Mąstant apie tai, kaip tarpusavyje susijusios tikėjimo tapatybė, priklausomybė tam tikrai konfesijai ir krikščionių vienybė, visų pirma kyla klausimas, ar apskritai įmanoma kalbėti apie krikščionių vienybę, kai visuotinėje Bažnyčioje egzistuoja tokia konfesijų, mokymų ir įsitikinimų įvairovė?
Viena vertus, žvelgiant į Šventąjį Raštą ir Bažnyčios istoriją tampa akivaizdu, kad poreikis tiksliau įvardyti tuos, kurie „su mumis“ ir kurie „prieš mus“, kilo dar Jėzaus žemiškosios tarnystės metu. Štai Evangelijoje pagal Morkų regime pasipiktinusį apaštalą Joną: Mokytojau, mes matėme vieną, kuris nevaikščioja su mumis, bet Tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis mūsų neseka (Mk 9, 38–39). Šioje trumpoje, bet prasmingoje ištraukoje jau regime vėlesnio Bažnyčios susiskaldymo bei žmogiškojo ir dieviškojo požiūrių užuomazgas. Jono žodžiuose slypi klausimas, kurį kartais užduodame ir mes, XXI a. krikščionys: „Ar galime laikyti savo bendruomenės dalimi, savo bendražygiu, savo broliu tą, kuris, nors ir aukštindamas to paties Viešpaties Jėzaus vardą, dėl vienų ar kitų priežasčių vaikšto kiek kitais keliais?“ Ką į tai atsakė Jėzus? Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus... (Mk 9, 40).
Žvelgdami į ką tik užgimusią bažnyčią matome, kad dar apaštalams esant gyviems ir netgi prieš pagonių apaštalui Pauliui pradedant tarnystę bažnyčioje ėmė ryškėti etniniai ir socialiniai skirtumai. Apaštalų darbų 6 sk. skaitome apie tam tikrą krikščionių grupę – į krikščionybę atsivertusius graikiškai kalbančius žydus, kurių našlės jautėsi „diskriminuojamos“ vietinių, aramėjiškai kalbančių tikinčiųjų. Tiesa, šis pirmasis bažnyčios susiskaldymas susijęs su socialine tarnyste, bet doktrininiai skirtumai ima ryškėti Apaštalų darbų 15 skyriuje, kai bažnyčiai augant skaičiumi, taigi savaime vis didėjant jos įvairovei, ima kilti klausimai dėl to, kokiu pagrindu į Viešpaties tautą turėtų būti priimti įtikėjusieji iš pagonių. Kol bažnyčioje vyravo įtikėjusieji žydai, atrodė savaime suprantama, kad Jėzumi iš Nazareto seka tie, kurie jei ne per gimimą, tai bent per apipjaustymą ir paklusnumą Mozės įstatymui įsijungė į žemiškąją Izraelio tautą. Bet Viešpats plačiai atveria duris pagonims... ir kyla „nemažas vaidas ir ginčas“ tarp pačių apaštalų. Ar turėtų Bažnyčia kiekvienam įtikėjusiam užkrauti dar Įstatymo naštą, kurio, akivaizdu, nepajėgia išpildyti net uoliausias fariziejus? Kita vertus, jei pagonys į Dievo tautą įeis per tikėjimą Kristaus auka ir fiziniame kūne žymės nepaliekantį krikštą, ar tikėjimas nepraras savo šaknų, netaps „pigus“ ir „universalus“? Kas tampa bendro žydų ir pagonių kilmės tikinčiųjų tikėjimo pagrindu – Įstatymas ar Malonė, ar įmanoma šiuos Senojo ir Naujojo Testamentų ramsčius suderinti? Šimtmečiams bėgant, skirtumai tarp tą patį Apaštališkąjį tikėjimo išpažinimą pripažįstančių bažnyčių tik gilėjo...
Taigi, atrodo, kad įvairovė ir skirtumai – neatsiejama krikščionybės dalis nuo pat jos gimimo. Nejau Jėzus klydo ar tuščiažodžiavo, o Jo malda: Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu – tuos, kuriuos man davei, kad jie būtų viena kaip ir mes (Jn 17, 11) – nebuvo išklausyta? O gal problemos šaknis visai kita – ne regima krikščionybės įvairovė, o krikščionių (ir pasaulio) požiūris į ją?
