Tapatybė, politika, Karalystė: krikščionių vaidmuo visuomenėje

Pirmasis krikščionių bei valstybės institucijų konfliktas kilo tada, kai Petras ir Jonas buvo suimti Jeruzalėje, nes pamokslavo Evangeliją. Kaip suderinti tikinčiųjų įsipareigojimus valstybei, kurios piliečiai jie yra, ir atstovavimą Dievo Karalystei? Šis klausimas išlieka aktualus ir demokratinėje visuomenėje, kurioje piliečiai turi teisę išrinkti valdytojus. Tikintiesiems, balsuojantiems už konkrečius politikus, svarbu suvokti biblinę krikščionio (kaip piliečio) tapatybę bei santykį su moderniąja politika. 

Tiesioginis krikščionio valdovas, kuriam jis prisiekė ištikimybę - Jėzus Kristus. Tikintysis skelbia Jį savo Viešpačiu, pripažįsta teisėtu Karaliumi ir visų pirma gyvena taip, kaip dera Kristaus bendrapiliečiui. Žmonių vyriausybės reikalavimai lieka antroje vietoje - laikydamiesi šios nuostatos daugybė kankinių paaukojo savo gyvybes, tikintieji buvo ir tebėra persekiojami.

Be to, Karalystėje tikintieji lygūs tarsi įvaikintieji broliai ir seserys. Ne tik galimybe dalintis Kristaus pažinimu - žmogaus vertės šaltiniu - su visais, tačiau ir tuo, jog kiekvienas Karalystės pilietis - nusidėjelis, išgelbėtas malone. Čia nebėra nei žydo, nei graiko, nei vyro, nei moters (Gal 3, 28). Todėl tiesioginė krikščionio tapatybė bei priklausomybė gali būti išreikšta žodžiais - Kristaus sekėjas.

Tai reiškia, jog kiekvieną kartą, bet ką ėmę vertinti labiau nei Viešpatį savyje, tikintieji tarsi spjauna Dievui į veidą. Paniekindami Evangeliją, visus sujungiančią į Kristaus kūną, kurio galva yra Jis pats. Iškeldami kitas vertybes virš Karalystės piliečių tapatumo. Tad joks šališkumas atskiroms žmonių grupėms nesuderinamas su Karalyste. Tarp Jėzaus sekėjų nelieka pagrindo rasizmui, vyrų ar moterų išaukštinimui ar paniekinimui.

Gal būt kiek prieštaringai skamba teiginys, kad nebelieka pagrindo ir žmonių skirstymui į socialines klases bei simpatijų klestintiems ar skurstantiems. Abraomas, Izaokas ir Jokūbas, Dovydas ir Saliamonas, Juozapas iš Arimatėjos, Zacharijas ir kaip kurie Jėzaus sekėjai bei įtikėjusieji per Paulių buvo turtingi. Buvo ir vargšų. Tad ir klestėjimo evangeliją, ir „išlaisvinimo teologiją" („liberation theology" - dar vadinama krikščioniškuoju socializmu, paplitusi daugiausia tarp katalikų) galima laikyti kraštutinumais. Nei materialus turtas, įgyjamas bei prarandamas, nei skurdas nėra svarbūs įeinant į Dievo Karalystę.

Dievo Karalystėje visi skirtumai - ar tai būtų rasė, ar lytis, ar socialinė padėtis - ištrinami tuo, jog kiekvienas pirmiausia turi būti išgelbėtas, ir yra tik vienas Kristus, kuris išgelbsti kiekvieną, nesvarbu, kas ir koks žmogus yra.

Taigi tiesioginė ir svarbiausioji krikščionio tapatybė yra laikyti save lygiais Dievo Karalystės piliečiais. Tačiau svarbu suvokti, kad krikščionis nėra pranašesnis už netikinčius kaimynus, nes mūsų, tikinčiųjų, vertė -Viešpatis mumyse. O kaip šiuo požiūriu vertinti politiškumą? Ar Dievo Karalystės piliečiai turėtų įtakoti šio pasaulio politiką?

Biblijoje išdėstytas svarbus principas: tikintieji svetimi ir praeiviai šiame pasaulyje, tačiau nepaisant to, Dievas ragina siekti gerovės savo šaliai, net jei joje tikintieji engiami. Per pranašą Jeremiją Dievas kalbėjo savo žmonėms, ištremtiems į Babiloną: „Siekite gerovės miestui, į kurį jus ištrėmiau, melskitės už jį, nes jo gerovėje ir jūs turėsite ramybę" (Jer 29, 7).
Naujajame Testamente galima rasti panašius nurodymus. Paulius ragina paklusti valdžios institucijoms, kurios įsteigtos Dievo (Rom 13, 1), būti paklusniais valdytojams ir valdžioms, būti nuosaikiais bei romiais (Tit 3, 1-2), moko jauną ganytoją melstis už tuos, kurie yra vyriausybėje, kad tikintieji galėtų gyventi ramų ir taikų gyvenimą pagal Dievo žodį (1 Tim 2, 1-4). Visi šie nurodymai buvo išsakyti tais laikais, kai Romos imperijos lėšomis būdavo rengiamos žaidynės, kuriose žmonės viešai būdavo žudomi žiūrovų pramogai, būdavo žudomi kūdikiai, tarnavo daugybė vergų.

Ar tai reiškia, kad tikintieji neturi siekti teisingumo visuomenėje? Priešingai, turėtų. Pranašai nuolat įspėdavo, kad Dievas teis pagonių karalystes už jų nuodėmes; o tikintieji, siekdami gerovės savo šaliai, elgiasi kaip šviesa ir druska ir gali atnešti tikrąjį teisingumą.

Pirmoji krikščionių peticija Romos imperijos valdovams, pasirašyta persekiojimų įkarštyje, ragino baigti abortus bei kūdikių žudymą, kurie buvo ne kas kita, kaip valstybės sankcionuotos žmogžudystės. Demokratijos laikmečiu tikintiesiems tenka dar didesnė atsakomybė renkant valdžios atstovus.

Tačiau tuo pat metu krikščionys Biblijoje nėra raginami naudoti tiesioginę politinę įtaką. Nors ir gyvendami pasaulyje, tikintieji nekovoja pasaulio kovų. Ginklai, naudojami tikinčiųjų - ne pasaulio ginklai.  Priešingai - Dievo jėga gali sunaikinti žmonių tvirtoves. „Jais mes nugalime samprotavimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą, ir paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui" (2 Kor 10, 3-5).

Todėl krikščionys neraginami siekti politinės įtakos, tačiau didinti Dievo karalystės įtaką, laimėdami Dievui savo kaimynus. Tik tokiu būdu galima užtikrinti ilgalaikius pokyčius visuomenėje, tik taip įtakoti visuomenės raidą. Tai ilgalaikis, lėtas procesas, kuriam būtina kantrybė, stabilumas. Tokiu būdu Dievas veikia pasaulyje.

Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.breakpoint.org