.jpg)
XX a. viduryje didžioji dalis Vakarų filosofų atsisakė klausimų apie gyvenimo prasmę, Dievą ir žmoniją, gėrį ir blogį. Filosofinių tyrinėjimų centre atsidūrė mokslas, ir filosofija kaip dalykas tapo itin sekuliarus. Atrodė, kad filosofai nebeturi ką pasakyti apie Dievą. Tačiau šių metų prestižinės Templetono premijos laureatas Alvinas Plantinga sugrąžino teizmą, tikėjimą Dievu, į akademinę filosofiją.
Rugsėjo 24 d. Čikagoje amerikiečių profesorius kalvinistas Alvinas Plantinga (g. 1932) buvo apdovanotas už indėlį į filosofiją ir įtaką kelioms filosofų kartoms. Jį sveikino trys skirtingas religijas išpažįstantys filosofai, kuriems laureato pasiekimai padarė didelę įtaką: katalikė Meghan Sullivan, Notre Dame universiteto profesorė, musulmonas dr. Hamza Yusufas ir žydas dr. Yoramas Hazony, Herzlo instituto Jeruzalėje prezidentas.
„Platingos krikščionybė nubloškė apsnūdusį senuką filosofijos fakultetų ateizmą kaip viesulas šieno stirtą. Tikėjimas Dievu vėl tapo galimas“, – sakė Y. Hazony. „Visad turėsime grumtis su „kodėl“ klausimais, į kuriuos empiriniai mokslai negeba atsakyti. Turime pagerbti Plantingą už jo ypatingą indėlį atliepiant tuos „kodėl“, – pabrėžė H. Yusufas. „Nuo pat pradžios leidote tikėjimui būti matomam savo filosofiniuose tyrimuose, tam anuo metu reikėjo milžiniškos drąsos. Jūsų pavyzdys padėjo daugybei religingų vyrų ir moterų suprasti, kad jie turi ateitį filosofijoje“, – kalbėjo M. Sullivan.
A. Plantingos kalba, atsiimant Templetono premiją
„Pirmiausia noriu padėkoti Johno Templetono fondui už šį nuostabų apdvanojimą. Nesu visiškai tikras, kad jo nusipelniau, tačiau nežadu leisti šiam neužtikrintumui sukliudyti jį priimti. Ši premija teikiama už dvasinę pažangą ar pažangą religijoje. Nežinau, ar ją padariau – kaip buvau, taip ir likau reformuotas krikščionis – bet gal už būtent tokią pažangą fondas ir skiria apdovanojimą.
Štai ką aš nuveikiau. Įrodinėjau, kad tikėjimas Dievu ir konkrečiai krikščioniškas tikėjimas nėra neracionalus. Galbūt atrodo, kad tai nieko ypatinga (o gal ir iš tiesų nėra), tačiau daugybė filosofų įrodinėjo, kad tikėjimas Dievu yra išties neracionalus, ir dėl to neturime jo pripažinti. Jie mąsto šitaip: būtų neracionalu tikėti Dievu, jei nėra patikimų Dievo egzistencijos įrodymų. Iš tikrųjų nėra jokių patikimų teizmo įrodymų, mat vieninteliai tokie galėtų būti vadinamieji teistiniai įrodymai, t. y. argumentai už Dievo buvimą. Tačiau jie netinka.
Trumpai tariant, mano argumentai buvo štai kokie. Pirma, yra gana gerų argumentų už teizmą, Dievo buvimą. Gal nė vienas jų nėra absoliučiai įtikinamas, vargu ar bent vienas filosofinis argumentas toks yra, tačiau kai kurie jų išties geri. Dar svarbiau, jog teigiau štai ką: jei tikėjimas Dievu yra teisingas – jei tikrai yra toks asmuo kaip Dievas – tuomet tai nėra neracionalu. Ir jei mano argumentas teisingas, tuomet paplitęs Dievu netikinčiųjų požiūris yra klaidingas. Jų požiūris toks: nežinau, yra ar ne toks asmuo kaip Dievas, niekas negali to žinoti, bet žinau, kad tikėjimas Dievu neracionalus, protingas žmogus negali tam pritarti.