Pamėginus kiek plačiau pažvelgti į skirtybes ir įvairovę, paaiškėja paradoksalus dalykas – skirtybės atspindi unikalią žmogaus prigimtį ir neišvengiamai egzistuoja visur, kur yra daugiau nei vienas žmogus. Dar daugiau – lygiavą ir vienodumą siekiniu laikė ar tebelaiko tik totalitarinės valstybės (prisiminkime, kad ir nuotraukas iš Šiaurės Korėjos), o štai Europos Sąjungos, kurios dalimi esame ir mes, oficialus šūkis „Suvienijusi įvairovę“ (angl. „United in diversity“) tarsi skelbia, kad įvairovė netrukdo vienybei, o vienybė nesunaikina skirtumų.
Bet gal neverta bažnyčiai „teigiamos įvairovės“ pavyzdžių dairytis į kad ir tokią reikšmingą, tačiau pasaulietinę, politinę struktūrą kaip ES? Juk jų pakanka ir Šventajame Rašte bei žvelgiant į nuoširdžius brolius ir seseris, susirinkusius prie to paties Viešpaties stalo ir altoriaus. Jų širdys dega dėl skirtingų dalykų: vienam rūpi tie, kuriems trūksta žemiškosios duonos, kiti pirmiausia trokšta liudyti dar nepažįstantiems Kristaus, dar kitiems ypač svarbi bažnyčios būklė, mokymo grynumas ar tai, kad tikintieji taptų Jėzaus mokiniais. Nors kartais kyla ginčų, kuris pašaukimas ar tarnavimo sritis svarbesnė, akivaizdu, kad iš bažnyčios tarnavimo mozaikos negalima išlupti nė vieno.... Pirmame laiške korintiečiams (12 sk.) skaitome tiek apie skirtingas Šventosios Dvasios dovanas – charizmas, tiek apie skirtingas dovanas tarnauti, kam pranašu, kam mokytoju, kam evangelistu... Tad galime daryti išvadą, kad bent jau dalis įvairovės Bažnyčioje yra ne tik Dievo dovana, bet ir, ko gero, viena didžiausių Bažnyčios, kaip Kristaus Kūno, stiprybių, įgalinančių ją nuveikti tiek daug skirtingų darbų: pamaitinti alkstantį, paliudyti netikinčiajam, sustabdyti nusidedantį, pakelti suklupusį... O žvelgdami į visuotinę Bažnyčią matome, kad kai kurias dovanas ar tarnavimo kryptis „įkūnija“ ištisos denominacijos, viena kitą „atsverdamos“: stačiatikių skelbiama viso gyvenimo panašėjant į Kristų žinia, sekmininkų atgaivintas grįžtančio Kristaus laukimas, metodistų socialinė tarnystė ir tikinčiojo disciplina...
Dar pora įvairovę nulemiančių priežasčių, šį kartą skatinančių ne ją girti, o su ja susitaikyti, – tai žmogaus ribotumas ir Dievo gailestingumas. Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai <...>. Dabar žinau iš dalies, – Korinto tikintiesiems rašė apaštalas Paulius (1 Kor 13, 12). Ribotas žmogaus protas ir pažinimas nepajėgus suvokti beribio Dievo įvairovės, gelmės ir grožio... Nejučiomis norisi lyginti Bažnyčią su milžinišku daugiabriauniu deimantu, o ant vienos jo sienelės tupintis vabalėlis – žmogus – temato tik vieną kitą briauną aplinkui, nesuvokdamas viso deimanto formos ir spindesio...
Taigi ribotas suvokimas ir ribotas apreiškimas tarsi įstato mus į tam tikrus rėmus, kurie ir tampa tikėjimo arba konfesine tapatybe. Apie tai lengviausia kalbėti iš savo patirties. Paprašyta konkrečiau apibrėžti savo tikėjimą (nekalbant apie visiems krikščionims bendrą tikėjimą vienatiniu Dievu ir Kristaus atperkamąja auka), atsakau, jog mano širdis labiausiai spurda mąstant apie tris dalykus: Dievo visagalybę ir visavaldystę, nuolankumą bei sudužusią žmogaus širdį ir nuolat atsinaujinančią bažnyčią, kuri amžiną Evangelijos žinią perduoda savo kultūros ir laikmečio žmonėms suprantamiausiais būdais. Tikiu, kad teisingas ir mylintis Dievas rūpinasi tautų ir žmonių likimais, kad joks – nei didelis, nei mažas – dalykas žemėje negalėtų įvykti, jei Dievas tartų „ne“. Tai, kad Jo valia tobula tiek šiame, tiek būsimame gyvenime, teikia man paguodos ir vilties pasitinkant visus sunkumus. Tačiau taip pat suprantu, kad matau tik iš dalies, ir atsakymai į daugelį klausimų (kad ir apie blogio egzistavimą) tikriausiai ir liks man uždengti.
