Tragiškai žuvusiųjų ir šių dienų žmonių dialogas

2016 m. rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo mėn. Lietuvoje minimi per Antrąjį pasaulinį karą šalyje nužudyti žydai. Per 1941 m. vasarą ir rudenį, t. y. iki 1942 m. pradžios, Lietuvoje buvo sunaikinta apie 80 proc. žydų bendruomenės. Dar 1990 m. spalį Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba priėmė įsaką rugsėjo 23-ią minėti Lietuvos žydų genocido dieną, taigi tą dieną Lietuvoje bus iškeltos valstybinės vėliavos su gedulo ženklu primenant kiekvienam, kad 1943 m. tą dieną prasidėjo Vilniaus geto naikinimas.

1941 m. rugpjūtį nužudytų Molėtų ir Šeduvos žydų kapavietės – dvi iš beveik dviejų šimtų holokausto vietų Lietuvoje. Šiomis dienomis minint Holokausto aukas tokią kapavietę Molėtuose aplankė Prezidentė Dalia Grybauskaitė, o Šeduvoje – Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, dalyvaudami minėjimuose aukų atminimą pagerbė šiai tragedijai neabejingi asmenys – ne tik aukų artimieji ar žydų bendruomenių nariai, bet ir kiti skirtingų tautybių, skirtingai tikėjimą išpažįstantys Lietuvos piliečai. Minėjime Molėtuose taip pat dalyvavo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios ir Tikėjimo žodžio bendrijos vadovai.

Apie rugpjūčio 29 d. eiseną ir holokausto aukų minėjimą Molėtuose išsamiau galima skaityti informacinėje žinutėje ir M. Ivaškevičiaus straipsnyje. Apie rugpjūčio 30 d. minėjimą Šeduvoje skaitykite čia.

Į Lietuvą atvykęs vokiečių architektas ir menininkas Gunteris Demnigas dalyvavo savo sumanytų „atminimo akmenų“ (vok. stolpersteine) įrengime Lietuvoje. „Atminimo akmenis“ šiandieną galima rasti aštuoniolikoje Europos šalių. Tai variu dengtos plytelės, įrengtos šaligatviuose prie namų, kuriuose gyveno ar dirbo per Antrąjį pasaulinį karą nužudyti žydai. Vario plokštėje galima skaityti nužudytojo vardą, gimimo ir žūties datas. Šiuo metu prie memorialo po atviru dangumi prisijungė Vilnius ir Kaunas. Daugiau apie didžiausią Europos holokausto memorialą po atviru dangumi skaitykite čia.

Lietuvos visuomenės skauduliai ar problemos glaudžiai susiję ir su bažnyčia, Kristaus kūnu, kuris gyvena ir veikia šioje šalyje. Mes geriame gyvybę iš Kristaus Dvasios, tačiau taip pat syvus iš žemės, kurioje gyvename, tautos, pilietinės visuomenės, kuriai priklausome. Tad žvelgiant į šiuos atminties ženklus širdyje tarsi savaime gimsta malda: „Atverk mūsų širdies akis, Viešpatie, kad niekuomet Tave mėgindami nebeklaustume „O kas yra mano artimas?“

Bendrinti: