Šiandien sukanka 25-eri metai nuo tragiškų, tačiau tuo pat metu ir lemtingų 1991 m. sausio 13 d. įvykių. Kitaip, nei tikėjosi Lietuvai nepalankios jėgos, patirta tragedija neparklupdė mūsų tautos, tačiau įkvėpė dar labiau branginti laisvę, už kurią buvo sumokėta tokia aukšta kaina. Tomis lemtingomis dienomis dar visiškai jaunų Tikėjimo žodžio ir Tiesos žodžio bažnyčių tikintieji taip pat buvo drauge su savo tauta. Jūsų dėmesiui siūlome pastorės Anželikos Krikštaponienės refleksiją ir ištrauką iš G. Saulyčio straipsnio „Nueitą kelią prisimenant“.
Tūkstančiai susirinkusių beginklių žmonių prie Radijo ir televizijos bokšto, Aukščiausios tarybos rūmų, visose Lietuvos strateginėse vietose taikia galia išstojo prieš SSRS karinės jėgos organizuotus išpuolius. Gatvėse ir aikštėse skambėjo patriotinės dainos, kilo tikėjimo giesmės ir maldos Aukščiausiajam. Pamenu, kaip sausio 13 d. rytą karštai meldėmės bažnyčioje už laisvės dovaną, o po to išėjome į Šiaulių gatves kalbėti apie Evangelijos jėgą, Kristaus malonę, kuri gelbsti ne tik žmogų, bet ir tautą. Su jaunatvišku įkarščiu giedojome: „Lietuva bus išgelbėta, Dievo tikėk žodžiu“. Tokios giesmės skatino ir patriotiškumą, ir dvasingumą. Žmonėms patiko jas giedoti su mumis kartu. Nes žmonės jau buvo pavargę nuo sovietinės netikėjimo eros, kurioje buvo uždraustas Dievo žodis – Biblija, tikėjimo sklaida. Tautos laisvės troškimas pratrūko, kaip užtvanka, kartu su vidinės dievoieškos banga.
Per sausio 13 d. kruviną akciją žuvo 13 mūsų tautiečių, 500 žmonių buvo sužeista. Tačiau tautos laisvės troškimas, susitelkimas ir tikėjimas buvo neįveiktas. Nematoma Dievo ranka nubloškė stipriųjų galią, išplėšė mažą, bet laisvę mylinčią, tautą iš galingųjų nasrų.
Šiandien kyla padėkos malda Aukščiausiajam, kad stovėjo už mus, ir tauta ištrūko į laisvę…
Jei Viešpats nebūtų stojęs už mus, – tesako Izraelis (o šiandien Lietuva), –
jei Viešpats nebūtų stojęs už mus, kai žmonės mus užpuolė,
jie mus gyvus būtų prariję, kai užsidegė jų rūstybė prieš mūsų sielas,
gausūs vandenys būtų apsėmę mūsų sielas.
Palaimintas Viešpats, kuris neatidavė mūsų į jų dantis.
Mūsų sielos ištrūko kaip paukštis iš medžiotojo tinklo. Tinklas sutrūko, ir mes pasprukome.
Mūsų pagalba yra Viešpaties, dangaus ir žemės Kūrėjo, vardas (124 psalmė)
Anželika Krikštaponienė
Tūkstančiai susirinkusių beginklių žmonių prie Radijo ir televizijos bokšto, Aukščiausios tarybos rūmų, visose Lietuvos strateginėse vietose taikia galia išstojo prieš SSRS karinės jėgos organizuotus išpuolius. Gatvėse ir aikštėse skambėjo patriotinės dainos, kilo tikėjimo giesmės ir maldos Aukščiausiajam. Pamenu, kaip sausio 13 d. rytą karštai meldėmės bažnyčioje už laisvės dovaną, o po to išėjome į Šiaulių gatves kalbėti apie Evangelijos jėgą, Kristaus malonę, kuri gelbsti ne tik žmogų, bet ir tautą. Su jaunatvišku įkarščiu giedojome: „Lietuva bus išgelbėta, Dievo tikėk žodžiu“. Tokios giesmės skatino ir patriotiškumą, ir dvasingumą. Žmonėms patiko jas giedoti su mumis kartu. Nes žmonės jau buvo pavargę nuo sovietinės netikėjimo eros, kurioje buvo uždraustas Dievo žodis – Biblija, tikėjimo sklaida. Tautos laisvės troškimas pratrūko, kaip užtvanka, kartu su vidinės dievoieškos banga.
Per sausio 13 d. kruviną akciją žuvo 13 mūsų tautiečių, 500 žmonių buvo sužeista. Tačiau tautos laisvės troškimas, susitelkimas ir tikėjimas buvo neįveiktas. Nematoma Dievo ranka nubloškė stipriųjų galią, išplėšė mažą, bet laisvę mylinčią, tautą iš galingųjų nasrų.
Šiandien kyla padėkos malda Aukščiausiajam, kad stovėjo už mus, ir tauta ištrūko į laisvę…
Jei Viešpats nebūtų stojęs už mus, – tesako Izraelis (o šiandien Lietuva), –
jei Viešpats nebūtų stojęs už mus, kai žmonės mus užpuolė,
jie mus gyvus būtų prariję, kai užsidegė jų rūstybė prieš mūsų sielas,
gausūs vandenys būtų apsėmę mūsų sielas.
Palaimintas Viešpats, kuris neatidavė mūsų į jų dantis.
Mūsų sielos ištrūko kaip paukštis iš medžiotojo tinklo. Tinklas sutrūko, ir mes pasprukome.
Mūsų pagalba yra Viešpaties, dangaus ir žemės Kūrėjo, vardas (124 psalmė)
Anželika Krikštaponienė
***
Ateizmo skiepytos tezės apie nesantį, išgalvotą ir mirusį Dievą tuo metu jau buvo visai išsikvėpusios. O evangelinės tiesos apie prisikėlusį, gyvą ir veikiantį eilinių žmonių gyvenime Kristų skambėjo naujai ir suprantamai. Verta pastebėti, jog tuo metu mūsų skelbiama tikėjimo žinia turėjo ir platesnių, kartais net politinių konotacijų. „Tikėkime ir šie tankai (sovietų armijos, be abejo) važiuos namo“. „Mūsų vaikai nebesupras žodžio „komunizmas“. Štai tokiais ir panašiais šūkiais evangelines tiesas praktiškai pritaikydavome esamai situacijai, o tai, be abejo, buvo aktualu kiekvienam lietuviui.
1991 m. sausio 13 d. po sekmadieninio susirinkimo pakviečiau bendruomenę eiti prie Parlamento. Tomis sunkiomis valandomis buvome drauge su tauta. Ne tik buvome, bet ir giedojome, meldėme Dievo apsaugos, skelbėme tikėjimo žodžius. Pavelo Kirilkos, vieno mūsų bažnyčios nario, automobilis (senutė Audi) buvo neatpažįstamai suvarpytas kulkų prie Televizijos ir Radijo komiteto, kur jis drauge su kitais Tikėjimo žodžio Biblijos mokyklos studentais tą lemtingą naktį budėjo. Apvaizdos pasireiškimu galima laikyti ir tai, kad vienas paskutinių (gal net pats paskutinis?) kalbėjusių TV eteryje prieš tai, kai jį išjungė įsiveržę omonininkai, buvo Tikėjimo žodžio bažnyčios pastorius Gabrielius Lukošius.
Nebuvome apolitiški, tačiau turėjome savo požiūrį, savo pasakojimą ir autentišką to meto įvykių vertinimą. Štai viena iliustracija: Maskvos priešinimąsi Lietuvos nepriklausomybei lyginome su Galijoto ir Dovydo dvikova (1 Sam 17 sk.). Nedvejojome, kad laimės Dovydas. Ir kai tai įvyko, džiūgavome drauge su kitais. Beje, su Gabrieliumi net šokinėjome iš džiaugsmo didelėje minioje Lenino aikštėje, stebėdami kaip „didysis vadas“ žemai nusilenkė Lietuvai, kai jo statula griaunama lūžo, ir ne bet kur, o ties keliais - tais pačiais, kurie taip nenorėjo sulinkti prieš Viešpatį Jėzų Kristų. Bet dabar visgi palūžo...
_64x64_9de.jpg)
