų bažnyčios dvasininkų yra studijavę mūsų katedroje“ (interviu su doc. dr. Arūnu Baubliu, Klaipėdos reformatų bažnyčios parapijos nariu).
Vietos žiniasklaidoje Klaipėdos reformatų parapijos gyvenimas visiškai neaptariamas, nes jos veiklos pėdsakų mieste nei simbolikos iš esmės ir nematyti, pavyzdžiui, nėra kulto pastato, neviešinami bendruomenės renginiai mieste. Dėl savo mažumo ir iki galo neišspręsto susirinkimų vietos klausimo jos veiklos pobūdis apsiriboja vien Klaipėdos ir kitų miestų reformatų bažnyčių narių ratu, todėl ji yra nepastebima ir mieste beveik nežinoma.
Didžiausią pėdsaką praeitame šimtmetyje mieste palikusiai ir dėl savo istorinių teisių kovojančiai Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčiai teko sunki dalia, nes abi nuo senų laikų stovėjusios jos bažnyčios – Šv. Jono ir Šv. Jokūbo – sugriautos, o visi bažnyčiai priklausę pastatai sovietų valdžios nusavinti. Dėl pastatų grąžinimo su miesto valdžia ir vyko pagrindinė kova, siekiant juos susigrąžinti. Visgi po ilgų derybų su miesto valdžia, Evangelikų liuteronų bažnyčiai pavyko atgauti šešis iš aštuonių jiems priklausiusių pastatų. Tačiau kun. R. Moro tvirtinimu, tai labai nedidelė dalis iki Antrojo pasaulinio karo liuteronams mieste priklausiusio nekilnojamojo turto:
„Dabar mes esam lašas jūroj, nors mes turim istoriją, kad beveik visas Senamiestis liuteronams priklausė. Mes čia atsiėmėm tik kelis pastatus, nors daugybė pastatų mums priklausė. [...] Labai sudėtinga surasti ir įrodyti tai, kas tau priklausė, nes Lietuvos archyvuose beveik nieko rasti negalima. Nes čia viskas sunaikinta buvo“ (interviu su kun. Reinholdu Moru, Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos klebonu).
Šios pastatų grąžinimo problemos miesto savivaldos ir bendruomenės vadovybės santykiuose vyravo pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje. Antrajame dešimtmetyje iškilo kita ilgai spręsta konfliktinė situacija, kai liuteronai pagaliau ėmėsi atstatyti sugriautą Šv. Jono bažnyčią. Vyko karštos diskusijos, kaip turėtų atrodyti bažnyčios pastatas: autentiškai atkurtas paskutinis jos modelis, okupacinės valdžios visiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, ar naujo tipo bažnyčios projektas, pritaikytas dabartinėms bendruomenės reikmėms. Projektų svarstymai ir derinimai, į kuriuos buvo įsitraukusios įvairios miesto ir paveldosaugos institucijos, truko ištisą dešimtmetį. Tai rodo, koks svarbus objektas visam miestui yra šis liuteronų bažnyčios pastatas – toli gražu ne vien tik sakralinių apeigų vieta.
Abiejų pusių – bažnyčios ir miesto vadovybės – nesutarimų karuselei įsisiūbavus, galiausiai buvo priimtas kompromisinis projekto variantas: autentiškas bažnyčios bokštas, simbolizuojantis istorinę miesto praeitį, ir nedidelis daugiafunkcis bažnyčios pastatas, atitinkantis dabartinės liuteronų bendruomenės reikmes.