Lygiai taip pat mano širdis ir protas šaukia „Taip“ skaitant atsakymą į klausimą „Kokia vienintelė mūsų viltis gyvenant ir mirštant?“: Ne kad mes patys esame sau šeimininkai, bet kūnu ir siela, gyvendami ir mirdami, priklausome Dievui ir mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui (Naujasis miesto katekizmas, taip pat Heidelbergo katekizmas). Tikiu, kad kiekvienas krikščionis Dievo raginamas būti nuolankiu bei pasišventusiu mokiniu, kaip malonės dovaną priimti bet kokią sėkmę ar palaiminą ir nemurmėti negandai ištikus. Taip noriu gyventi pati ir žodžiais bei gyvenimu liudyti tai tikėjimo broliams. Tačiau... čia yra mano suvokimo riba, mano įžvelgiamo faceto briauna... Protu suvokiu, kad mokinystės sąvoka kur kas platesnė, apimanti, pavyzdžiui, antgamtinio Dievo veikimą šiame gyvenime, žemiškas tikėjimo pergales arba amžinojo gyvenimo su Kristumi realumą ir grožį, tačiau šie dalykai man tam tikra prasme lieka „iškalti“, bet ne išgyventi, tuo tarpu kitus būtent jie uždega ir įkvepia tarnystei.
Dėl mano ribotumo mano ausis ir širdį geriausiai pasiekia Dievo žodis, pamokslaujamas įprastais rūbais apsirengusio dvasininko ar dvasininkės aplinkoje, kurioje praktiškai nėra religinių simbolių. Tikiu, kad būtent iš savo gailestingumo Dievas suteikia man galimybę būti tokioje bažnyčioje. Kaip ir iš savo gailestingumo Jis ilgus šimtmečius kalba per įvairiausiais skiriamaisiais rūbais apsirengusius savo tarnus, kad Jo žodį išgirstų įvairių, senas liturgines tradicijas turinčių bažnyčių tikintieji. Nes riboto žmogaus žvilgsnis nejučia krypsta į išorę, o beribio Dievo – į širdis.
Pirmiau minėti ir dar keli kiti akcentai ir apibrėžia tą „deimanto sienelę“, tikėjimo tapatybę, turinčią daugiausia bendrumų su kitais panašiai tikinčiais ir tikėjimą išpažįstančiais krikščionimis (pakartosiu, kalbama ne apie visiems krikščionims bendrus esminius dalykus, o doktrinas, kurias teologai G. Fee, D. Stuart savo knygoje How to Read the Bible for All It's Worth vadina antrinėmis, t. y. jau išplaukiančiomis iš esminių teiginių). Esu reformuotos tradicijos evangelikė. Ar šis įvardijimas apriboja, įspraudžia į rėmus, atskiria nuo kitų Bažnyčios „deimanto“ dalių? O gal priešingai, drauge su panašiai mąstančiais krikščionimis gilinantis į ne vieną šimtmetį siekiantį mokymą, padeda geriau įsitvirtinti tame, kas iš Dievo malonės man buvo apreikšta ir ką, atsižvelgiant į ribotumą, pajėgiau priimti? Galbūt tai, ar skirtybės mus vienys, ar skaldys, priklauso nuo to, iš kokios padėties žvelgiame: pasiaukštinimo (AŠ suvokiu vieną ar kitą tiesą) ar nusižeminimo (suvokiu tik ribotai, matau tik nedidelę dalį)?
Ilga Bažnyčios istorija paženklinta krauju ir kankinyste tų, kurie laikydamiesi jiems apreikštos tiesos priėmė mirtį ar bent panieką ir atstūmimą.... iš to paties krikščioniško tikėjimo brolių. Istorija liudija, kad dėl žmonių ribotumo ir nuodėmingumo fizine, politine ar kitokia jėga dirbtinai kuriama vienybė skurdina Bažnyčią (nes „nurėžiamos“ į žmogaus suvokiamos institucinės ar doktrininės vienybės paveikslą netelpančios detalės) ir ją skaldo. Tuo tarpu sąmoninga konfesinė bei tikėjimo tapatybė gali praturtinti Kristaus kūną... jei tik ją lydės nuolankumas, savo ribotumo ir beribio Dievo suvokimas. Gebėjimas kitame ir kitokiame įžvelgti Kristų... Pasiryžimas nuolankiai laikyti kitą aukštesniu už save, neprarandant savo tapatybės, nebijant mokytis iš kitų ir dalytis tuo, kuo turtinga mano bažnyčia, bendruomenė, konfesija... Ir taip drauge statyti Bažnyčią, apie kurią būtų galima pasakyti: „Suvienijusi įvairovę Kristuje ir dėl Kristaus...“
Dalia Janušaitienė
_64x64_9de.jpg)
