Sumaištis evangelikų protuose: po šešiolikos metų

Paprastai esu toks žmogus, kuris visur stengiasi įžvelgti gera. Nuolat kalbu žmonėms, kad jiems reikia nusiraminti. „Susiimkite," - sakau jiems. -

Turite žvelgti į tai, kas gera." Tačiau šiandien ne tokia diena, ir svarstoma problema nėra viena iš tokių problemų. Skamba pavojaus varpai, ir aš nesirengiu užsikimšti ausų.

Jau praėjo daugiau nei dešimt metų nuo Marko Nollo išsakytos taiklios frazės: „Sumaištis evangelikų protuose kyla todėl, kad evangeliškos minties nėra daug". (Turimas galvoje straipsnis „Sumaištis evangelikų protuose", angl. „The Scandal of the Evangelical Mind"). Praėjo net šešiolika metų. Tai buvo raginimas evangelikams pakilti iš dvasinio išsekimo, kurį lėmė tai, kad protas buvo apleistas, o įsivyravo paviršutiniškos krikščionybės forma, kuri nesirėmė istorija, tikėjimo išpažinimu ar viltimi, o tiktai savo teisių gynimo priemonėmis, kurios neturėjo tvirto pamato.

Daug vandens nutekėjo nuo to laiko. Tačiau, kalbant plačiau, protų reformacijos požiūriu nebuvo padaryta didesnės pažangos. Mums vis dar tenka gėdytis dėl biblinio ir teologinio neraštingumo. Mes matome, kad evangeliškosios krikščionybės vaikai reiškia kartėlį ir pučia lūpas dėl savo paveldo, reikalaudami pasikeitimų, tačiau iš tiesų nesuvokia, kas ir kaip turėtų keistis. Jie bando įgyvendinti neesminius polyčius, kurie gimdo trumpalaikius judėjimus, neturinčius nuoseklaus bei pagrįsto tikėjimo išpažinimo ir tikros vilties.

Mes jau matėme tiesiog „pavyzdinę" „ieškotojų" mentaliteto griūtį, kai „Willow Creek" pripažino, kad jų taikytas mokinystės metodas žlugo. Billo Hybelso, „Willow Creek" ir į ieškančiuosius nukreipto judėjimo vadovo, žodžiais tariant: „Buvo dalykų, kuriems skyrėme milijonus dolerių, manydami, kad jie iš tiesų padės mūsų žmonėms dvasiškai augti ir tobulėti, bet kai pradėjo matytis rezultatai, supratome, kad tai žmonėms nedaug tepadėjo. Kiti dalykai, kuriems mes neskyrėme daug pinigų ir žmonių, pasirodė beesą tai, ko mūsų žmonės šaukiasi.

Jis toliau tvirtino: „Mes suklydome. Po to, kai žmones peržengdavo „tikėjimo ribą" ir tapdavo krikščionimis, mes turėjome pradėti kalbėti jiems ir juos mokyti, kad jie privalo prisiimti atsakomybę ir „pasimaitinti" patys. Mes turėjome kalbėti ir aiškinti žmonėms, kaip jie turi skaityti Bibliją tarp pamaldų ir kaip išlikti veržlūs dvasia".

Stebina tai, jog nors šis prisipažinimas gali tikti daugeliui iš mūsų, atrodo, dauguma jį ignoravo. Atrodo, tarsi nieko neįvyko. „Judėk toliau, nėr čia į ką žiūrėti". Verslas kaip įprasta.

O gi „:žmones šaukiasi"? Manau, atsakyti į šį klausimą pernelyg sunku. Dalaso teologijos seminarijos įkūrėjas Lewisas Sperry Chaferas kiekvieną paskaitą baigdavo tokiu raginimu: „Žmonės, suteikite jiems kuo tikėti". Šito žmonės šaukiasi. To, kuo galėtų tikėti. Tiesos. Ne tik to, bet ir suvokimo, kad jie yra tiesos dalininkai. Tai sužadina jų protus, ir širdys nusiramina. Tai mokymas. Tikras mokymas. Biblinis mokymas. Mokymas, turintis istorinį ir teologinį pagrindą. Mokymas, kuri sumažina sumaištį jų pačių protuose, kurie, nedrįstu sakyti kad daugeliu atveju, niekad neturėjo tikros galimybės tikėti. Iš tikrųjų tikėti. Nesivadovauti tik tikėjimu, grįstu emocijomis. Ne tik todėl, kad jie jaučia tikėjimą giliai širdyje. Ne todėl, kad tėvai ar pastorius tiki vienu ar kitu dalyku. Bet todėl, kad jie patys pamatė ir dabar žino.