Teigiu, kad jei teizmas teisingas – jei tikrai yra Dievas – tuomet tikėtina, kad Jis žmonėms leidžia žinoti apie savo buvimą. Jei teizmas teisingas, Jis yra meilės ir rūpesčio Dievas, išties jo esminė ypatybė yra mylėti. Bet mums, žmonėms, svarbiausia žinoti, kad Dievas kaip asmuo egzistuoja, vadinasi, tikriausiai leidžia mums apie savo egzistenciją žinoti. Jei taip yra, tuomet prasminga galvoti, kad Dievas mus sukūrė su įgimtu polinkiu Juo tikėti ar bent jau kokios nors rūšies nuovoka apie Jo buvimą. Tai nepriklauso nuo argumentų. Galiausiai dauguma žmonių pasaulyje dėl vienokių ar kitokių priežasčių nekreipia dėmesio į filosofus ir jų argumentus. Neabejotinai liūdnas faktas, tačiau taip yra, telieka susitaikyti.
Dalis įsitikinimų yra tokio pobūdžio, kad galima deramai ar racionaliai juos priimti, net neturint įrodymų ar argumentų jiems pagrįsti. Dabar manau, kad man erzinamai niežti kairė koja. Esu visiškai racionalus ar protingas tuo tikėdamas, net jei neperskaičiau apie šį niežulį knygoje ar neišgirdau apie jį iš kito žmogaus. Man šis įsitikinimas, kuriam neturiu įrodymų, yra elementarus. Niekas man nesakėm, „ar žinojai, kad tau erzinančiai niežti kairė koja?“
Tuo metu kiti įsitikinimai yra racionalūs ar protingi tik tuo atveju, jei galima juos pagrįsti įrodymais ar argumentais. Pavyzdžiui, kad George Washingtonas buvo pirmasis JAV prezidentas. Norint racionaliai pagrįsti tokio tipo įsitikinimus, reikia įrodymų. Apie juos turėjau išgirsti mokykloje ar iš tėvų, perskaityti istorijos vadovėlyje. Negalima tiesiog sugalvoti tokio dalyko ir būti racionaliam juo tikint.
Tačiau esama įsitikinimų, kurie to nereikalauja, galima jų laikytis ar jiems pritarti, net neturint įrodymų, net nesiremiant kitais įsitikinimais. Būtent toks yra mano kairės kojos niežėjimas. Galiu visiškai protingai tuo tikėti, net jei neturiu įrodymų ir net jei nesiremiu kitais dalykais, dėl kurių esu įsitikinęs. Kitas šios rūšies įsitikinimas yra dėl savo būties, tikiu, kad yra toks asmuo kaip aš. Žinoma, neišvedu šio įsitikinimo iš kitų įsitikinimų ir, žinoma, tokiu būdu tikėti savo būtimi yra visiškai protinga, visiškai racionalu.
Tvirtinau, kad šios antrosios rūšies yra ir tikėjimas Dievu. Galiu būti visiškai racionalus ir protingas laikydamasis šio tikėjimo, net jei neturiu argumentų. Neabejotinai esama argumentų dėl Dievo egzistencijos, vadinamųjų teistinių įrodymų, bet iš tiesų man jų nereikia, kad būčiau racionalus ir protingas, tikėdamas Dievu. Tarkime, kad esu teisus. Tai reikštų, kad Dievu tikintys žmonės, kurie nesiremia argumentais – neabejotinai tai dauguma iš mūsų, tikinčiųjų – yra visiškai protingi ir viskas gerai jų mąstymui. Didžiąją dalį gyvenimo tai įrodinėjau. Gal mažmožis, bet, man atrodo, svarbus.“
Nuo 1972-ųjų Templetono premija skiriama gyviems asmenims už išskirtinį indėlį patvirtinant dvasinį gyvenimo matmenį įžvalgomis, atradimais ar praktine veikla. Ją įsteigė žymus filantropas, investuotojas seras Johnas Templetonas (1912–2008). Ši premija – viena dosniausių pasaulyje, nustatoma taip, kad būtų didesnė nei Nobelio. To norėjo velionis filantropas, įsitikinęs, kad atradimai, tyrinėjant dvasinius klausimus, gali turėti reikšmingesnių pasekmių nei mokslinius. Premijos vertė šiemet – 1,3 milijonai eurų.
A. Plantinga tapo 47-uoju Templetono premijos laureatu. Tarp ankstesnių laimėtojų yra šv. Motina Teresė, rusų rašytojas Aleksandras Solženicynas, filosofas Charles Tayloras, keturioliktasis Dalai Lama, „Arkos“ bendruomenės įkūrėjas Jeanas Vanier. Pernai premija apdovanotas rabinas lordas Jonathanas Sacksas.
Daugiau apie Alvino Plantingos asmenybę ir idėjas skaitykite čia.
Parengė Rosita Garškaitė
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-10-28-tikejimas-be-irodymu-ir-argumentu/165411