Iš tiesų tradicinei religinei bendrijai labai svarbu turėti savo kulto pastatą, apie kurį suktųsi visas parapijos bendruomenės gyvenimas. Tai pagrindinis tikinčiųjų bendruomenės ženklas, simbolizuojantis jų buvimą, matomumą mieste, kartu ir traukos centras, buriantis bendruomenę ne tik maldai ir liturginėms apeigoms, bet ir socialinei, kultūrinei ir apaštalinei – misinei, t. y. savo tikėjimo skelbimo, veiklai. Be to, bažnyčios pastatas tampa erdve puoselėti sakraliniam menui ir bažnytinei kultūrai bei perduoti ją ateities kartoms. Šiame kontekste visiškai suprantami tampa Klaipėdos liuteronų parapijos vadovo žodžiai, kuriuose pastebimas kovos už lygiateisį bei visavertį bendruomenės gyvavimą mieste akcentas, apeliuojant į istorines Klaipėdos miesto ištakas, ir savo tapatybę susiejant su bažnyčios pastatu, kurio atstatymo planai nenuostabu, kad užsitęsė kone du dešimtmečius:
„Mes norime, kad mus pripažintų, kad mes esame žmonės, kurie čia buvome, kurių tėvai ir protėviai čia gyveno. [...] Mes jaučiam, kad visada mes esam tie mažieji, bet su tuo jau esame susitaikę. Tik norėtume išsaugoti savo palikimą. Ir manau, kad bažnyčia yra labai svarbi institucija, kuri tą paveldą, kultūrinį palikimą, tradiciją gali padėti išsaugoti“ (interviu su kun. Reinholdu Moru, Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos klebonu).
Taigi sąlygiškai evangelinių bendruomenių veiklos lauką riboja neišspręstas pastatų klausimas ir / ar žmogiškieji ištekliai – nedidelis aktyvių bendruomenių narių skaičius. Pavyzdžiui, evangelikų baptistų bendruomenė savo pastatą turi, tačiau bendruomenės ir jos veiklos sumenkimo jai, kaip ir liuteronams, išvengti antrajame Nepriklausomybės dešimtmetyje nepavyko. Svarbu pabrėžti, kad ši religinė bendrija, nors ir sieja save su 1841 m. Klaipėdoje (tuo metu priklausė Prūsijos karalystei) įsikūrusia bendruomene, kuri 1851 metais pasistatė bažnyčią, išlikusią iki šių dienų (Latužis, A. 1998. Baptistai pasaulyje ir Lietuvoje. Prizmė, 1998/1.). Tačiau ji save identifikuoja ne su tradiciją saugančia, o su miesto gyventojais į atvirą santykį einančia bendruomene, kuri siekia skleisti savo tikėjimo žinią per įvairius viešus evangelizavimo renginius, koncertus, paskaitas, Biblijos mokyklą ir kitus renginius miesto žmonėmis:
„Baptistų bendruomenės tikslas yra ne saugoti tikėjimo tradicijas, bet misionieriška – dalintis tikėjimu per žodį ir blaivų, moralinį gyvenimo būdą su kitais žmonėmis. [...] Tai savita bendruomenė, bažnyčia su atviromis durimis. Mūsų išskirtinumas ir savitumas yra atvirumas visiems žmonėms. Buvo ne vienas suorganizuotas evangelizacinis renginys, į kurį susirinkdavo ne vienas šimtas žmonių iš miesto“ (interviu su Albertu Latužiu, buvusiu Klaipėdos evangelikų baptistų bažnyčios pastoriumi).
Šioje A. Latužio pateiktoje Baptistų bažnyčios tapatybėje galima įžvelgti vos pastebimą norą atsiriboti nuo kitų tradicinių evangelinių bendruomenių, kurios, jo teigimu, per daug stengiasi išsaugoti savo tradicijas. Tuo ji būtų panaši į naujuosius religinius judėjimus, kurie kilo XX amžiuje, tačiau jai nebūdingas veržlus ar kartais net agresyvus ėjimas į visuomenę, skelbiant savo tikėjimo žinią. Tad kiek pačių baptistų, kaip religinės bendruomenės, minėtas išskirtinumas pastebimas klaipėdiečių – diskutuotinas klausimas. Pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje buvo pastebima karitatyvinė ir kultūrinė šios bendrijos veikla, o antrajame dešimtmetyje gerokai sumažėjo narių skaičius ir atitinkamai – veikla.
Senosios protestantiškos bažnyčios dėl savo istorinių šaknų lieka neatsiejama Klaipėdos krašto ir visos Lietuvos ne tik religine, bet ir sociokultūrine dalimi. Nepriklausomybės dešimtmečiai tik dar labiau sutvirtino šias bendrijas tęsti savo dvasinę kelionę mūsų šalies istorijos kelyje savitu būdu liudijant Evangeliją.
_64x64_9de.jpg)
