Vedžiausi vaiką pažaisti į savo draugės musulmonės namus. Anksčiau niekada nebijojau, bet ši diena buvo kitokia. O jeigu dėl jos ketinimų aš klydau?
Buvo praėjusi beveik savaitė po siaubingų išpuolių Čatanugoje (2015 m. liepos 16 d. prie Čatanugos, Tenesio valst., JAV, karinių centrų buvo nušauti penki kariškiai. Užpuolikas, 24 metų musulmonas, vėliau žuvo per susišaudymą su policija, – red. past.). Daugelis kėlė tuos pačius klausimus: „Kodėl taip nutiko? Kaip tai galėjo nutikti?“ Tačiau ne tokie klausimai turėtų kilti, jei prisimintume, kad mūsų pasaulis yra kritęs, nuodėmės ir mirties supančiotas. Šis pasaulis yra tik laikina vieta. Nuodėmės gausu kiekviename iš mūsų, ir tik Dievo malonė neleidžia jai pasireikšti.
Kas galėtų žudyti? Kiekvienas iš mūsų. Mes visi iš prigimties esame nuodėmingi. Dėl to mums visiems reikalingas Gelbėtojas. Mums visiems reikalinga viltis. Mums visiems reikalinga Evangelija.
Kylanti baimė
Aš nuliūdusi, nes musulmonų ekstremistas, gyvenęs mano mieste, užaugęs mažame Hiksono priemiestyje, asmuo, kurį aš greičiausiai net buvau sutikusi kur nors prekybos centre, įvykdė tokį siaubingą smurtinį nusikaltimą. Niekas to nenumatė, net jo šeima. Tačiau atliekant tyrimą ir atskleidžiant vis daugiau detalių, buvo išsiaiškinta, kad šis jaunas vaikinas vaikščiojo slidžiu svaiginimosi narkotikais ir alkoholiu keliu; kartą buvo gėdingai suimtas už vairavimą išgėrus... Atrodo, jis jautėsi tikrai beviltiškai, kad Google paieškose buvo įvedęs frazę kankinio mirtis. Jis ieškojo būdų, kaip atsikratyti nuodėmės, bet internete rado ekstremistus, kurie jam parodė išeitį.
Ar kas nors kada nors skyrė jam laiko, kad pasidalintų su juo Gerąja naujiena? Ar kas nors jam pasakė, kad Kristus prisiėmė visas mūsų nuodėmes? Kad Kristus mus myli ir mirė už kiekvieną, kuris patikės? Ar kas jam pasakė, kad nėra nei kaltės, nei pasmerkimo, nei nuodėmės naštos tam, kuris tiki Jėzumi, nes Jėzus tai prisiėmė sau? Jei jis būtų tai girdėjęs, jei būtų radęs tokius atsakymus į savo klausimus, viskas būtų pakrypę kita linkme.
Dabar kyla baimė. Bijo ir musulmonai mūsų bendruomenėje. Žmonės renkasi tikėti žodžiais, kylančiais iš baimės ir neapykantos. Užuot bandę suprasti, gerai žinomi visuomenės veikėjai skelbia, kad neturėtume leisti musulmonams atvykti į mūsų šalį. Kur dingo meilė kitiems, vedanti pas Kristų, dalijantis viltimi, kurią patys turime Jame? Kaip jie tai išgirs, jei mes nemylėsime? Dabartinis laikas – tai galimybė parodyti jiems Kristaus meilę.
Aš dirbu su musulmonais: mokau juos anglų kalbos ir padedu integruotis į Amerikos visuomenę. Aš juos myliu. Jie – mano draugai. Jie, kaip ir mes, turi svajonių, vilčių ir troškimų. Ir visgi, dėl viso to, ką girdžiu, susiruošusi šią savaitę pas savo draugę musulmonę į svečius, aš išsigandau. Jei tai jaučiu aš, suprantu, kad tai jaučia ir kiti. Tačiau geriausias būdas nugalėti baimę – stoti su ja akistaton, tad aš atvirai pasikalbėjau su savo drauge.