J.I. Packer naujame leidinio „Modernioji reformacija" numeryje kalba apie „evangelikų žiemą": „Dažnai kalbama, kad Šiaurės Amerikos krikščionybė yra beveik 5000 mylių pločio ir tik centimetro gylio. Panaši padėtis įvairiais aspektais yra ir Afrikoje, ir Azijoje, ir (galiu tai patvirtinti) Britanijoje. Evangeliškų bažnyčių tikintieji nuo jauniausio iki seniausio, o ypač - jauni žmonės, tarp dvidešimties ir trisdešimties metų, kur kas mažiau pažįsta Bibliją ir tikėjimą, nei galima viltis ir nei jie patys turi žinoti, kad galėtų gyventi šventai. Taip yra todėl, kad mokymas tapo nebemadingu krikščionių bendruomenėse ir pamoksluose bei grupelėse pabrėžiamas patyrimas. Rezultatas - pietistinė pamaldumo forma, karšta ir emocinga, kurioje realios bendrystės su Tėvu ir Sūnumi suvokimas yra svarbiausias dvasiniame tikinčiojo gyvenime, protu grįstas pažinimas atmetamas ir kaip procesas, ir kaip tikslas. Ypač Vakarų pasaulyje, kuriame krikščionybė išstumiama už visuomenės ribų, o sekuliari kultūra atmeta ją kaip ideologinę atgyveną, kur kasdien mes petys į petį stojama su kitus tikėjimus išpažįstančiais bei netikinčiais asmenimis, ir kur senosios tradicijos protestantiškose bažnyčiose netoleruotinų dalykų toleravimas ginamas tuo, kad to reikalauja teisingumas - šiame pasaulyje krikščionybės variantai, labiau grindžiami gyvenimo patirtimi nei tiesos principais, nesustiprins bažnyčios ir nepašlovins Dievo.

Esu įsitikinęs, kad krikščionybės gerovė visame pasaulyje šiame XXI a. tiesiogiai priklauso nuo to, kaip vėl iš naujo pavyks atskleisti tai, kas istoriškai vadinama katecheze, - tarnavimą, kai žmonės sistemingai mokomi bei lanko bažnyčias ir įgyja pamatines tiesas, pagal kurias krikščionys turi gyventi, bei mokosi ištikimybe grįsto, praktiško, sąžiningo krikščioniško gyvenimo būdo. Pastaruosius tris šimtmečius katechezė menko netgi evangeliškose bažnyčiose, pradedant visoms amžiaus grupėms skirtais projektais ir baigiant vaikų mokymu, o kai kuriais avėjais - toks mokymas viso išnyko. Būdamas vienu iš žmonių, kurie pusę šimtmečio stengėsi vykdyti pamatinį katechezės tarnavimą žodžiu ir raštu, laukiu dienos, kai sistemiška katechezė vėl grįš į mūsų bažnyčias".

Jis taip pat priminė seną anglikonų posakį: „Yra trys ganytojo tarnavimo prioritetai: pirmasis - mokyti, antrasis - mokyti, ir trečiasis - mokyti".

Kada mes tai pamiršome? Kada ėmėme bijoti mokyti? Kada mes pradėjome taip smarkiai rūpintis dėl to, ką apie mūsų žinią pagalvos pasaulis? Kada mes nustojome mylėti žmones ir pamėgome pasaulio palankumą?

Evangeliškoji krikščionybė turi atsigauti beveik visose srityse. Šis atsigavimas reikalauja iš mūsų vėl atsiminti savo garbingą vardą ir pamokslauti konkrečią Evangelijos žinią karštai ir įsitikinus. Bailumui ir Evangelijai - nepakeliui. Jei išliksime, laikas, kai drovėjomės doktrinos, bus jau praėjęs. Kultūrinio persisotinimo daina daugiau nebeturi būti dainuojama. Evangelikai turi žinią ir privalo ją pamokslauti. Evangelikai turi doktriną ir privalo jos mokyti. Evangelikai turi naujieną ir privalo ją skelbti.

J. Gresham Machen teigė: „Klaidingos idėjos - tai didžiausios kliūtis kelyje Evangelijai priimti". Kada mes tai pamiršome? Kuriuo metu klaidingos idėjos tapo tik dar vienu galimu pasirinkimu, su kuriuo mes tiesiog nenorime sutikti? Klaidingo idėjos - tai mūsų priešas toks pat, kaip ir šėtonas, demonai, skausmas, skurdas ir mirtis.

Kaip mes galime pasipriešinti klaidingoms idėjoms? Pamokslaudami ir mokydami teisingos doktrinos. Tačiau ši paprasta tiesa reiškia tai, kad negalime pamokslauti to, ko nežinome. Tai - mūsų įsipareigojimas. Tai - mūsų paskirtis. „Mes Jį skelbiame, įspėdami kiekvieną žmogų ir mokydami kiekvieną žmogų su visokeriopa išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje." (Kol 1, 28). O rezultatas - tobulumas Kristuje.

Kada mokymas tapo ne tokiu svarbiu dalyku, palyginus su kitais? Kaip mes bėgsime, jeigu paniekinsime mokymą?

Mūsų paskirtis vis dar išlieka atnaujinti protą. Mūsų paskirtis vis dar išlieka atnaujinti protą. Mūsų paskirtis vis dar išlieka atnaujinti protą. Padėkime ginklus.

Vertė Dalia Janušaitienė iš http://www.reclaimingthemind.org/