Mano draugė lanko tą pačią mečetę, kurią lankė ir žudikas su savo šeima. Ji netgi yra tos šeimos draugė. Ji liūdi dėl jų. Ji liūdi ir dėl šeimų, kurių nariai buvo nužudyti. Ji taip pat bijo išeiti į gatvę. Dabar žmonės atidžiau ją stebi. Policijos pareigūnas buvo ją sustabdęs prekybos centre. Jis atrodė draugiškas, tačiau ji ne viską suprato, nes dar ne itin gerai moka anglų kalbą.
Kai kas sako, kad šie žmonės turėtų palikti mūsų šalį. Ir kodėl ji apskritai yra Amerikoje? Todėl, kad ji – pabėgėlė. Po to, kai jos vyras rizikavo savo gyvybe padėdamas JAV kariškiams savo šalyje, ji privalėjo viską palikti ir bėgti. Ar kas nors skyrė laiko ir pasidomėjo, kokiomis aplinkybėmis ji čia atsidūrė?
Kovoti su baime
Mes puikiai pasikalbėjome, ir šis dialogas iškėlė mūsų baimes į dienos šviesą. Ji man pasakė, kad tas jaunas vaikinas nebuvo tikras musulmonas, nes musulmonai nevartoja narkotikų. Tą patį aš pasakiau apie kai kuriuos krikščionimis besivadinančius, į grupuotes susibūrusius žmones. Iš tiesų jie neatstovauja Kristui.
Visgi faktas nesikeičia: Gelbėtojo reikia visiems. Visi skirtingais būdais ieško vilties, ar tai būtų mano draugė musulmonė, bandanti padaryti daugiau gerų darbų nei blogų, ar mano draugas ateistas, besistengiantis gyventi gerai dėl žmonijos.
Štai ką aš sužinojau apie baimę: mes neturėtume bijoti mylėti kitokių, nei esame patys. Meilėje nėra baimės, – rašo apaštalas Jonas, – nes tobula meilė išveja baimę. Baimėje yra kančia, ir kas bijo, tas nėra tobulas meilėje (1 Jn 4, 18).
Baimė susijusi su bausme. Tačiau Jėzus Kristus prisiėmė visas mūsų kaltes, todėl mes neturėtume bijoti. Ar mano draugė gali būti užsimaskavusi teroristė, laukianti įsakymo pulti? Galbūt, tačiau tai mažai tikėtina. Mylėti niekada nebūna patogu. Mylėdami bet kurį žmogų mes rizikuojame, tačiau Jėzus mus siunčia pas kitus žmones, netgi pas tuos, kurie yra kitokie nei mes. Jo tobula meilė išvys iš mūsų baimę, ir mes sugebėsime mylėti kitus, ypač tuos, kuriems reikalingas Gelbėtojas.
Rizikinga meilė
Mylėti kitokius nei mes nėra lengva. Tai – auka, bet Jėzus tai padarė dėl mūsų. Kai Jis atėjo mūsų gelbėti, mes visi skendėjome nuodėmėje. Jis rizikavo dėl mūsų, leidosi net nukryžiuojamas. Visgi Jis įžengė į šį nedorą pasaulį ir noriai, iš meilės paaukojo savo gyvenimą. Taip ir mes turėtume skelbti Kristų tiems, kuriems desperatiškai reikia gelbstinčios Jo malonės.
Prisiminkime tai ir siekime mylėti savo kaimynus ir savo priešus: Kristus numirė už Jus, kai ir jūs dar buvote Jo priešai. Turėtume sekti šiuo Jo pavyzdžiu ir pasitikėti Juo kaip mūsų pagalba, uola ir skydu. Jis įgalins mus eiti į sudėtingiausias vietas, tarp labiausiai žeidžiančių žmonių. Jis nediskriminuoja žmonių, neturėtume to daryti ir mes.
http://www.thegospelcoalition.org
vertė Viktorija Valatkaitė
_64x64_9de.jpg)
